End of World
Public Image Ltd.

Man, kaip ne ypač Public Image Ltd. ir apskritai post-punk klausytojui, visai įdomus pasirodė šio albumo singlas Car Chase. O dar prieš tai girdėjau Public Image Ltd. bandymą prasimušti į Euroviziją po Airijos vėliava su daina Hawaii – nežinojau, kad ši daina buvo įtraukta ir į naująjį albumą. Sirgau už PiL airių atrankoj, bet jie sugebėjo eilinį kartą išsirinkti kažkokį šlamštą, kurio šiai dienai jau net nebeatsimenu, nors net pilni metai nuo Eurovizijos nepraėjo. Bet kokiu atveju, buvo net dvi geros priežastys perklausyti šio albumo.

Albumas smagus, lengvai klausomas, bet turi kalnuotą pojūtį ir tai turbūt yra pagrindinis šio albumo minusas. Kalnuotą ta prasme, jog albumas prasideda neįspūdingai, bet visas periodas nuo Car Chase iki Down On The Clown yra įdomios, įkvepiančios dainos. O po to su Dirty Murky Delight grupė įsmenga į tikrai tokią murky (neaiškią) teritoriją, kur dainos staiga tampa primityvesnės, ne tiek įtraukiančios, ne taip stipriai aranžuotos ir pametančios dėmesį. Ir tik Hawaii albumą užbaigia gražia nata.

Kaip minėjau, man visa pagrindinė albumo mėsa yra nuo Car Chase iki Donw On The Clown. Jei reiktų iš tų šešių dainų segmento išrinkti mėgstamiausią, tai turbūt būtų Being Stupid Again. Tai yra iš esmės boso ir būgnų daina, jos šerdyje yra tik šie du instrumentai, tačiau iš paskos eina gitara su visais įmanomais efektais užsuktais iki maksimumo – stiprus ir reverb'as, ir distortion'as, ir kažkoks delay'us yra. Jau net verčia abejoti, ar tas garsas tikrai atliktas žmogaus rankomis ant gitaros, gal tai koks užprogramuotas elektroninis loop'as. Bet kokiu atveju, jis skamba labai gerai, ir jis tai nuslopsta, tai vėl, naujos strofos pradžioje, išstoja stipriau, todėl palyginti paprasta daina nestokoja dinamikos – tai kaip ir peržengia panko muzikos limitacijas, kurios man neleidžia šiuo žanru mėgautis. Kažkokį panašų šarmą turi ir Car Chase, tik toje dainoje stipriau išreikštas melodijos dėmuo, o gitara, kad ir skamba sintetiškai, bet ne taip eklektiškai kaip Being Stupid Again dainoje.

Walls ir Pretty Awful yra savotiškas INXS segmentas albume. Kadangi nesu PiL muzikos žinovas, nežinau, ar jiems įprasta skambėti taip panašiai į INXS su švelniais fankroko ir ska elementais. Walls yra ramesnis, labiau atpalaiduojantis, melodingesnis iš šių dviejų numerių ir galbūt dėl to man patinka labiau. 

Strange ir Down On The Clown man irgi norisi traktuoti kaip gana panašių dainų porą. Tai dvi lengvos, melodingos, švelnų bliuzinį charakterį turinčios dainos, galbūt su kažkokiu reggae elementu ritmikoje. Labai atpalaiduoja, labai mėgstu tokį skambesį. Savotiškai visa ta skambesio organika man primena Camel dainą Lies, gana unikalų jų diskografijoje lengvo bliuzroko pavyzdį. Galėtume lyginti ir su lėtesnėmis Dire Straits dainomis, bet ir tai ne visai, čia yra daug labiau užčiuopiamas new wave dėmuo, tas simplistinis požiūris į aranžuotę. 

Albumą atidarančios Penge ir End of the World nėra mano mėgstamiausi numeriai. Abu tokie lėtūniški, gan triukšmingi, tokie tingiai skambantys. Gal antrojoje dainoje kiek daugiau veiksmo turi gitara, bet ir daina gerokai ilgesnė, prailgsta su vis pasikartojančiais motyvais. O Dirty Murky Delight ir The Do That albumą nuvaro bėgių, nes, man rodos, per didelę rolę pradeda imti Lydon'as, instrumentai komplementuoja jo ne itin įdomius scat'us ar kitokias vokalo partijas. L F C F irgi panaši į INXS, tačiau mažiau įdomi lyginant su Walls ir Pretty Awful. North West Passage tuo tarpu panaši į End of the World su savo ilga trukme ir riebesniu gitaros skambesiu. 

Na ir Hawaii, visiškai unikali, labai asmeniška Lydono baladė. Labai grynas, švelnus, emociškai įkrautas skambesys. Gal Hawaii nedeleguočiau kaip savo mėgstamiausios dainos albume, tačiau jos šiame albume, manau, labai reikėjo, ir aš ja mėgaujuosi. 

Jei tik albumas gebėtų išlaikyti dėmesį taip, kaip tą daro mano išgirtame šešių dainų segmente, tai jis būtų labai labai geras, galėtume kalbėti apie PiL iškylimą į naują formą ir žarstyti metų albumo titulais. Tačiau pasiekti tokį pat įtaigom su dvigubai didesniu skaičiumi dainų, pripažinkim, yra didelis uždavinys. Ir manau, kad PiL čia kiek slystelėjo. Bet nedaug, tai vis dar geras ir smagiai klausomas albumas. 8 balai.