Diskusijos

0

Žinai apie ką rašai.. :)

Gal nesiplėskim čia dalykais ne į temą, kol nepradėjau rėkti, kad iš Rositos neišrausi biologijos nei vasarą, nei Antarktidos meteorologinių sąlygų atveju, nes šaknys per giliai įaugo.

Na, jooo... Čia maždaug, nesijaudinkit, Einaro ir vasarą nuo matematikos taip lengvai neišjungsit.. 

Ilsiuosi, tačiau matematinė išmonė reikalinga ir recenzijas rašant. Dar džiaugiuos, kad kiekvienam kūriniui nepradėjau rašyti: 9/8 metras ar 3/4 metras 

Būna ir regresuojančių, žinok, ir netgi nemažai.. Aš nekalbu apie prasigėrusius žmones, ne (nors ir juos galima imti pavyzdžiu), bet yra ir paprastai regresuojančių tam tikruose dalykuose.

Detalės ir padeda pajausti muziką. O kadangi aš ale pirmas žmogus taip manantis, tai todėl kitų recenzijose ir nejauti muzikos - jie nesusitelkia į detales. 

Neturi, neturi tos ribos, juk supratai esmę, nereikia matematinės išmonės vasarą, ilsėkis.. 

Kad šitos geriausios, tiesa, nes kiekvienas žmogus dažniausiai ne regresuoja, o progresuoja. Jausti muziką - man skaitant kitą recenziją to neišeina padaryti. O gal tik mano rašymo stilius toks unikalus? 

Ir čia sutinku besikertančias nuomones - vieni sako, kad verčiau vertinti visą albumą bendru kontekstu, o vat tu pirmas žmogus, manantis, jog didžiausias dėmesys turi būti sutelktas į detales. Atvirai sakant, norėčiau išmėginti ir tokį stilių, kada kalbama apie albumą plačiausia prasme, bet taip aš nemoku, ne kartą įsitikinau. Begalybė ribos neturi, beje.

Tavo recenzija superinė. Nereikia sakyt, kad VdGG paskutinė buvo geresnė, nes tuo atžvilgiu jos tolygios. Kažkada peržvelgiau Tavo senesnes recenzijas ir šitos pačios geriausios. Skaitant jas gali jausti muziką, gali girdėt kiekvieną instrumentą atskirai, kiekvieną melodijos vingį, ne visą kūrinį pilnai, o fragmentais, fragmentais... Neveltui sakoma, kad svarbiausia - detalės. Mano nuomone, to ir reikia gerai recenzijai. Jei dar skaitant įsijungi paklausyti aprašomą kūrinį... Tokiu atveju epiškumo lygis siekia begalybės ribą.

Šį recenzija mano atžvilgiu gal ir nėra labai vykusi, bent jau mano ankstesnė apie VdGG - One More Heaven Gained buvo turbūt pati stipriausia. Šioje recenzijoje užtat pasakoma viskas ko reikia - yra ir plikų faktų įžangoje, ir muzikalumo bei technikos aptarimas, ir išdėstyta visa esmė. Viskas, ko reikia.

Arthur Brown - viena mėgstamiausių progresyviojo / psichodelinio roko asmenybių, jo kuriama muzika mane visą laiką traukė, tiek psichodeliniais The Crazy World laikais, tiek progresyviais Kingdom Come laikais, tiek avangardiška soline kūryba bei elektroninių devintuoju dešimtmečiu, Requiem albumas (1982) - puikus įrodymas, kaip elektroninės psichodelikos darbas, kad Brown'o kūryba neapsistoja viename, ir net ne trijuose stiliuose, o kokioje dešimtyje ir tai duoda originalumo.