Verkiu aš... mirštu.

Suprantu, kur turiu bėdų -
Jos mano galvoje.
Aš matau, ko galiu sulaukt
Gulėdamas lovoje.
Man žmonės - ne broliai daugiau
Aš – lavonas, deja.
Miriau kol gyvenau, mylėjau, gimiau
Ant kažkurios aukštumos.
Nuslėpti gavau, dėl ko aš verkiau.
Kvailiai juokdamiesi tik numos.
 
Visame ir visur blogą kraują  regiu,
Jį mano protas atras.
Nežinote jūs, kokį skausmą jaučiu,
Kad gyvent vėl turiu aš.
Akmenys, lazdos sielos man nenubrozdys,
Bet dėmę paliks ašara.
Jie šaipysis sau vis, kol mano galą guldys
Ant tolimos aukštumos
Aklas ir vaikelis nuo akių ašaras valos
Kvailiai žudo su šypsniu veiduos.

 
Pasirinkau kelią sau ir noriu 
Dėmesį jūsų atkreipt.
Aš tikiu, įžvelgsite jūs
tarp eilučių kraują greit.
Aš tikiu, tapt galite jūs
Kur kas geresniais.
Tad gyventi pradėkit, kad vaikai žaist galėtų
Ant žalesnės aukštumos.
Juokitės, kol ugnis jų degančius kūnus prarys.
Miršta kvailiai, bet kvatos.