Tiriamasis objektas

Tiriamasis objektas

LYne

Tiriamasis objektas – Aš. Ne, sorry, aš. Keista. „Keista“ – ne kaip prieveiksmis, o kaip būdvardis. Aš keista. Niekaip nesuprantu savęs. Ir kitų. Ir nežinau: „O turėčiau?“.. Visas mano gyvenimas toks. Koks? Toks. Chaotiškas. Kas per žodis? Negalėčiau paprašyta paaiškinti jo reikšmės. O ar privalu mokėti paaiškinti kiekvieno žodžio reikšmę?.. Kartais nuobodus. Pasauly yra labai daug įdomių dalykų, bet aš kažkaip nespėju jų visų įgyvendinti. Pavyzdžiui, išmokti visų pasaulio šalių sostines. Išmokti kalbėti rusiškai. Ir vokiškai. Gesund heit! Das ist sehr schwerig.. Mokytis naujų lietuviškų žodžių iš lietuvių kalbos žodyno. Ar gali kas pareikšti, kad žino visų lietuviškų žodžių reikšmes? O jei jų nežinom, ar galim sakyti, kad labai gerai mokam lietuvių kalbą? Ar Afrikoje žmonės žino istoriją apie 101 dalmatiną? Nesvarbu, atidėkim tai kitam kartui. Taip pat norėčiau užsiimti stend-up komedija. Visur su savimi nešiotis mažą užrašų knygutę ir išgirdusi labai gerą pokštą jį užsirašyti, išplėtoti ir papasakoti kitiems. Ne, ne pavogti, o tiesiog suteikti galimybę nusišypsoti žmonėms, kurie nesugeba patys pokštauti.. Norėčiau padainuoti karaokę pub‘e. Arba kur kitur. Tarp žmonių. Išdrįsti. Nors esu susilaukusi labai kontraversiškų žmonių vertinimų dėl savo balso. Norėčiau išgirsti specialisto nuomonę.. Norėčiau kurti dainas. Repuoti. Angliškai. Nes anglų kalboje žodžiai labai gražiai dera tarpusavyje, skamba , liejasi... Arba rašyti pasakas vaikams. Nemėgstu vaikų. Nežinau, ką su jais veikti. Kartą pas mane atėjo mergaitė. Maža. Nežinau, kokio mažumo. Bet kalbanti. Tik nelabai aiškiai, tad kai ką man pasako visad prašau pakartoti. Ji žiūrėjo į mane ir šypsojosi, o aš nežinojau, ką man daryti. Kai ji sako „atsisėsk atsistok, pasuk mane“, tai ir padarau. Bet kai ji nieko nesako.. Tai sunkiau. Tada tiesiog kartais pažiūriu į ją ir nusišypsau. Nes vaikams reikia šypsotis. Turbūt. Nes jie naivūs ir jei jiems šypsaisi, jie mano, kad tau patinka. Bet tai netiesa. Dar galėčiau susukti savo filmuką. Labai neprofesionalų, bet mielą. Galbūt. Tiesiog reiktų susirasti žmonių, norinčių jame vaidinti. Ir dar. Išmokti vadovauti. Tai būtų sunkiau. Man sunku vadovauti. Man ir bendrauti sunku. Pasikalbėti su žmogumi, kuris su manimi negyvena man yra pasiekimas. Ir aš tai vertinu. Po kiekvieno dialogo su kažkokiu asmeniu aš jaučiuosi pakylėta ir didžiuojuosi savimi. Nebent tai būna koks nusmurgęs alkoholikas, kokių aš nemėgstu. Aš su tokiais nekalbu, aš jaučiu jiems panieką, nes jie yra silpni. Per daug silpni, kad išsivaduotų iš savo priklausomybės, kuri juos tempia dugnan. Bet tai ne mano reikalas. Taigi man patinka rinktis, su kuo aš bendrauju. Ir nepatinka bendrauti su tais, kurių aš nepasirinkau. Klasiokais, grupiokais, kolegomis. Jaučiuosi ribojama. Lyg neturėčiau kitos išeities. Aš nenoriu neturėti išeities. Noriu kalbėtis su žmonėmis, kuriuos mėgstu. Nes kiekvienas pokalbis tai lyg auksinė moneta. Ne, pašto ženklas.. Ne.. Na.. Nežinau lyg kas, bet jie labai vertingi ir norisi turėti ir prisiminti tik gražius. Todėl aš labai dažnai prisimenu, ką esu pasakiusi kam nors, arba ką kas nors yra pasakęs man. Nes tai svarbu. Todėl aš vertinu viską, ką žmonės man sako ir tikiu viskuo. Nes nematau, kodėl žmonės turėtų man meluoti. Ir jei man pasako blogų dalykų, tai ilgai svarstau apie juos ir bandau išsiaiškinti, ar tai yra tiesa. Kartais žmonės galvoja viena, o sako visai ką kita. Nesuprantu.. O gal ir suprantu, nepamenu. Kam to reikia? Mėgstu susitikti naujus žmones. Tai lyg kaupti pašto ženklus. Kiekvienas turi savo istoriją. Dažniausiai aš nebenoriu jų susitikti antrą kartą. Nes aš turiu savo draugus ir man jų pakanka. Tiesiog įdomu susitikti naujus žmones. Jie gali papasakoti ką nors įdomaus. Arba sukrečiančio. Kiekvienas jų tai lyg rinkinys filmų. Komedijos, tragedijos, dramos, romantiniai, nuotykių filmai, gigabaitų gigabaitai.. Terabaitai.. Nesuskaičiuojama galybė. Gerai, palikim tai ramybėje, sugrįžtu prie savo, ką norėčiau padaryti sąrašo. Norėčiau išmokti groti gitara. Ir pianinu. Norėčiau padaryti sąrašą klausimų, į kuriuos turėų atsakyti mano sutikti vaikinai, pagal kuriuos atskirčiau, ar jie man tinkami, nes kai sutinku kokį, visada nežinau, ko paklausti. Ir tiesiog tyliu. Tyliu ir klausausi, ką jis sako. O jis po kiek laiko sako „Ar tu visada tokia nešneki?“. Visada.. Na, dažniausiai.. Paklausčiau, ar jis tiki dievu, ateiviais.. Ar yra kada nors mylėjęs? Kas jo manymu yra „Meilė“? Jis turėtų mylėti gyvūnus. Ir draugai jam turėtų būti svarbiau už pinigus. Jis turėtų mokėti mane prajuokinti. Anksčiau susitikusi kokį vaikiną internete paprašydavau papasakoti juokingą anekdotą, arba bent tokį, kurio nebūčiau girdėjusi. Ir beveik visi jie atsakydavo tą patį: „Dabar negaliu prisiminti“. Kokie lėkšti. Aš nenoriu tokio vaikino. Arba tokio, kuriam pasakius „Gyveno karta mažas mėlynas..“ Jis ne tik nesugebėtų pratęsti, paaiškindamas, kad šiandien (kaip ir kasdien, duodu nukirsti ranką) jam nesigalvoja, nes jis kažkoks pavargęs ar blablablaa, bet dar ir drįstų paklausti: „Nesuprantu, ką man čia daryti dabar..?“. Kur dingo kūryba, kur dingo žmonių fantazija, viešpatie, ar televizorius išsiurbė visą ją į save. Žmonės, sudaužykit tada savo didžiulius plazminius plačiaekranius televizorius, kurie jūsų tyko visur: virtuvėje, miegamajame, vonioje.. Gal tada Ji grįš atgal. FANTAZIJA. Galbūt dar ne vėlu.. Žinau, man pačiai reiktų susimąstyti, kad per ilgai sėdžiu internete. Bet nemanau, kad egzistuoja priklausomybė nuo interneto. Manau turiu priklausomybę nuo žmonių. Jei per ilgai būnu su savimi, man jų labai pradeda trūkti. O internete jų tūkstančiai, milijonai. Visada gali rasti su kuo pabendrauti internete. Vis dar negaliu rasti atsakymo į klausimą „Ar prasmingai praleistas laikas, laikas, praleistas bendraujant internete su nepažįstamais?“. Jei mes nediskutuojam apie visatos sukūrimą, neišvedinėjam naujų dėsnių ir nekeliam klausimų apie žmonijos raidą ar kažkas tokio.. Tiesiog sėdim ir bendraujam, juokaujam, dalinamės patirtimi. Gyvenimo patirtimi. Nežinau. Galbūt kadanors rasiu atsakymą į šį klausimą. O gal jo net nėra. Šiandien psichologijos knygoje perskaičiau, kad raudonas pomidoras yra bet koks, tik ne raudonas, nes jis atspindi raudonos spalvos bangas.. Buvau sukrėsta lyg sužinojusi, kad Kalėdų senelio nėra. Tik vėliau sužinojau, kad jis yra. Kodėl pomidoras ne raudonas. Už ką.. man.. Gerai, vėl nukrypau nuo temos. Norėčiau fotografuoti. Pagauti pačius intensyviausius momentus. Išraiškas, vaizdus, reiškinius. Būti fotografe. Arba modeliu. Norėčiau atsidurti ant žurnalo viršelio. Ne tokio, kuris eina trisdešimties egzempliorių tiražu, bet tikro žurnalo, kuris yra populiarus visoje šalyje, nesvarbu, kokioje. Norėčiau padovanoti savo tėvams kelionę. Kelionę aplink pasaulį. Galbūt kruizą. Nežinau, ką nors tokio. Nes mano mama labai nori keliauti, bet pusę savo gyvenimo praleido bandydama mane išauginti ir prastumti į žmones. Jaučiuosi labai skolinga. Skolinga visiems, kas prie to prisidėjo. Nenorėčiau keliauti pati, nes tai mano mamos svajonė. Jei turėčiau tokią galimybę, padovanočiau ją jai. Savo gimdytojai. Nes norėčiau suteikti kuo daugiau džiaugsmo žmonėms. O kelionės tikrai suteiktų jai daugiau džiaugsmo nei man. Aš turiu kitokių svajonių. Iš manęs tyčiojosi, kad noriu susitikti įžymių žmonių. Norėčiau susitikti Robbie Williams‘ą, Paris Hilton arba Dane‘a Cook‘ą. Sako, kad tai yra nesąmonė, o va pakeliauti tai noras. Geras ir tinkamas noras. O kas pasakė, kokios svajonės yra tinkamos, o kurios beprasmės? Gal man svarbiau susitikti žmogų, negu pažiūrėti į kažkokį „įspūdingą“ kalną ar upę, ar šiaip ką. Gali kalbėti su kalnu visą gyvenimą ir jis tau neatsakys. Gali kalbėti su bet kuo. Atsakyti gali tik žmogus. Ir man yra prasminga susitikti žmones. Prasmingiau negu prakaituoti autobusuose, lėktuvuose ar traukiniuose. Užsienyje žmonės labai džiaugiasi sutikę kraštiečius. Kodėl jie tuo nesidžiaugia būdami namie? Galbūt tada gyvenimas būtų mielesnis, m? Ne, aš nekalbu apie buvimą nacistais, ar kaip jie.. Apie smurtą prieš sutiktus savo mieste užsieniečius.. „O, šitas ne mūsiškis, ko jis čia atsibastė, parodykim jam „šiltą“ mūsų sutikimą..“ Norėčiau priklausyti kokiam fan klubui. Visada norėjau. Nesijaučiu atiduodanti pakankamą duoklę savo dievaičiui, kai sakau „Jis man patinka“, bet nesu buvusi jo koncerte, nemoku mintinai jo biografijos, net dainų visų nemoku ir net neturiu, nerašau jam meilės laiškų ir netykoju jo gatvėse tamsiais vakarais. Norėčiau parašyti knygą. Dar nežinau, kokią, bet labai norėčiau. Kitokią nei visos. Norėčiau turėti juodus plaukus. Pavydžiu juodaodėms, jų plaukai tokie gražūs, kaip anglis ir blizga, kaip sutepti sviestu.. Na, mano irgi blizga neplauti tris dienas, bet ne taip. Norėčiau nusifilmuoti klipe. Užsienietiškam. Tokiam, kur yra daug gražių pusnuogių merginų labai aptemptais rūbais. Norėčau būti viena iš jų. Norėčiau turėtį savo skiltį kokiame nors žurnale. Tokiame, kurį žmonės skaito. Jei mokėčiau gerai rašyti. Jei mokėčiau gražiai dėlioti įdomias mintis, o žmonėms patiktų jas krimsti prie puodelio karštos žalios arbatos su imbieru be cukraus ant fotelio, susisukus į šiltą chalatą, katinui ant kelių murkiant įstabiausias simfonijas.. Norėčiau įgarsinti filmus. Padėti žmonėms..suprasti. Juk taip baisu, kad mes esam apriboti susikalbėti tik su tam tikra grupe žmonių, kurie kalba žodžiais, turinčiais mums visiems tą pačią suprantamą reikšmę. Mano pati materialiausia svajonė – norėčiau kasdien rengtis vis kitais drabužiais. Tai atrodo taip nuostabu. Turėti namo dydžio drabužių spintą, kambario dydžio batų dėžę, begales rūbų ir krūvas prie jų tinkančių aksesuarų. Nebijoti plauti džinsų, nes jie nubluks ir nebeatrodys šauniai, nevaikščioti pusę metų su ta pačia nutrinta rankine, kuri kadaise atrodė labai graži, bet dabar atrodo apgailėtinai ir tu nežinai, ko tau labiau gaila: jos, ar savęs, nes turi su ja vaikščioti. Tai lyg tyčiojimasis iš daikto, lyg kartojimas jam: Kadaise buvai gražus, bet pažiūrėk į save dabar.. Koks tu apgailėtinas. Bet niekur nepasislėpsi, išnešiu tave laukan ir visiems parodysiu tavo gėdą... Tai žiaurus elgesys su daiktais, manau. Tai lyg.. Lyg eitum į vakarėlį, gražiai apsirengtum, pasidažytum, būtum pakilios nuotaikos, ir baigiantis jam tave nufotografuotų: pavargusią, nutrupėjusiu makiažu, susiglamžiusiais, prakaituotais drabužiais.. Ir įdėtų tą nuotrauką į laikraštį. Kasdien. Dėtų ir dėtų vis iš naujo. Ir norėtųsi verkti, šaukti, bet nieko negalėtum padaryti. Paduoti į teismą? Dabar paklauskit savęs, ar jūsų rankinė nenorėtų paduoti jūsų į teismą?.. Jei atsakymas „Ne“, jums, manau, pasisekė. Nebegaliu dabar sugalvoti, ką dar norėčiau nuveikti gyvenime. O gyvenimas toks trumpas. Toks trumpas, o nedarau nei vieno iš čia išvardintų dalykų, o sėdžiu ir rašau. Kartais pavalgau, pažiūrių filmų, nueinu į dušą, pavalgau, susitinku su draugais, pasimokau, pavalgau, susitvarkau, pavalgau. Tai toks tas gyvenimas, nedarome to, ką norime daryti.. Ir sunku rasti tam priežasčių. Aš galiu rasti tik vieną – negaliu daryti nieko, kas man malonu, nes turiu eiti ir mokytis, ruoštis egzaminams. Bet nenoriu. Na, noriu, bet, rodos, nespeju. Nesuprantu, kaip planuoti laiką. Ir nenoriu suprasti, tikriausiai. Ir nesuprantu, kaip susikaupti, kaip įsiminti, hm.. Galbūt einu, pavalgysiu ir pažiūrėsiu kokį filmą. Dabar 00:28 ir aš parašiau tris A4 formato puslapius, bet ničnieko apie meilę, kančias, sunkumus. Kančia visada buvo mano įkvėpimo šaltinis, bet dabar jos nebėra. Yra tiesiog nerimas dėl savo ateities. Dėl savo šeimos ateities, pasaulio ateities... Tikiuosi greitai atgausiu internetą ir nebereikės čia svaičioti, galėsiu vėl visą laiką paskirti jam. Ir dar.. Dar mintims apie santykius. Kokie jie turėtų būti, kada jie turėtų būti, ir kodėl. Kaip juos pastatyti, kaip elgtis situacijose, kada galima pykti. Apie ką išvis bendrauti su žmonėmis, kad pokalbis būtų prasmingas. Kad jų neišgasdintum ir neliktum nesuprastas. Kodėl mes suvokiame viską būtent taip, kaip suvokiame. Kodėl mums gaila tų, kurie yra kitokie. Gal jiems tai patinka. Napoleonams, Kleopatroms, Einšteinams.. Kaip žmonėms gali patikti ruda spalva?? Šiandien žiūrėjau filmą apie mergaitę, kurios mėgiamiausia spalva buvo – ruda. Nesupratau, ar tai buvo ironiška, nes visas jos gyvenimas buvo nespalvotas. Ir liūdnas. Tik ji to nesuprato. Gal dėl to aš šitaip nemėgstu rudos. Nes aš nenoriu, kad mano gyvenimas būtų liūdnas. Noriu tikėti, kad jis yra gražus. Ir jis bus. Jei tik labai tikėsiu. Noriu, kad ir kitų gyvenimas būtų gražus. Turbūt todėl, kad jei viskas aplink ruda, sunku pačiam būti oranžiniam. Arba geltonam. Whatever. Tikriausiai tai savanaudiška. Bet man nerūpi. Kai tik sužinosiu.. Formulę. Kaip suteikti žmonėms laimės. Sako ne piniguose laimė.. Tad reikia išsiaiškinti, kur ji. Kur gi ta laimė tada..?? Visur, tikriausiai, tik labai jau sunku ją pastebėti, pro tą kinijos sieną rūpesčių, slegiančių pečius. Sunku pasakyti žmogui, įsiskolinusiam tūkstančius „Pažiūrėk, kaip gražiai sninga, argi ne stebuklas??“.. Ogi tikrai, stebuklas. Išeiti ramią naktį laukan, kai visur tylu ir balta. Nei gyvos dvasios, ir nesupranti, ar pats iš tikro esi čia, ar tavęs nėra. Ir nori šitą jausmą įsiamžinti, kad galėtum prisiminti užklupus liūdesio akimirkai ir verkti iš laimės, kad galėjai stebėti šitokį stebuklą ir kad leidai sau liūdėti, kai tiek šitokių stebuklų vyksta kasdien aplink. Banalu. Taip? O ar mes ne banalūs? Nieko nėra banalesnio už žmogų... Galbūt. Ne visad. Kartą per mamų dieną buvau pas neįgaliuosius vaikus. Turėjau skaityti savo esė, kuri nugalėjo kažkokiam konkurse. Esė apie Paprastu stebuklus. Ten. Tada. Ten įvyko paprastas stebuklas. Tie vaikai sveikino savo mamas. Jos verkė. Tai buvo tikros ašaros, bet aš neabejoju, kad jų sielos verkia kas vakarą. Kad jų širdys brenda stiklo šukių labirintais nerasdamos išėjimo kasdien, diena iš dienos, dėl savo brangiausio turto – savo vaikų. Kurie nieko nesupranta. Nesupranta, kad jie yra kitokie. Ir kad žmonės tokius kaip jie arba atstumia arba jų gailisi, arba ignoruoja. Neįsivaizduoju ir net nebandau, šito skausmo, kurį patiria žmogus, kai tas, kuris išlindo iš jo vaginos, negali gyventi visaverčio gyvenimo. Ten būnant norėjosi ir verkti iš gailesčio šitiems asmenims, ir šypsotis dėl to, kad jie sugeba rasti stebuklų. Kiekvieną dieną. Jei nesugebėtų, turbūt neištvertų, palūžtų O turi būti stiprūs. Privalo. Nes pasiduoti nėra išeitis. Niekada nėra. Aš ne Madonna. Ir ne Angelina Jolie. Aš savanaudė. Nesu įsteigusi labdaros fondo. Nestatau mokyklų vargšams. Net neaukoju benamiams. Bet manau, kad ir aš vykdau kažkokią misiją čia, žemėje. Galbūt su nuklydimais, bet vykdau. Kaupiu taškus ir kylu į naujus levelius. Tikiuosi dar spėsiu nuveikti kažką naudingo iki to stebuklingojo „GAME OVER

2010 m. rugpjūčio 16 d.

LYne / Gilus muuu....

2011 m. sausio 15 d.

LYne / Sooo happy together

2010 m. birželio 23 d.

LYne / Nematau... Kaledu

2009 m. gruodžio 25 d.

Visi dienoraščiai

Kiti šio vartotojo įrašai

Komentarai (0)

Susijusi muzika: pasirinkti

PERŽIŪRĖTI

RAŠYTI

Komentarų nėra. Būk pirmas!

Vartotojo vardas:
Slaptažodis:	(bent 6 simboliai)
Pakartokite slaptažodį:
El. pašto adresas:	(reikės patvirtinti)

Naujienos	Dienoraščiai	Stiliai
Grojaraščiai Diskusijų temos	Kūryba	Vartotojai
Komentarai	Dainų tekstai	Gairės

Albumas Daina Grupė Kita


Nuoroda su atnaujinta informacija bus atsiųsta jums.
Jūsų komentarai arba papildoma informacija, padėsianti mums greičiau papildyti duomenų bazę.
SIŲSTI PRAŠYMĄ / Grįžti į paiešką

Pasiūlė	Daina	Mėgsta
Sahja	Nevozmozhnoe vozmozhno Dima Bilan	1
malia	Disappear INXS Svarbiausia - nesijaudint ir gerai maitintis	1
Konditerijus	Who Can I Be Now? David Bowie	1
Silentist	Love Is a Poisonous Cunt Inner Fear	0
DjVaids	Lonely Without You Mick Jagger	0