Pražioplinau Ray Alder solo karjeros startą 2019-ais metais, šoku į jau pajudėjusio traukinio antrą vagoną. Mačiau skepticizmo iš fanų pusės, kad tai neva saugesnė debiutinio albumo versija, kuri mažiau kabina. Lyginti negaliu, bet galiu lyginti su, pavyzdžiui, pastaraisiais Fates Warning darbais. Tai tokiu atveju pastabai galiu pritarti: tai atrodo kaip saugi, ekonominė Fates Warning versija. Su ne prastesniu vokaliniu pasirodymu, bet muzikaliai, kompoziciškai dainoms pritrūksta sprogstamumo kažkokio. Nors yra tikrai gerų dainų, bet jos aukščiausio laiptelio pagal simpatijas nepasiekia. Labiausiai prie viršūnės man priartėjo My Oblivion – turi mėsingą rifą, efektingą gitaros soluotę, o ir melodinis dėmuo nėra silpnas. This Hollow Shell turi vieną patraukliausių melodijų albume (ypač priedainyje). Man patiko Keep Wandering lėtai melancholiškas melodingumas, kuris po puikios gitaros solo yra pastiprinimas puikiomis gitaros linijomis. Na, dar norėčiau geru žodžiu paminėti Those Words I Bled – man labai patinka dviejų gitarų sinergija toje dainoje. Ji nėra per sunki, bet gitaros ten dirba iš peties.
Tačiau kitos dainos pablanksta. Aš nežinau, ar aš daug išsinešiau iš albumą uždarančios 8 minučių Changes – tai nėra bloga daina, ji tiesiog nublanksta. Passengers turi gan keistą užsklandą, nors vėlgi, daina tikrai nebloga. Ar aš ją atsimenu praėjus pusdieniui nuo paskutinės jos perklausos? Na, nelabai. Melodiškai nuobodžiausia ir silpniausia man pasirodė Silence The Enemy.
Albumui rašau 8 balus ir ne daugiau. Nors buvau truputį griežtokas paskutinio Fates Warning albumo Long Day, Good Night adresu ir jį dešimtbalėje vertinau panašiai, tačiau dabar reflektuodamas galvoju, kad jis vis tik dar buvo visa galva aukščiau, nors irgi kiek kentėjo nuo didelio įspūdžio nesukeliančių dainų kiekio.
Jau negana DELFI irgi nesiūlo aukščiausios kokybės, bet paywall'as mane provokuoja pereiti prie kitų alternatyvų. LRT, pavyzdžiui - mažiau naujienų, bet kokybiškesnis ir nemokamas turinys. Music'as tuo tarpu konkurentų vis dar, manau, neturi...
Tuo tarpu labiau klestintys tinklalapiai paywall'ą išnaudoja su pasimėgavimu. Aš mėgstu DELFI paskaityti, tai jie neprenumeruojančius skaitytojus terorizuoja vis labiau ir labiau. Jei prieš metus ar du po paywall'ų buvo pakišta 20-30 % straipsnių, dabar..
Silentist gerą frazę irgi pasakė. Šiek tiek siejasi su tuo, kad aš (ir ne tik aš, man rods ir tu, Rūta) tais pačiais 2014 metais siūlėmė įvesti mokamą narystę. Gal tai būtų buvęs pernelyg laiką aplenkęs sprendimas, bet dabar jis būtų taip madingas...
Turėtume ir žmogiškųjų resursų, pildančių duombazę, ir daugiau lankytojų generuotų didesnes pajamas iš reklamos, o ir apmokamą programuotoją galėtume daug dažniau išnaudoti geriems tikslams ir šitų nesąmoningų bugų tvarkymui.
Ne, vartotojai aišku negrįžo, nes priemonių buvo imtasi kokiais 6-7 metais per vėlai. Reikėjo kažkokios restruktūrizacijos imtis iškart, 2014 m. birželį (kai buvo panaikintos perklausos). Tada, praėjus lygiai 10 metų, mes turėtume daug geresnį tinklalapį.
2024 m. balandžio 19 d. 21:36:38
Pražioplinau Ray Alder solo karjeros startą 2019-ais metais, šoku į jau pajudėjusio traukinio antrą vagoną. Mačiau skepticizmo iš fanų pusės, kad tai neva saugesnė debiutinio albumo versija, kuri mažiau kabina. Lyginti negaliu, bet galiu lyginti su, pavyzdžiui, pastaraisiais Fates Warning darbais. Tai tokiu atveju pastabai galiu pritarti: tai atrodo kaip saugi, ekonominė Fates Warning versija. Su ne prastesniu vokaliniu pasirodymu, bet muzikaliai, kompoziciškai dainoms pritrūksta sprogstamumo kažkokio. Nors yra tikrai gerų dainų, bet jos aukščiausio laiptelio pagal simpatijas nepasiekia. Labiausiai prie viršūnės man priartėjo My Oblivion – turi mėsingą rifą, efektingą gitaros soluotę, o ir melodinis dėmuo nėra silpnas. This Hollow Shell turi vieną patraukliausių melodijų albume (ypač priedainyje). Man patiko Keep Wandering lėtai melancholiškas melodingumas, kuris po puikios gitaros solo yra pastiprinimas puikiomis gitaros linijomis. Na, dar norėčiau geru žodžiu paminėti Those Words I Bled – man labai patinka dviejų gitarų sinergija toje dainoje. Ji nėra per sunki, bet gitaros ten dirba iš peties.
Tačiau kitos dainos pablanksta. Aš nežinau, ar aš daug išsinešiau iš albumą uždarančios 8 minučių Changes – tai nėra bloga daina, ji tiesiog nublanksta. Passengers turi gan keistą užsklandą, nors vėlgi, daina tikrai nebloga. Ar aš ją atsimenu praėjus pusdieniui nuo paskutinės jos perklausos? Na, nelabai. Melodiškai nuobodžiausia ir silpniausia man pasirodė Silence The Enemy.
Albumui rašau 8 balus ir ne daugiau. Nors buvau truputį griežtokas paskutinio Fates Warning albumo Long Day, Good Night adresu ir jį dešimtbalėje vertinau panašiai, tačiau dabar reflektuodamas galvoju, kad jis vis tik dar buvo visa galva aukščiau, nors irgi kiek kentėjo nuo didelio įspūdžio nesukeliančių dainų kiekio.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas