Eloy – viena ryškiausių žvaigždžių Vokietijos alternatyviosios muzikos istorijoje. Nors galbūt tokios grupės buvo išimtinės – kol visi grojo keistai suvokiamą krautroką, šie mokėsi iš King Crimson, Camel, Pink Floyd ir panašių grupių. O gal jie nesimokė, jie tiesiog kūrė tai, kas jiems atrodė priimtiniausia. Vis dėlto, norėčiau Eloy apibrėžti kaip kultinę grupę, nes per savo ilgą istoriją ji įrašė net 18 studijinių albumų (reta progresyviojo roko grupė galėtų tokiais skaičiais pasigirti) ir daugelis jų gali pasigirti puikiomis muzikinėmis kompozicijomis, įvairios tematikos tekstais, įdomiu, simfoninį ar net erdvės (angl. space) roką primenančiu skambesiu. Bet vienas ryškus epizodas man pastebimas jų diskografijoje – tai kvapą gniaužiantis Ocean albumas – visapusiškai puikus šmotas (kad ir kaip bedievinčiau lietuvių kalbą, šitas epitetas labiausiai tiko visam įspūdingumui apibūdinti).

Iš karto pastebiu, jog progresyvumas tiesiogiai susijęs su kūriniu ilgiu – šis albumas, kurio 200 tūkstančių kopijų buvo parduota Vokietijoje (tuomet dar VFR), yra sudarytas vos iš keturių kūrinių, o trumpiausias trunka net 8 minutes (ilgiausias – beveik 16). Šito albumo muzika tikrai lengva, „plaukianti“, labiausiai primena erdvės roką su simfoninio roko priemaiša. Tekstai yra neabejotinai fantastinio motyvo. Todėl nieko nelaukdamas norėčiau pereiti prie to įspūdingo „peizažo“ apžvalgo.

O peizažas sakau, nes Poseidon‘s Creation pirmosios šešios sekundės man pasako daugiau, nei turėtų pasakyti. Griebiantis už širdies akustinės gitaros motyvas (atrodo tik kad paprastas) kuria begėdiškai palaužiančią melodiją, kuria nesižavėt tiesiog darosi neįmanoma. Daugelis progresyviojo roko grupių iš manęs gautų kritikos, jog nemoka parinkti puikios įžangos albumui. Pirmą kartą paklausęs šio Eloy albumo išvis likau apšalęs, o ir dabar, prisiminus jį po metų pertraukos, negaliu nedalinti liaupsių. Ir tas šešių sekundžių epizodas pasako palyginus mažai. Būgnų įstojimas (jie čia ryškiausia figūra), pragrojimas, boso paryškinimas ir sintezatoriaus atomazga, pasikartojanti porą kartų – čia yra visiškas klausytojo mėtymas į visas puses. Dėl ko ir minėjau, jog albumo įžanga viršija visus lūkesčius. Po to įstoja vargonai ne ką silpniau ir prasideda pagrindinė instrumentinės Poseidon‘s Creation dalies tema. Aštrumo gitarai nestinga, tačiau Eloy yra matematiški – akordus sudėlioja taip, kad maksimaliai atsiskleistų visa melodija, harmonija, išryškėtų skambesių darna. Sintezatoriaus fonas yra esminis erdvės roko elementas – įsivaizduokite panašiai kaip klasikiniame roke tuščiai vieną skambančią gitarą ir palyginkite, kaip keičia viską tas paprastas sintezatoriaus fonas. Kitaip sakant, palaiko visą įdomumą – ir tie vargonų apsivaidenimai kaip koks smūgis per ausis – visas tas muzikinis vystymas neleidžia klausytojui užmigti – o kas būtų, jei gitaristas 4 minutes soluotų tiesiog, nesukeldamas jokių ypatingų momentų – turbūt tuomet šis albumas nebūtų nupirktas 200 000 kartų. Vokalinė dalis išlaikant sintezatoriaus foną ir akustinės gitaros (bene tokį patį kaip ir įžangoje) skambesį skamba tiesiog gražiai. Eloy visame albume pina fantastinę savo kūrybą ir graikų mitologiją – priminsiu, jog Poseidonas – jūrų dievas. Aš teksto nemoku atpasakoti ir jo net nereikia pasakoti, patys galite pasižiūrėti. Antroji instrumentinė dalis lygiai taip pat protingai sudėliota kaip ir pirmoji – sintezatoriaus fonas, gitaros solo, ir netgi boso solo, tik galbūt ne taip ryškiai skamba kartu su gitara. Ir pabaiga labai protingoje vietoje. Žodžiu, kalbėdamas apie šį 12 minučių ilgio epinį kūrinį tiesiog negaliu nepasakyti esminės viso šio aprašymo dalies: tai tiesiog nuostabu. Tokį progroką aš laikau verta visų pasaulio 10-ukų. Bet tai ne viskas.

Incarnation of the Logos prasideda ir tęsiasi mistiškai, melancholiškai, šaltai. „Complete emptiness“ – pirmo stulpelio žodžiai atrodo labai puikiai apibūdina tą keistą muziką, jausmą, lyg viskas pasaulyje yra pernelyg tuščią. Fonas filosofiniams susimąstymams, ką daro ir Eloy ir fantazijos elementai, tokie kaip: „The planets don't know where to move“ – ta siurrealaus ir filosofinio suvokimo sintezė persiduoda lygiai taip pat gerai tiek tekste, tiek muzikoje. Jei sugebėjote išklausyti iki pusketvirtos minutės – sveikinu, jūs sutikote naują motyvą – aktyvaus boso lydimą sintezatoriaus partiją, kuri kiek keičia dainos situaciją – dinamiškai ji iš pasyvios tampa aktyvia. Tai vėlgi daro efektą, neprimena vokiškojo krautroko, kur vokalistas kažką murma sau panosėj 15 minučių. Nauja vokalinė dalis tęsiasi aktyviame motyve ir girdžiu du vokalus – dar vienas įdomus elementas. Ištaškantis aktyvumas daro šią dainą ne tokią nykią, ir tas progresas mane taip pat žavi. Čia mane viskas žavi, ir šitai dainai galėčiau duoti neabejotiną 10-uką.

Decay of the Logos – bosas groja minorą įžangoje, įstoja ir sintezatorius, vėliau pritaria ir mušamieji – visada Eloy kompozicijas lydi kažkoks progresas. Nors pagrindinė tema gana pasyvoka – jokio atviro akordo, jokio pabrėžtino muzikinio išsišokimo – lengvai plaukianti melodija, lyg koks Pink Floyd muzikos atitikmuo. Skaidrumas – geras epitetas tokiai muzikai. Būtent tai ir yra erdvės rokas. Mane, pripažinsiu, žiauriai žavi Eloy bosisto grojimas – jis labai pastebimas. Ir ta vieta, kai akustinė gitara vis pragroja vokalinei daliai prasidėjus. Nuostabu. Ir vėl 3:30 – dinamika sprogsta, gitaros rifas iššauna. Truputį gal tekstas nėra tobulai sudėliotas, rodos, lyg tas vokalo netilpimas į rifą kažkiek maišo bendram vaizdui. Bet tai tik menka detalė, menkai bekeičianti bendrą vaizdą. Instrumentinėje partijoje tempas kiek pagreitėja, sintezatorius puikiai varijuoja. Paskutinė dalis irgi gera. Galbūt šį kūrinį galėčiau pavadinti ir silpniausiu iš viso albumo, tačiau ir jis vertas apvalaus 10-uko.

Galiausiai, 16 minučių Atlantis‘ Agony at June 5th 8498, 13 p.m. Gregorian Earthtime. Ką šiuo atveju nori pasakyti Eloy? Tikslumas ir nuoseklumas pavadinime nėra būtinas, ir tuo labiau, gigantiškumas, bet čia dar vienas kūrybinis triukas – ko tik nėra šovę progresyvistams į galvą. O tuo labiau fantastams. Juk visai įdomu pavadinime paminėti tolimąją ateitį. Kūrinys prasideda be muzikos – menamojo oratoriaus prakalba, irgi filosofinis-fantastinis motyvas, gal net siekime su egiptiečių mitologija, nes tas „Hat-Hor“ yra Horo buveinė arba Hator – dangaus deivė. Po to skambėjimo mistinis motyvas, bet vis kylantis ir besirutuliojantis, kaskart vis mezgama intriga, imituojamas stiprėjantis vėjo švilpimas, vandenyno ošimas. Ir vėl įsiterpia oratorius, skamba keisti garsai, net nelabai randu analogo, ką primena, bet norima sukurti chaotinę atmosferą. Šita įžanga dalinai primena vokiškąjį krautroką. Vargonai – žavus instrumentas, jų įstojimas gali tiesiog šiurpą įvaryti. Baisiai puikiai skamba, įsiterpia oratorius, tolimi būgnų garsai aidi, kažkokia futuristinė, o gal kaip tik antikinė, senovinė atmosfera. Skamba enigmatiškai (New Age tikrai galėtų būti atitikmuo, tik tam dar reikėtų pridėti niūrumo ir melancholiškumo, nes Eloy muzikoje visada išlieka kažkokia laukiama viltis, kažkoks pozityvas, kažkokia paslaptis). Pagrindinė tema įstoja tik praėjus 8 minutėms – galingai groja būgnai, kaip visad stiprus bosas, efektingai grojanti akustinė gitara ir nerealus sintezatorius, o ir Bornemano vokalas puikiai skamba. Melodija labai gera. Tekstas visgi fantastinis. Man šis kūrinys labiausiai patinka dėl savo pagrindinės temos, tokia savaime paperkanti ir net negalėčiau pasakyti, kuo ji tokia ypatinga. Sintezatoriaus partijos čia geriausios ir būgnininkas groja neįtikėtinai efektingai, palyginus su kitais kūriniais. Finalas labai puikiai išdirbtas, superprofesionalus, kaip ir albumo įžanga (Poseidon‘s Creation dainoje). Juo ir baigiasi šis epinis albumas – gongais ir sintezatoriaus atgarsiais.

Taigi, dabar norėčiau pereiti prie pačios sunkiausios dalies – šio albumo objektyvaus vertinimo. Galite atkreipti dėmesį ir į žemiau recenzijos pateiktus įverčius, tačiau mano asmeninė vertinimo sistema truputį kitokia, nes vertinu pagal kitokius kriterijus. Struktūros – labai tikslingos, sudėtingos, preciziškai sudėliotos, ypatingos pagyros įžangoms bei finalams. 10 balų. Muzikos įvairovė – viskas labai priklauso nuo sintezatoriaus, tačiau gitaros solo būna puikių, visame albume ryški bosinė gitara, būgnininkas tikrai pasistengia – 9,5 balo. Atlikimas – norėčiau šioje vietoje įterpti ir šiemet išėjusį koncertinį albumą Reincarnation on Stage, kur buvo visi šio kūriniai atlikti, išskyrus Incarnation of the Logos. Grupė net ir po daugybės metų rodo, kad jie yra profesionalūs. Paklausius Poseidon‘s Creation efektingos įžangos net šiurpai pereina per kūną. Todėl atlikimą įvertinsiu 10 balų. Tekstai – šį albumą laikau koncepciniu, todėl nepasigendu tekstinės įvairovės. Tekstai labai įdomūs ir saviti – 9,5 balo. Bendrasis įvertis – 9,75 balo.

Toks aukštas įvertinimas tikrai reiškia, kad rekomenduoju šį albumą perklausyti visiems sintezatorinės muzikos fanams, o pirmiausia – progresyviojo, space roko mėgėjams, plačių muzikinių pažiūrų gurmanams, besidomintiems įvairiais stiliais, jų istorija bei galbūt pasiūlyčiau ir tiems, kurie apskritai domisi Vokietijos muzika, nes ši grupė yra unikali savo šalyje, nes galiu teigti, jog vystė ne ką prastesni roką nei Britanijos progrokeriai. Taip atsakau į savo recenzijos titulinį klausimą.

Ir galiausiai, pasikartosiu – aš nieko naujo nepasakiau, mano recenzija turi būti tik paskata klausytis įdomių muzikinių kūrinių, kuriuos aš labai mėgstu, užsiimu kaip ir žiniasklaida. Nors galbūt tai pasirodys kai kam bergždžias niekam neįdomios nuomonės kišimas, tačiau bent jau jausiuos pabandęs bent vieną žmogų paklausyti šio žiauriai įdomaus, gero albumo. Esu dėkingas už sugaištą laiką skaitant.

Einaras.

• Naudojant music.lt informaciją internete aktyvi nuoroda į www.music.lt yra būtina.
• Naudojant music.lt informaciją radijo/televizijos eteryje, būtina paminėti, jog informaciją pateikia www.music.lt.
• Užfiksavus pažeidimus bus kreipiamasi į atitinkamus teisėsaugos organus.