Įdomi jūsų nuomonė

Skaičiau visas tris. Reikia pradėt pirmiausia nuo "Angelai ir demonai" (ne Dievai ir demonai, kaip Tomazas ir Marazas save laidoje "Po 3" vadino... ), tada "Da Vinčio kodas" ir galiausiai "Prarastasis simbolis".

Sakysiu, kaip buvo man. Susiskaitė tai ką aš žinau.... Na gerai, dar puslapį, dar, dar, dar,... Na gerai, dar skyrių - šitas visai mažulytėliukas... Na gerai, dar skyrių.. juk mažulytis... UOJ. KIEK VALANDŲ??? Pusė trijų nakties????? Ir taip visas tris.

Tai va, mano nuomone, kitaip ir negali būt, kad čia yra labai daug tiesos, labai išmoningai sumaišytos su išmislu. Niekas taip įtikinamai neatrodo, kaip fantazija, paskaninta trupiniu tiesos. Ir tos sąmokslo teorijos. Kuo daugiau nuo mūsų slepiama, tuo labiau knieti regzti visokius sąmokslus, kurpti sąmokslų teorijas. Svarbiausia - nežinia, kiek čia yra tiesos, kiek išmonės - na suraskit jūs man žmogų, kuris jums nieko neslėpdamas pasakys, kas yra kas. Netikiu, kad toks atsiras, netikiu....  Ir tikrai toks neatsiras ne todėl, kad niekas nieko nežino, o todėl, kad jūs/mes neturite/me to žinoti - kažkam tai būtų labai neparanku.

Antra. Susidarė įspūdis (tiesa, tik dabar tokia mintis atėjo), kad simbolologas Langdonas - tai pats Brownas. Tai tik per išgalvotą asmenį dėstomi savi atradimai (ar "atradimai", jei jums taip labiau patinka).

Mačiau ir filmą. Nepasakyčiau, kad sužavėjo - knyga geriau skaitosi. Tačiau nustebino kitkas - Tomas Hanksas TOBULAI atitiko tai, kaip įsivaizdavau profesorių Langdoną.

O dabar nuo viso to nutolau, nors iš pradžių laaaabai knietėjo panagrinėt, kas ką kodėl kaip..... Po to kažkaip atvėsau.... Jep, kaip sako Misa - tiesa slypi kažkur anapus. Bet jei jūs čia vėl pradedat tas bangas kelt, žiūrėkit, vėl imsiuos tų knygų. Įtraukia tai beprotiškai. Ką jau tenka pripažint - intriga sukalta meistriškai, o ir stilius (bent jau man) lengvai įkertamas.

Pabaigai pasvarstymas apie iliuminatus. Mane nustebino tik tai, kad Brownui neužkliuvo vienas labai akivaizdus dalykas - galima bendra pasaulinė kalba. Esperanto. Kilusi, beje, iš Lietuvos. Na, tęskit savo sąmokslo teorijas, tęskite....

Hare hare hare hare Krišna... 

O, Dieve, tik ne Jehova 

Ne, čia ne tai. Kalbu ne apie tikėjimą kitu Dievu ar kažką tokio, ką skelbia Jehovos liudytojai. Tikrasis tikėjimas - tikėjimas Dievu, jo buvimu visur ir visada, o ne tikėjimas, kad jei sekmadienį nenueisi į bažnyčią ir per ilgai sėdėsi prie kompiuterio - padarysi nuodėmę.

Labai primena Jehovos Liūdytojų propogandą. Tikrasis tikėjimas, tikroji biblijinio žodžio prasmė. 

manau, visi galvoje turi neatakytų klausimų, tačiau tikėti ar ne - kiekvieno asmeninis pasirinkimas.

Man pačiai, kai kurie bažnytiniai dalykai  yra nepriimtini, tačiau vis dėlto dar neatmečiau ir neišmečiau krikščionybės iš savo gyvenimo....

velniux, ką tu laikai tikruoju tikėjimu? Labai įdomu "išgirsti".

O kodėl ir ne?

Niekas žvakės ties jo lova nelaikė.

Nors gal problemų su potencija turėjo? Tai paaiškintų tuos visus paistalus apie skaistybę ir celibatą

Bet kuriuo atveju tiesa slypi kažkur anapus

Ten skelbiamas tikrasis tikėjimas, o ne bažnyčios iškreiptas variantas. Tiesa ta, kad net ir be tų evangelijų pagalbos vis daugiau žmonių nusigręžia nuo bažnyčios hierarchijos ir pereina prie tikrojo tikėjimo.

Norėčiau atsakymo į šį, ir daug kitų klausimų. Politizuota religija su savo dogmom yra viena iš priežasčių, kodėl atmečiau nuo vaikystės man per gerklę grūstą krikščionybę.

Yra išlikusių tų apokrifinių biblijų fragmentų. Juos rado olose prie Mirusios jūros, berods Kumrane. Klausymas, kodėl jos nepaskelbtos plačiai visuomenei, o tik patikėtos Vatikano mokslininkams? Kas ten skelbiama?

Na, jos nebuvo sunaikintos. Neseniai mačiau dokumentiką apie viename Egipto urvų rastą Judo evangeliją. Vėliau mokslininkai sugebėjo nustatyti jos amžių ir padarė išvadą, kad ji - autentiška. Bet dėl labai kontroversiško požiūrio į "išdaviką Judą" (evangelijoje rašoma, kad viską, ka padarė Judas, buvo Jėzaus nurodymai) ji buvo atmesta.

Jo, evangelijų tikrai buvo daugiau. Renesanso metu, bažnyčiai persitvarkant buvo paliktos tik keturios - tos, kurios buvo rašytos pačių artimiausių Jėzui žmonių. Tos, kurios bažnyčiai neįtiko arba pateikė abejotinus faktus buvo atmestos. Tiesa, buvo dar ir Jėzaus evangelija. Va su ja pati įdomiausia istorija ir ji bažnyčiai yra pati neparankiausia, kad ir kaip keistai tai skambėtų.

juokingiausia, kad autorius ištraukas iš "prarastųjų" evangelijų cituoja savo knygoje. :D

Evangelijų iš tiesų buvo daugiau. Bet sedėjo bičeliai senovės Romoje ir atmetinėjo "netinkamas".

mhm, knygoje rašoma, kad Jėzus buvo paprastas mirtingasis, turėjo žmoną - Mariją Magdaleną, kuri vaizduojama jam iš dešinės Da Vinčio paveiksle "Paskutinė vakarienė",su kuria susilaukė dukters Saros.

Taip pat rašoma, kad būta daugiau evangelijų, kuriose aprašomas Jėzaus, kaip  nedieviškojo vyro gyvenimas,tačiau į Bibliją jos nepapuolė, nes buvo sunaikintos.

Man dar vienas klausimas iškyla - iš kur Da Vinčis žinojo tikrąją tiesą, kurią pavaizdavo savo paveiksle? :)

Vis dėlto per daug spragų. Ir aš taip pat linkus manyti, kaip bibliotekininkė ir sakė , kad čia tik autoriaus išmonė.

Komercinis triukas: bažnyčia iš ties daug ką slepia, tad sukurus sąmokslo teoriją, sulauksi gausią palaikančiųjų armiją. Aš savo ruožtu siulau pačiai paskaityti  Michael J. Gelb "Iššifruojant Da Vinčį". Tai iįties argumentuoti Deno prasimanymų paneigimai.

Aha, panašiai. "Prarastam simbolyje" yra veikėjas A, jis turi reikalų su veikėju B ir C, kurie turi reikalų tarpusavyje iš anksčiau. A tiktai įveliamas į B ir C reikalų sūkurį, ir dėl to A tampa pačiu pagrindiniu veikėju. O tada, knygoje atsiranda daugiau veikėjų, kurie nėra pagrindiniai, tačiau daug veikia ir nuveikia, daug įdomių įvykių per juos nutinka. Knygoje tų veikėjų reikšmę sunkiau suprasti, nei filme, bent jau man...

Apskritai, ta knyga tikrai labai sudomino ir suvalgiau ją per kelias dienas ;) Skaičiau užpraeitų metų vasarą...

Man tai tik autoriaus išmonė pasipelnyti  

Žinoma, apie tokius žmones galima prikurti daug legendų, nes daugelio metų spragos tai leidžia, be to, tuo metu viskas nebuvo taip fiksuojama, kaip dabar. Tačiau ar tuo tikėti, čia jau kitas klausimas. 

Vadinasi, šitas "faktas" - fantazija.

Būtent tos vienintelės, "The Lost Symbol", nesu skaitęs. Reikės pasidomėt. Nors, galiu pasakyti, kad beveik visos D.B. knygos seka vienu šablonu - veikėjas A įpinamas į kažkokias pinkles su veikėju B, kuris yra priešingos lyties. Jiems padeda veikėjas C, bet vėliau knygoje paaiškėja, kad tai - blogietis, ir tada jau prasideda A ir B vs C. 

Jėzus turėjo dukterį? Va čia tai tikrai visiška fantazija.

Žiūrėjau filmą. Pernelyg nesudomino ir net nebandžiau domėtis. Manau, kad rašytojas rašė remdamasis tikrovės faktais, bet ir šiek tiek išsigalvojo, nes knyga nebūtų tokia įdomi. Nemanau, kad tai nereikšmingas dalykas. Kai kurie faktai tikri ir labai vertingi. Dabar neatsiminsiu visko, bet tikrai žinau, kad vertės tiek knygoje, tiek filme, yra. Mane labiausiai nustebino tai, kad tikrai Jėzus turėjo dukterį Sarą... Niekada negirdėjau apie tai... Vis dar visko iki galo nesupratau ;)

Beje, kita Dan'o Brown'o knyga "Prarastas simbolis" man tikrai patiko. Tai galvoju, kad ir kada "Da Vinčio kodą" reikia perskaityti... :)

Nemaža dalis "faktų" iš romano yra autoriaus vaizduotės vaisiai, neturintys pagrindo realiame gyvenime. Bet ir jie gal iš tiesų atverti akis ir pakeisti mąstymą apie religiją, ypatingai, krikščionybę. Bent jau man turėjo nemažą efektą.