Nors Dokken man paskutiniu metu, paklausant šio bei to, atrodė kaip viena įdomesnių glam metal eros grupių, tačiau šis albumas yra prėskokas. Džiaugiuosi gitaristo Jon Levin grojimu, jis puikiai užpildo muzikinę erdvę. Nors tokių ryškių solo partijų gitara čia beveik neturi, tačiau pragrojimai tarp eilučių arba kelių taktų intervalai tarp posmų ir priedainių skamba tikrai mėsingai ir metališkai. Tačiau kompoziciškai dainos gan vienodokos, vien gitaros iš savęs jų neišgelbėja. Taip pat neatpažįstu Don Dokken vokalo – skamba suvargusiai, prikimusiai, silpnai.
Prie man labiau patinkančių dainų labiausiai priartėjo Fugitive, I'll Never Give Up ir Saving Grace. Fugitive turbūt įsimintiniausia, geriausią drive'ą albume turinti daina. I'll Never Give Up galėčiau išskirti kaip vieną iš dviejų albumo baladžių (kita būtų I Remember), kuri turi gan subalansuotą gitarinį skambesį. Soluotė ne per daug besidraskanti, labiau lyriška, tinkanti prie dainos natūros. O ir daina melodija skamba kiek įdomiau. I Remember turi mano skoniui kiek per saldų priedainį, o ir vokaliai mažiau įtikinanti. Saving Grace turi vienus aršesnių rifų albume, jų gitaros tonas švelniai primena Led Zeppelin - Kashmir. Nors melodiškai šios dainos nepavadinčiau ypatinga, tačiau ta ledzepiška skambesio spalva ir metališkumas mane labiausiai patraukia.
Over The Mountain tiek lyriškai, tiek melodiškai man į kažką baisiai panaši. Atgaminau, kad melodiškai man kiek tais primena Genesis – Land of Confusion (aišku, tik čia ant gitarinių steroidų). O vat lyriškai ką primena, negaliu tiksliai atgaminti. Bet bendrai sudaro derivatyvios, neoriginalios dainos įspūdį. Nebuvau labai sužavėtas ir Santa Fe, nors tai ir labiausiai išsiskiriantis kūrinys albume. Folkrokiškos spalvos akustinis numeris, kurio melodija kelia asociacijų su Uriah Heep - Lady In Black. Tačiau per statiškas ir per mažai įdomus aranžuotės klausimu, nepatraukia ausiai.
Albumą vertinu silpnesniu 7-etu. Tikėjaus kiek įdomesnių kompozicijų ir kažkaip nemotyvuoja paklausyti Dokken ankstesnės kūrybos labiau, o ne tik fragmentus, kuriuos šen bei ten išgirstu.
Jau negana DELFI irgi nesiūlo aukščiausios kokybės, bet paywall'as mane provokuoja pereiti prie kitų alternatyvų. LRT, pavyzdžiui - mažiau naujienų, bet kokybiškesnis ir nemokamas turinys. Music'as tuo tarpu konkurentų vis dar, manau, neturi...
Tuo tarpu labiau klestintys tinklalapiai paywall'ą išnaudoja su pasimėgavimu. Aš mėgstu DELFI paskaityti, tai jie neprenumeruojančius skaitytojus terorizuoja vis labiau ir labiau. Jei prieš metus ar du po paywall'ų buvo pakišta 20-30 % straipsnių, dabar..
Silentist gerą frazę irgi pasakė. Šiek tiek siejasi su tuo, kad aš (ir ne tik aš, man rods ir tu, Rūta) tais pačiais 2014 metais siūlėmė įvesti mokamą narystę. Gal tai būtų buvęs pernelyg laiką aplenkęs sprendimas, bet dabar jis būtų taip madingas...
Turėtume ir žmogiškųjų resursų, pildančių duombazę, ir daugiau lankytojų generuotų didesnes pajamas iš reklamos, o ir apmokamą programuotoją galėtume daug dažniau išnaudoti geriems tikslams ir šitų nesąmoningų bugų tvarkymui.
Ne, vartotojai aišku negrįžo, nes priemonių buvo imtasi kokiais 6-7 metais per vėlai. Reikėjo kažkokios restruktūrizacijos imtis iškart, 2014 m. birželį (kai buvo panaikintos perklausos). Tada, praėjus lygiai 10 metų, mes turėtume daug geresnį tinklalapį.
svetainės su tiek problemų ir, kaip suprantu, 0 Eur sąskaitoj. Na, viena bėda dingo – niekas nebeklausia, ar iš sčia galima parsisiųst dainų. Kita vertus – perklausos grįžo (ir nemokamos), o vartotojai, deja, ne,,,
2024 m. balandžio 25 d. 22:10:39
Nors Dokken man paskutiniu metu, paklausant šio bei to, atrodė kaip viena įdomesnių glam metal eros grupių, tačiau šis albumas yra prėskokas. Džiaugiuosi gitaristo Jon Levin grojimu, jis puikiai užpildo muzikinę erdvę. Nors tokių ryškių solo partijų gitara čia beveik neturi, tačiau pragrojimai tarp eilučių arba kelių taktų intervalai tarp posmų ir priedainių skamba tikrai mėsingai ir metališkai. Tačiau kompoziciškai dainos gan vienodokos, vien gitaros iš savęs jų neišgelbėja. Taip pat neatpažįstu Don Dokken vokalo – skamba suvargusiai, prikimusiai, silpnai.
Prie man labiau patinkančių dainų labiausiai priartėjo Fugitive, I'll Never Give Up ir Saving Grace. Fugitive turbūt įsimintiniausia, geriausią drive'ą albume turinti daina. I'll Never Give Up galėčiau išskirti kaip vieną iš dviejų albumo baladžių (kita būtų I Remember), kuri turi gan subalansuotą gitarinį skambesį. Soluotė ne per daug besidraskanti, labiau lyriška, tinkanti prie dainos natūros. O ir daina melodija skamba kiek įdomiau. I Remember turi mano skoniui kiek per saldų priedainį, o ir vokaliai mažiau įtikinanti. Saving Grace turi vienus aršesnių rifų albume, jų gitaros tonas švelniai primena Led Zeppelin - Kashmir. Nors melodiškai šios dainos nepavadinčiau ypatinga, tačiau ta ledzepiška skambesio spalva ir metališkumas mane labiausiai patraukia.
Over The Mountain tiek lyriškai, tiek melodiškai man į kažką baisiai panaši. Atgaminau, kad melodiškai man kiek tais primena Genesis – Land of Confusion (aišku, tik čia ant gitarinių steroidų). O vat lyriškai ką primena, negaliu tiksliai atgaminti. Bet bendrai sudaro derivatyvios, neoriginalios dainos įspūdį. Nebuvau labai sužavėtas ir Santa Fe, nors tai ir labiausiai išsiskiriantis kūrinys albume. Folkrokiškos spalvos akustinis numeris, kurio melodija kelia asociacijų su Uriah Heep - Lady In Black. Tačiau per statiškas ir per mažai įdomus aranžuotės klausimu, nepatraukia ausiai.
Albumą vertinu silpnesniu 7-etu. Tikėjaus kiek įdomesnių kompozicijų ir kažkaip nemotyvuoja paklausyti Dokken ankstesnės kūrybos labiau, o ne tik fragmentus, kuriuos šen bei ten išgirstu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas