Mėnuo nustūmė Saulę nuo laiko spiralinių laiptų –
Skaistus kaklas lūžęs, nepataisomai iškreiptas.
Dabar tik tamsa visa gaubia.
Rankos ištiestos-
Plėšrus parazitas -
Nakties tunelyje šviesai vieta atlaisvinta.

Po karo šalčiau tapo, spalvos įgijo pilkumo,
Upeliai lėčiau teka tau išėjus.
Net vasara lyg slunkius velkasi.
Saulė ne pilnėja , o traukiasi - nueina liūdinti.
Mėnulis neturi vilties pakeisti padėtį.

Tuomet ir prisiminiau, kad pasielgiau blogai.

Lietingas metas nesuvokiamas protu.
Bekraščiai stiklo lakštai,
Gatvės nuplautos siaubo,
Kulkos vasaros nugaron,
Visur  vanduo purvinas
Nė užkalbėjimas negelbsti.

Vasaros saulė amžiams dingo
ir šypsena mano atliko vienui viena.
Priverstas sėdėt ir dėbsoti
į nieką – 
Į nieką.

Vasara išėjo su visam.
Santūrumas ima viršų.
Savitvarda vienvaldė.
Laikas – O, ji trumpam
Laukimas – O, kol ji susiruoš.
Viena, ką  žinau – 
Jos nebėra.
Nebėra?.