|
|
|
|
|
aš lūpas pakeliu, bučiuojančias tave,
kad dangų išbučiuočiau,
pilną minkštutėlių debesų ir mėlyną,
ir tirpsta saulė štai iš lėto
į tavo auksinius žodžius,
tariamus man...
aš pakeliu rankas, besiekiančias tavęs,
kad vėją glamonėčiau, šnabždantį kiaurai.
šis prieblandos sodas pavirsta į pasaulį,
kur svajos tikros...
akis aš pakeliu, bežvelgiančias tavin,
žvaigždę iškylančią pažiūrėti
ant tavo svajingo veido ir šypsenos -
išgalvoji tu man pasaulius...
aš lūpas pakeliu, bučiuojančias tave,
ir pabučiuoju dangaus platumo
giliausią liūdesį,
ir palengva mėnulis išplaukia
į tavo auksinius žodžius...
man.
niekas niekad man neatstos tavęs
aš pasiklydau tavyje
niekas niekad man neatstos tavęs
šitaip tave įsimylėjus
|