imho, aišku. 1.Tangerine Dream - Prarastų Sielų Bendruomenė (La Grey De Los Almas Perdidas) 2.Tangerine Dream - Rumpelstiltskin 3.Loreena McKennitt (pagal Alfred Lord Tennyson) - Šaloto ledi (1832) 4.Weird Al Yankovic - Technikos parduotuvė (Hardware Store) 5.Dream Theater - Iliuminacijos Teorija (Illumination Theory) 6.Yes - Close to the Edge (visas albumas) 7.Van der Graaf Generator – Švyturio Prižiūrėtojų Dievo Rykštė (A Plague of Lighthouse Keepers) 8.Rush - Menininko pašaukimas (Mission) 9.Nick Cave & The Bad Seeds - Malonės krėslas (Mercy Seat) 10.Jethro Tull - Thick as a Brick (albumas)
Tangerine Dream - Prarastų Sielų Bendruomenė (La Grey De Los Almas Perdidas)
Mačiau, tikrai, tartumei dabar regiu - Kūnas be galvos eina su kitais liūdnu būriu. Nukirstą galvą jis nelyg žibintą laiko, O ji, atgręžta į mus, vien aimanas belaido. Jis savimi sau pasišviečia. Du viename ir vienas atskirai. Kaip? Ar įmanoma tatai? Vienintelis žinąs - mūs Viešpats. Priėjęs tiltą ir bežengiąs jau Jis ranką, galvą laikančią, pakėlė, Kad žodžiai būt girdėt geriau, Kurie štai šitaip nuskambėjo:
Gyvasai, matysiantis negyvėlių kitų, Žiūrėk, kaip žiauriai nubaustas esu, Vargu labiau kas nukentėt galėjo. Idant galėtumei pranešt apie mane, Žinok, Bertranas aš de Bornas, Tasai, kuris jaunam karaliui durną Patarimą davė, įžiebusį mažne nesantaikos tarpe sūnaus ir tėvo labiau nei kurstymai Achitofèlio Abšolomui prieš Dovydą sukilt. Už tai, kad giminingas sielas tas išskyriau Turėsiu smegenis nešioti skyrium Nuo savo ištakų, įkalintos ką liks Liemeny šitam – Štai toks atpildas skirtas man.
Tangerine Dream - Rumpelstiltskin
Seniai seniai gyveno neturtingas malūnininkas ir jis turėjo gražuolę dukterį. Ir buvo taip, kad ir būdamas vargšas, malūnininkas vis tiktai turėjo progą pasikalbėti su Karaliumi, nes gyveno kaimelyje visai greta rūmų, o Karalius dažnai išeidavo pasivaikščioti po kaimą pasisukinėti tarp prasčiokų. Kaimiečiai sugužėdavo iš visų pusių ir linksmindavo Karalių pasakojimais apie nutikimus jų paprastame gyvenime, išsakydavo savo viltis ir svajones, o tuo metu maloningasis monarchas šypsodavosi ir linksėdavo galvą, galvodamas apie karališkus priešpiečius, laukiančius jo rūmuose. -Jūsų Didenybe, - kreipėsi malūnininkas vieną dieną tikėdamasis, kad jo žodžiai pasieks Karaliaus ausį, -turiu dukrą, kuri gali šiaudus suverpti į auksą. Karalius atsigręžė: -Nejau, pone malūnininke? Ką gi, aš reikalauju, kad jau pat šį vakarą atsiųstumei ją pas mane. Malūnininkas netvėrė džiaugsmu, jog sulaukė Karaliaus dėmesio, bet tuo pačiu ir sunerimo, nes nesitikėjo, kad Karalius rimtai priims jo žodžius. Jis parėjo namo ir taip tarė savo dukteriai: -Labas rytas, širdele. Karalius turi tau darbo. -Man, tėve? Tuomet tu galėsi pasididžiuoti manimi. Koks tai bebūtų darbas, aš jį padirbsiu. Juk žinai kokia aš greita išmokti. -Tikiuosi, - tarė tėvas. – Labai tikiuosi. Tą patį vakarą mergina buvo atvesta į rūmų salę. Karalius palydėjo ją į mažą akmenų mūro kambarį, užverstą šiaudais, jo viename kampe stovėjo verpimo ratelis -Štai jie, - tarė Karalius. -Matau, - atsakė malūnininko dukra, - jūs čia turite gausybę šiaudų, Jūsų Didenybe. Ar norėsite, kad šerčiau jūsų arklį, o gal meitelį? -Meitelį?!! Visai ne, mieloji. Turėsi suverpti visas alei vieno šių šiaudų gniūžtes į aukso verpalus iki ryto, kitaip tavęs laukia mirtis. – Tai pasakęs, jis užtrenkė duris ir iš lauko pusės užkišo kaištį. Malūnininko duktė atsisėdo ant šaltų akmeninių grindų, stengdamasi nepravirkti. Ji žinojo daugybę dalykų ir kaip jie daromi, tačiau ... suverpti šiaudus į auksą? Nuo ko net pradėti mergaitei? Ji pravirko, ir verkė ilgai kol staiga lubose neatsivėrė liukas, smarkiai išgąsdindamas ją. Bjaurus žmogelis išsirito pro jį ir nukrito ant grindų šalia jos. -Labas rytas, panele malūnininke, -tarė jis. –Ko taip verki? -Ak, -atsakė ji, -privalau suverpti šiaudus į aukso verpalus, bet nežinau kaip. -Ką man duosi, jei aš suverpsiu juos už tave, - paklausė jis jos. -Savo vėrinį? – pasiūlė mergina. Mažas žmogelis pasvarstė, o tada greitai stvėrė jį ir užsisegė sau ant kaklo. Paskui jis sėdo prie verpimo ratelio ir bzim, bzim, bzim, apsuko ratą tris kartus ir prisuko pilną verpstę aukso gijų. Jis nesustojo verpęs visą naktį, kol neįmanomas darbas buvo baigtas. Saulei tekant, kai už kambario sienos pasigirdo kaip Karalius traukia kaištį iš durų, bjaurus žmogutis spruko spėriai pakilęs merginai už nugaros pro lubas. Kai Karalius įėjo, saulės pirmieji spinduliai užliejo šviesa ir auksas suspindo taip, kad jis ranka užsidengė akis. Jis nusikvatojo iš malonumo, pasisėmęs kelias aukso gijas ir išleisdamas jas pro pirštus. Tada jo širdį užvaldė dar didesnis godulys, ir jis nusivedė malūnininko dukterį į kitą daug didesnį kambarį taip pat užverstą šiaudais. Jis tarė: -Iki ryto turi suverpti viską iki paskutinio šiaudelio į auksą, kitaip tau mirtis. Mergina vėl ėmė raudoti, dabar netgi graudžiau. Vakar naktį ji stebėjo žmogutį labai atidžiai kaip jis verpia, tačiau jo rankelės judėjo per mitriai, kad ji nuspėtų, kaip jo pirštai išgauna aukso verpalus. Ji pažvelgė į savo rankas, pajudino pirštus ir suprato, kad jie niekad nesugebės pakartoti jo triuko. Kaip tik tada nedidelis akmuo iškrito iš sienos ir žmogutis išropojo iš angos ir atsistojo šalia. -Labą dieną, panele malūnininke, - tarė jis. – Ką duosi man dabar, kad suverpčiau šiuos šiaudus į auksą? Mergina pažvelgė į savo rankas: - Žiedą nuo savo piršto, - atsakė ji. Žmogelis stvėrė žiedą ir sunkiai užsimovė jį ant išsukinėto gumbuoto piršto. Trumpam jis apžiūrinėjo iškeltą ranką su sukta šypsena grožėdamasis laimikiu. Tada prisėdo prie ratelio ir atgaivino jį tyliai sau kikendamas. Kai Karalius ryte įėjo į kambarį, saulės spinduliai taip spigino atsispindėję nuo aukso, kad jis nepastebėjo mažo žmogučio, sprunkančio kiaurai sieną jam įėjus. Žinoma, pamatęs krūvas aukso, Karalius buvo be galo patenkintas. Bet sau pamanė: „jei ji gali tiek daug, kodėl negalėtų dar daugiau?“ Jis nusivedė malūnininko dukrą dabar į dar didesnį kambarį, užimantį kone akrą ir pripildytą šiaudų. -Gerai pasidarbavai, mano brangioji, - tarė jis, - ir jei suverpsi šį paskutinį kambarį į auksą iki ryto, aš paimsiu tave už žmoną. Bet jei neįstengsi, turėsi mirti. – Su tais žodžiais Karalius pametėjo jai žiauberę duonos vakarienei. Kai Karalius išėjo, ji atsikando sužiedėjusios duonos ir su didžiausiom pastangom pabandė sukramtyti. Tuomet kažkokiu būdu pro plyšį grindyse, lyg dūminis kamščiatraukis išsirangė žmogelis. Jis apmetė akimis tonų tonas šiaudų ir išsišiepė savo sukta šypsena. -Labas rytas, panele malūnininke, - tarė jis. – Ką man duosi man, jei dar kartą į auksą suverpsiu šiuos šiaudus? Jos akyse pasirodė ašaros: - Aš nebeturiu kuo duoti, - pasakė ji. -Tada pažadėk man savo pirmagimį. Malūnininko dukterį nupurtė šiurpulys, bet paskui pagalvojo: „aš dar tokia jauna, tikriausiai dar daugelį metų nesusilauksiu vaiko. Iki to laiko viskas bus seniai pamiršta“. Taigi ji sutiko su jo sąlygomis ir neužauga užšoko ant suolo prie verpimo ratelio ir veriančiai suspigdamas iš džiaugsmo stvėrė pirmąją saują šiaudų. Ir tikrai Karalius vedė malūnininko dukterį, padarydamas ją savo Karaliene. Vestuvės buvo didingos ir puikios, visas rūmų kiemas išpuoštas pavasarinėmis gėlėmis, o juokdariai, žonglieriai ir fokusininkai išdirbinėjo savo triukus. Išdidus malūnininkas su savo žmona irgi buvo čia kaip ir puse malūnininko kaimo, ir jie praleido puikiausią savo gyvenimo dieną puotaudami ir šokdami kaip niekad iki šiol. Laikui bėgant malūnininko duktė subrendo į moterį ir pagimdė gražų kūdiki berniuką. Ji dažnai pasiimdavo su savimi vaiką į rūmų kiemą, kad jis galėtų pažiūrėti į pasaulį, pamatyti medžius, paukščius, aukščiausius rūmų bokštus ir mažiausius žemė vabalėlius. Vieną dieną, kai oras smarkiai atšalo ir paukščiai susiruošė skristi į šiltuosius kraštus, jauna moteris suvyniojo savo vaiką į vilnonę antklodę ir išsinešė jį į lauką. Abu kartu jie stebėjo baltus debesis, slenkančius dangumi, lapus, krentančius nuo medžių, ir kelias rūmų kates, bėgiojančias pievelėje ir ieškančias savo žaidimų partnerių. Tolimame kiemo kampe ji pastebėjo judantį šešėlį ir staiga prisiminė pažadą duotą neužaugai. Karalienė tuoj pat pasisuko grįžti atgal į rūmus. Ji vylėsi, kad čia tik blogas sapnas, bet nespėjus jai pasiekti duris, jis jau buvo čia, priešais ją, toks pats tikras kaip debesys, paukščiai ir katės. -Labą dieną, mano jaunoji Karaliene, - tarė jis. – Aš atėjau vaiko. Ji negalėjo kalbėti. Ji vos galėjo kvėpuoti, kaip užgniaužė jai gerklę. Antra vertus kūdikis nejautė pavojaus, jis šypsojosi mažajam plėšikui. Spausdama savo vaiką smarkiau prie savęs, Karalienė parpuolė ant kelių ir ėmė raudoti. -Atiduok man ką žadėjai, - tarė bjaurusis žmogutis, - vis tiek jį pasiimsiu. Jis žengė artyn, tiesdamas rankas ir spragsėdamas pirštais. Ji siūlė jam viską ką turi, visus karalystės turtus, bet neužauga tik juokėsi. -Vienas dalykas man brangesnis už bet kokį lobį, - kalbėjo jis, - tačiau aš tau duosiu tris dienas, ir jei tu sulyg trečia diena atspėsi mano vardą, galėsi pasilikti savo vaiką, – ir su tais žodžiais jis išnyko. Tą naktį Karalienė gulėjo nemiegodama, mėgino prisiminti visus vardus, kokius tik buvo girdėjusi. Ji pasiuntė pasiuntinį į kaimą išklausinėti kur tik įmanoma kokių neįprastų vardų čia esama. Sekančią dieną, kai trumpulis įslinko pro langą į jos kambarį, ji pradėjo nuo šių: -Kasparas? Melkioras? Baltazaras? – tada pakartojo visus jai žinomus vardus, vieną po kito. – Dosčeris? Hagermageris? Larzalus?, - tačiau po kiekvieno iš jų bjaurus neužauga kartojo: - Čia ne mano vardas, - ir jis trynė rankas ir šiepėsi į vaiką, kuris ramiai miegojo lopšyje. Antrą dieną Karalienė išsiuntė nemažiau kaip dvidešimt keturis tarnus, kad surinktų retus vardus gretimuose kaimuose. Ji net pasiuntė vieną į mažą kaimelį, pasislėpusį atokiausioje kalno pusėje, ir kai žmogutis atėjo tą naktį ji buvo pasiruošusi. Tavo vardas Jautienos Šoninis? – paklausė ji, - arba Antblauzdžius? O gal Žąsies Suktinukas? – bet atsakymas būdavo vis tas pats: - Ne, tai ne mano vardas. – Tada gal tu vadiniesi Alebastras Bliūdžius? – paklausė ji. - Ne, ne mano vardas, kvaila mergiote. Būdama karaliene, ji labai išsilepino. Maistas jai būdavo patiekiamas auksiniuose induose ir tris kartus per diena septynios kambarinės šukavo jai plaukus. Viskas buvo daroma už ją, jai netekdavo kelti nieko sunkesnio nei svarą. Bet šią naktį ji klaidžiojo po raižyta vietovę su savo brangiu kūdikiu, prispaustu prie krūtinės. Galiūnai pamėkliški žiemos vėjai, aukštesni ir stipresni už bet kurį milžiną iš vaikiškos pasakos, atskriejo, kad išverstų ją iš kojų. Kiekviename name ji meldė vardų. Tačiau niekas neturėjo negirdėto vardo su kuriuo būtų galėjusi bandyti laimę. Į dienos pabaigą ji buvo išsekusi ir praradusi bet kokią viltį. Taigi, skaudančiomis kojomis, palinkusi į kietą, neatlėgstantį vėją, ji sunkiai yrėsi link rūmų. Bet ant kalvos ties miško kraštu, kur lapės ir kiškiai sako „labanakt“ viens kitam, ji užėjo trobelę iš samanų ir vytelių. Priešais ją degė laužas, o aplink liepsną šoko niekas kitas kaip tas keistasis trumpulis. Jo šešėlis, metamas laužo šviesos, buvo milžiniškas ant medžių, o jo spigus kikenimas aidėjo naktyje. Karalienė su vaiku pasislėpė skynimo pakraštyje. Drebėdama šaltame ore, ji įdėmiai žiūrėjo, pakerėta, į keistą figūrą, šokčiojančią ant vienos kojos ir dainuojančią: Vasara baigėsi Bet oras puikus Nes šiąnakt Jos vaikas jau mano bus Niekad neatspės Manos paslapties Jog Rumpelstiltskinas aš vardu. Vėliau, tą pačią naktį, Karalienė sėdėjo savo kambaryje su sūneliu ant kelių, žaisdama su jo pirštukais ir švelniai dainuodama jam. Kai bjaurus neužauga pasirodė, ji regis nė nekreipė į jį dėmesio. -Aš atėjau to, kas teisėtai priklauso man, - tarė jis. -Argi? – nesutiko Karalienė. -Taip, -atkirto jis, -atiduok man vaiką. - Ar tavo vardas ne Kurtas? -Cha! -Hansas? -Cha! -Gal tada Bartoldas? -Ne toks mano vardas, aš tau pasakysiu, tavo galva jau visai tuščia. Hansas. Labai gudru! Jau laikas. -Taip, taip. Turiu pripažinti, tu įveikei mane, Rumpelstiltskinai, nepaneigsi to... -Ačiū, ir... KĄ!! Ką tu pasakei? Rupūs miltai! Velnias tau pakuždėjo! Pats velnias tau pakuždėjo! Tada iš įsiūčio jis taip treptelėjo dešine koja kad visa blauzda sulindo į Karalienės menės grindis. Paskui jis ėmė kaip vilkelis suktis ratu, nusitempdamas save vis gilyn ir gilyn į žemę, kol jo šauksmo daugiau nebebuvo girdėti.
Loreena McKennitt (pagal Alfred Lord Tennyson) - Šaloto ledi (1832)
Toj pusėj, kur teka upė, platūs miežių ir rugių laukai, aprengiantys žemę ir susitinkantys su dangumi, ir per lauką nutįsęs kelias į daugiabokštį Kamelotą, pirmyn-atgal keliauja žmonės žiūrėdami, kur vėjo pučiamos lelijos lenkias lyg linkėdamos geros kelionės. Jos juosia salą Šaloto; Gluosniai boluoja, drebulės virpa. Lengvas vėjelis sukasi ir šiurpina, gena bangą, kuri lūžta ištisai ties sala upėje toje, ir teka upė link Kameloto, kur keturios pilkos sienos ir keturi pilki bokštai; ten atsiveria žydinčių gėlių plotai ir tylioji sala globoja Šaloto ledi.
Tik pjovėjai ankstyvą rytmetį tarp subrendusių miežių išgirsta dainą, kuri aiškiai ataidi nuo upės tekančios į daugiabokštį Kamelotą; ir tekant mėnuliui pavargęs pjovėjas, rišantis pėdus vėjuotose aukštumose, pasilenkęs sušnibžda: "Tai pasakiška ledi iš Šaloto... " Štai ji mezga dieną naktį stebuklingą audinį iš žaismingų spalvų. Ji išgirsta šnabždesį, supranta žodžius: kad jai bus skirtas prakeikimas, jeigu ji pasiliks žiūrėti žemyn į Kamelotą; bet ji nežino, koks prakeiksmas, todėl ji mezga ramiai toliau ir nesirūpina per daug... Šaloto ledi...
Ir vaikščiodama pro veidrodį skaidrų, kuris ten kaba jau metų metais, ji mato šešėlius, atkeliavusius iš pasaulio plataus, mato vieškelį arti, vingiuojantį žemyn į Kamelotą... Ir kartais pro melsvą veidrodį prajoja kunigaikščiai po vieną, po du o ji neturinti dar vyro, pastovaus ir ištikimo... Šaloto ledi...
Tačiau ji toliau džiaugiasi savo neriamu nėriniu; ji numezga stebuklingus vaizdus, kuriuos pamato veidrodyje; ir dažnai tyliomis naktimis - vis naujos ir naujos laidotuvės su pliumažu ir šviesom, ir laidotuvių muzika, ataidinti iki Kameloto.. Kai mėnulis buvo jai virš galvos, pasirodė jai du jauni ką tik susižiedavę įsimylėjėliai. "Aš negaliu, man silpna nuo to šešėlio" - sako Šaloto ledi.
Per strėlės šūvį nuo jos stogo atbrailų Pro miežių pėdus jojo jis. Saulė mirguliavo pro lapus ir suliepsnojo ant bronzinių šarvų ryškaus sero Lanceloto silueto.
Raudonkryžis kunigaikštis klaupės nuolankiai prieš ledi, iškaltą ant skydo, laikydamas skydą, kuris žiežirbavo geltoname lauke, atokioje Šaloto žemėje... Jo plati, aiški kakta tviskėjo apšviečiant saulei, kai jis jojo ant žirgo su poliruotomis kanopomis. Iš po šalmo buvo matyti jo besiraitančios anglies juodumo garbanos, kai jis artėjo link Kameloto.
Nuo kranto, nuo upės jo atvaizdas blykstelėjo veidrodėly, "Tyra-lyra" jis dainavo sau prie upės. Ji paliko audinį ir audimo stakles, Pamatė žydinčią vandens leliją, pamatė šalmą su plunksna. Ji žvelgė Kameloto pusėn.
Išbėgo audinio akys, išsiplėtė jis į šalis, o veidrodis suskilo visas. "Prakeiksmas krenta ant manęs", - pravirko Šaloto ledi. Prasiveržus uraganiniam rytų vėjui, pablyškę geltonieji miškų medžiai ėmė linkti aplink Kameloto bokštus, kur nusileidęs dangus prapliupo lietum, ir upės plačios vilnys tarytum pradėjo skųstis. Ji nusileido ir surado valtį, paliktą plūduriuoti po gluosniu, ir ant pirmagalio ji užrašė "Šaloto ledi".
Blankiai matomose upės tolybėse it kokia žymi aiškiaregė Būdama transcendentinėje būsenoje, įžvelgdama savo nelaimę, Vos išlaikydama savitvardą, ji žvelgė į Kameloto pusę. Dienai besibaigiant nutrūkus valties grandinei, plati vilnis pagavo ją ir nuplukdė toli toli... Šaloto ledi...
Girdėjosi giesmė, šventa ir gedulinga, Giedama visu garsu iš lėto, kol jos kraujas atšalo iš lėto. Kol jos akys absoliučiai užtemo, nukreiptos į Kameloto bokštus. Greičiau nei nešama bangos pasiekė pirmąjį namą prie kranto Šaloto ledi mirė sau bedainuodama dainą.
Po bokštu su balkonu, šalia sodo sienos ir galerijos atspindžio pavidalu ji praplaukė pro šalį mirtinai išblyškusi tarp aukštų namų stogų, tylomis link Kameloto.
Ir prie prieplaukų visi prijoję - kunigaikštis, Bergheris, valdovas, jo dama... - pirmagaly pamatė Šaloto ledi vardą. Kas gi čia? Ir kas gi tai? Apšviestuose rūmuose kaimynystėj nutilo karališko džiugesio garsai. Jie tik persižegnojo iš baimės. Kameloto kunigaikščiai.
Tik Lancelotas, kurį laiką patylėjęs, susimąstęs ištarė: "Jos veidas yra mielas; jai suteikęs maloningai Dievas Grožį. Tai Šaloto ledi. "
Tik ar kas matė ją mojuojant ranką ar tarpulangyje stovinčią? Ar bent kas visoj šaly pažinojo ją, Šaloto ledi?
Weird Al Yankovic - Technikos parduotuvė (Hardware Store)
Jokių įvykių (niekada) šiame mieste, Savijauta labai prasta (prasta), Vargiai surasi užsiėmimą čia. Maniau jau: tiesiog išsikraustysiu iš proto, Bet štai draugas man papasakojo naujienas... Jis tarė: “Klausyk, ar žinai tą laisvą žemės sklypą Visai šalia degalinės? Ką gi, kažkas jį nupirko, Ir tame taške ruošias statyti parduotuvę, Kur mes galėsim varžtų, veržlių nusipirkti. Nuo tada aš vaikščiojau oru (oru), Vos galėjau valytis dantis, plaukus šukuotis. Todėl, kad taip susijaudinau ir nesirūpinu, iš tiesų: Aš laukiau nuo praėjusio birželio Kol ši diena pagaliau išauš. Dabar aš toks laimingas (laimingas) Vien nuo minties, kad gyvas esu, Nes bet kurią minutę aš jau galėsiu užeiti... Ką gi, tikiuosi, jie greitai atidarys parduotuvę.
Nebegaliu laukti, (ne, aš...) nebegaliu laukti (oi, kada...) Kada jie susiruoš ir atsidarys? Keliauju į (technikos) prekių.., aš keliauju, tikrai keliauju į ... (Sunkiai) keliauju, aš keliauju į (kietą).., o taip, aš keliauju į ... Technikos parduotuvę.
Savo miegmaišyje apsistojau nakčiai priešais parduotuvę, Tada, vos rytui išbrėškus, prisiglaudžiau nosimi prie stiklo - Vienok turėjau būti pirmas eilėje. Ruošiuosi įsigyti žibintuvėlį, šepetį, Kiekvienam kambariui – po atskirą porą plokščiųjų replių. Matot tuos metalo pjūklus? Vienas jų labai labai greitai bus mano. Neginčijamai. Vyrai su vardais ant kortelių, vaikštantys tarp eilių. Ištisos eilės žarnų sodams laistyti, kurios driekiasi mylių mylias. Naujoviški galiniai raktai, kurių rūšių apstu, Visi sudėlioti pagal abėcėlę. Štai jų reklaminis stendas, Didelis stambus purpurinis ženklas priešaky, Kur parašyta, jog kas dvidešimt septintas pirkėjas Gaus nemokamai kūjelį su rutuliuku ant galo. Ar pažvelgsite į tuos visus dalykus: Jie turi “Allen”’o veržliarakčių, “Gerbil”’o maitintuvų, Tualeto sėdynių, elektrinių kaitintuvų, Šiukšlių presų, sulčių spaustuvų, Dušo užuolaidų strypų, vandens skaitiklių, Portatyvinių radijo aparatų, varinės vielos, Apsauginių akinių, radialinių padangų. BB šratelių, plaktukų guminiais galais, Vėdintuvų ir džiovintuvų. Paveikslams - kabliukų, popieriui - rėžiklių, Purškiančių lygintuvų ir langinių, Dažų nuėmėjų, žaliuzių, maskuojančios juostos, Plastikinių stoglatakių, virtuvės čiaupų, Sulankstomų stalų, erozijos nuėmėjų, Laidų akumuliatoriams sujungti, Kabliukų ir smeigtukų, kalkių skiedinio ir cemento, Variklio fogerių, šaukštų ir samčių, Pesticidų dezinfekavimui, aukštos charakteristikos tepalų, Stoginės skardos, vandeniui nepralaidžios, daugkartinės izoliacijos, Oro tarpiklių, žalvarinių jungčių, kirstukų avariniams atvejams, Dūmų detektorių, padangų manometrų, spąstų žiurkėnams, Termostatų, blakių kreiptuvų, priekabos trukdžių išmagnetintojų, Automatinių apipjaustytojų, teniso rakečių, Kampinių laikytuvų, Duracell’ių and Energizer’ių. Sofito panelių, elektrinės grandinės stabdiklių, Siurblių, kavos virimo aparatų, Bertuvėlių druskai ir pipirams subalansuoti...
Dream Theater - Iliuminacijos Teorija (Illumination Theory)
I. Juodos Šviesos Paradoksas
II. Gyventi Mirti Žudyti
Rimtai klausimą spręski Pažvelki gilyn Išpažink sau tiesą kaip esti Dėl ko gyvent pasiryžęs esi?
Rimtai klausimą spręski Atverki akis Savo atvaizdą įdėmiai apmeski Dėl ko numirt pasiryžęs esi?
Kai laikai neramūs o tave prie sienos primygę Rimtai klausymą spręski Čia delst negali Kai pavojus iškyla gyvybei Dėl ko žudyt pasiryžęs esi?
Stengiamės suprast visą tai Verkiame veidus uždengę delnais.
Statėme tiltus, kad tolius sujungt - mums užmarštį kelia atstumai. Neapykanta skiria, meilė primena mums mūsų bendražmogiškumą
Viltis gali šešėliu išpėdinti Jau geriau mirsiu tikėdamas Sugausiąs ją tikėjimo baigiamajam akte.
Stengiamės suprast visą tai Verkiame veidus uždengę delnais.
Istorija, trokštanti būt pasekta Atsakymas, kuris meldžia jį rast Grožis, kurį linkim išvyst - niekada Jie nėra per toli.
III. Apglėbiantis Ratas
IV. Tiesos Ieškojimas
Motinos - vaikučiams Vyrai – savo žmonoms Kankiniai – karalystei Kova už gyvybę - jums Kareivis už savo šalį Narkis, kad kaifas ima Mokytojai dėl mokinių Kerštas už nusikaltimą Sukilėliai dėl savo laisvės Tironai ditirambams girdėt Bailiai dėl išganymo, Pinigų, meilės, garbės.
Kilmingas ir drąsuolis Kilniam reikalui mus aukoja Mirtis stipriau už gėdą Malonė anksčiau už šlovę.
V.Neatsispyrimas, Tikėjimas, Aistra
Kad džiaugtumeis jog gyveni Turi sielvarto patirt į valias Kuomet šviesai atsispirt negali Drąsiai sutiksi tamsiausias dienas
Jei būsi atviromis akimis, O tikėjimą į meilę įdėsi Šaltomis be pabaigos naktimis Vienišas nebūsi niekad
Tavo širdyje aistra žėruoja Tarsi žaizdras skaisčia ugnimi Kol pro tamsą neprasibrovei Niekad nesužinosi jog gyveni.
Yes - Close to the Edge (visas albumas)
I - STABILUS POKYČIŲ METAS - Vasara
Patyrusi ragana galėtų pašaukti tave iš negarbės gelmių, kur esi, Ir pritaikyti tavo kepenis blaivaus proto malonei, o ši Su muzikos pagalba, pribuvusios greitomis iš toli, būt įgyta, Kad ragautum vaisių, užrašytą žmonijos, prarandant visa, kai išmuš valanda, Nustatant punktyrus į niekur, vedančius kiekvieną ir visus. Rasos lašas tarsi saulės muzika gali išaukštinti mus Ir plokštumą , kuria judame, atimti Ir kryptį, kurlink bėgame, parinkti:
Pabaigoj žemyn, pasukti už kampo Ne tuoj pat, ne tuoj pat Artyn prie krašto, žemyn palei upę Ne tuoj pat, ne tuoj pat
Į vasaros pokyčių ratą įžengę tiesiam rankas, kad dangui parinktume spalvą išdalinom momentą, pasirėdžiusį ryto rūbu greičiau, nei sužiūrėsi įveikdami visą tą laiką, dėl kurio esu nerimavęs, visus pokyčius iš tolimo užnugario palikdami toly, mes mažinam įtampą vien tam, kad sužinotume šeimininko vardą.
Pabaigoj žemyn, pasukti už kampo Artyn prie krašto, tiktai palei upę Metų laikai tau pro šalį skries Aš keliuos, aš gulu Kai viskas užbaigta tuosyk Kai jau radai, kuomet visuma esi
II - BENDRA MASĖ IŠLIEKA – Ruduo
Mano akys patikėjo, užvilktos iš meilės sukurtos mėnulio jaunaties. Keitės, beveik deformavosi, gryniausios manos iš dangaus sraute jis. Savo neapykantą prikaliau ant kryžiaus, o žodį saujoje laikau. Arba tu, laikas ir logika, arba priežastys, nesuprantamos tau.
Liūdnai pagarsėjusi narsa aukų, stovinčių ir stebinčių lyg įbesti, Kai šarvuoti atėjūnai jau čia pat, kad jūrą pamatytų iš arti. Dar nuo koriko virvės, savivalės laikų, arba bus, kai suvokta bus priežastis.
Prie krašto žemyn, visai palei upę Artyn prie krašto, pasukti už kampo Netoli galo, ties kampu leistis Prie krašto žemyn, upės vingy.
Skubus reikalas neturėtų pasiimti išgąstingą atmintį. Visus be išimties kelionė nuo pradžios iki galo lydės atskyrai nuo tikrovės, kokią kada suvokėt ar matėt - problemų spėliojimas vien tam, kad klaidintume priminimą praeinant pro takus, kuriais pusę kelio koptume tuščiai, o kai mėtėmės iš krašto į kraštą, girdėjom: bendra masė išlieka.
Prie krašto žemyn, pasukti už kampo Prie pat galo, žemyn palei upę Metų laikai plauks tau pro šalį Aš keliuos, aš gulu.
III – AŠ KELIUOS , AŠ GULU - Žiema
Šios baltais nėriniais pasirėdžiusios damos žvilgsnis liūdnas Tą matai gerai, kai ji sako: tegu Kaltė kris man už nukryžiavimą savo valdų.
Aš keliuos, aš gulu Aš keliuos, aš gulu
Du milijonai žmonių vargiai patenkinti yra du šimtai moterų žiūri kaip verkia viena, per vėlu sąžiningumo akys išsiugdomos (ji mielai sakytų, kad jos istorijoj tai stebinanti vieta) kiek milijonų apgauname mes kasdien? (prašanti ateity domėtis vien palikuoniais jos valdų)
Aš keliuos, aš gulu Aš keliuos, aš gulu
Kam pavaldus tas, kuriam aš pavaldi? (jai aiškiai matyti, dama žiūri liūdnai) Ar man aklomis žiūrėti ir sakyti: štai išeitis, matau? (Sakanti: tegu kaltė tenka jai dėl nukryžiavimo savo valdų) Tiesa išguldyta lape nuo viršaus lig apačios (ji mielai sakytų, kad jos istorijoj tai stebinanti vieta) Kiek senas būsiu aš kol amžiumi prilygčiau jos metams? (prašanti ateity domėtis vien palikuoniais jos valdų)
Aš keliuos, aš gulu Aš keliuos, aš gulu Aš keliuos, aš gulu Aš keliuos, aš gulu
IV – ŽMONIJOS METŲ LAIKAI – Pavasaris
Pauzės tarp natų spalvas į reginius susieja visada Regis, žmogų išmuša iš vėžių triumfų pastovi mada ir fokuso formos apimta erdvė į meilės mokslą taiko Kai daina ir proga ugdo laiką, ima viršų dingęs visuomenės saikas.
Ak, Ak.
Taigi žmogus, kuris ištiesęs ranką į erdvę rodė, apsisuko. Jis bedė pirštu, iškeldamas aikštėn žmoniją lyg ant atviruko, o aš papurčiau galvą, su šypsniu pakuždom: - Žinoma vieta, vyruti. Stovėjom ant kalvos ir žvalgėmės po slėnio tylą liudyti vien tik praeities ciklus kviesti abu. Ir mes pasiekėme kompromisą, laviruodami rėmuose išsakytų pastabų. Artyn prie krašto, žemyn palei upę Pabaigoj žemyn, pasukti už kampo Metų laikai bėgs tau pro šalį Kai viskas užbaigta tuosyk Kai jau radai, kuomet visuma esi Metų laikai bėgs tau pro šalį Aš keliuos, aš gulu Aš keliuos, aš gulu Aš keliuos, aš gulu Aš keliuos...
Ir Tu ir Aš
[I Gyvenimo Styga]
Žmogus svają suvokia momentaliai: kas diena
merkdamas gėles, užčiuopdamas visas temas
kaip pagrindą nevaržomai kurti spiralinį tikslą,
kaip susigražintą ir tiek pat pripažintą vyksmą.
Viskas išbaigta, kai regi sėklas gyvenimo su Tavimi.
Pakitę tik dėl akių, garsas, erdvė darniai leidos
Tarp laiko nuotraukos už nepritekliaus veido
Greitom susigyvendami su mimika, kuri kėlė
Emocijas, iškilusias paviršiun tarsi undinėlė.
Viskas išbaigta, kai regi sėklas gyvenimo su Tavimi .
Monetos ir kryžiai----------- Siuvėjau, aplink! Ko puoli visus
Nežino savo bevaisės vertės--------- rytus, kai domimasi
Nutruko jau Stygos--------- vienas kito pristatymu
Užrakintos motužės Žemės gelmės‘----------Stygai! Visi palikti mirčiai iš naujo atradus
Jos neslėps galios---------- duris, kurios apsisuko, kad užvožtų
Jos tau nepasakys----------- dangtį, visą rodytą dėmesį,
Stebėdamos pasaulį------------atsigręžti vienas į kitą, į požymius
Stebėdamos viską pasauly----------tinkamu metu.
Stebėdamos mus iš šalies--------------Kopk lengvai oru.
Ir tu ir aš kopiam pervirš jūrą į klonį
Ir tu ir aš sušukti ieškom rezono.
[II Užtemimas]
Greitom susigyvendami su mimika, kuri kėlė
Emocijas, iškilusias paviršiun tarsi undinėlė.
Kaip susigražintas ir tiek pat pripažintas vyksmas.
Viskas išbaigta, kai regi sėklas gyvenimo su Tavimi.
[III Pamokslautojas, Mokytojas]
Liūdnas pamokslautojas prikaltas ant spalvotų laiko durų
Pamišęs mokytojas čia priminti eilėraštuką turi
Jokių priešų-mutantų mums įvardyti nereikės
Politiniai galai, kaip liūdni palaikai sudūlės.
Pasiruošk priimt pažangius skonius, kai jie tavy rasis.
Oooh, ooh
Aš klausiau labai įdėmiai, tačiau nesuprantu
Gyvenimo tempas keičias manyje ir aplink ratu
Pamokslautojas patyręs likti anonimu viskame
Mokytojas keliauja, išprašęs vis tokį patį rodyt save
Galiausiai mes susitarsime, pritarsime, skelbsim nemaria,
Kad žmogaus tiesa subręsta tiesiog jam akyse.
Viskas išbaigta, kai regi sėklas gyvenimo su Tavimi.
Greitom susigyvendamas su mimika, kuri kėlė,
Kaip susigražintas ir tiek pat pripažintas momentas,
Emocijas, iškilusias paviršiun tarsi undinėlė.
Aiškesnė ateitis, rytas, vakaras, naktis su Tavimi.
[IV Apokalipsė]
Ir tu ir aš kopiam kirsdami ryto kontūrus
Ir tu ir aš saulę perduodam upei
Ir tu ir aš vis arčiau persikėlimo
Ir tu ir aš šaukiam per klonius begalinės jūros.
Van der Graaf Generator – Švyturio Prižiūrėtojų Dievo Rykštė (A Plague of Lighthouse Keepers)
1. Liudininkas
Vis dar laukiu gelbėtojo savo, štormai drasko mane į skutus: mano pirštai it jūržolės tapo... aš taip toli, per giliai įklimpstu. Aš – vienišius, mano vienatvė tikra, mano akys – bešališkos liudytojos o dabar ir mano naktų liko viena kita.
Mačiau šypsenas ant negyvų delnų, žvaigždės šviečia, tačiau jos ne man.
Aš pranašauju nelaimes po to suvedu galus visus... Aš šviečiu, bet šviesdamas mirštu žinau, jog beveik žuvęs esu. Ant stalo švaraus popieriaus lapas o mano bokštas statytas ant uolos: Aš teturiu atšipusias žirkles,* teturiu namą be šilumos. Buvau liudininku ir antspaudas mirties minkštame vaške – mano galvoj liko žymėt.
*trys eilutės yra aliuzija į žaidimą rankomis. https://lt.wikipedia.org/wiki/Akmuo,_žirklės,_popierius
Kuomet matai burlaivių rangautų griaučius, skendinčius gilumoje, imi nerimauti, negi senovės mitai didingai suvesti tiesiog į tave.
2. Vaizdiniai/Švyturys (Verpetai – uolos - laivai – susidūrimai – gailestis)
3. Liudytojas
Ne metas dabar atgailauti, tam laikas praėjo seniai, Sienos lyg rūkomas popierius plonos, jei prakalbėsiu, išbyrėtų stiklai. Todėl apie tai, kas nutiktų,svarstau mintyse, uždarytas tyliame monologe, begarsiam šauksme.
Kalbėti man darosi per sunku kai bangos į bokšto šaltus akmenis daužos, klaikti imu ir juntu, kad jėgos apleidžia...
4. P.H.J.* *Paprastas Harmoningas Judesys
„Netikra! Netikra!“ - Vairininkai-vėlės šaukė ir krito čia iš dangaus bet pro mano žuvėdrų klyksmą kol nesu miręs joms neprasibraut. Šmėklos gremžia plyšius tarp langų įkritusiais veidais, kvailai šiepia dantis, pilnos ryžto sunaikinti tai, ko neteko.
Aš ropščiuosi siena tol, kol statumas nesibaigs vertikaliu kritimu; mano kubilas dreifuoja į jūrą: nėra net apgaulingų vilčių. Baltas kaulas šmėkši pro Geležinio Žandikaulio kaukę aplaužyti stiebai praduria ledinę tamsą su mano vienišu bokštu lygiagrečiai... nebėra parafino ugniai. nebėr kur prieglobsčio gauti.
5. Nakties esybė
”Vienišas! Vienas!” – šmėklos šaukia išvien, užfiksavusios mane šviesoje. Jaučiu, kad iš gyvųjų tėra vien nakties esybė čia. Jeigu aš mirsiu, ar verksi? Gaudysi mano paskutinius žodžius? Žodžius mano išgirsi? Žinau, jog lako nelik o visai žinau, jog nesirimuoja visai... klaidingi ženklai mane aptiko. Aš nenoriu nekęsti, aš augti tenoriu. kodėl negaliu sau leisti gyventi ir būti laisvam? ...tačiau labai lėtai mirštu vienumoj. Nežinau jokio kito kelio, man taip baisu, aš pats sau neleidžiu būt savimi, Taigi, esu visiškoj vienumoj...
6. Kosminis turas
Mano atminties verpetas tai vampyras, kuris minta manim, ir aš, svirduliuojantis smarkiai, nuo briaunos krentu žemyn.
7. (Saldaus kremo) paskutinis pasispardymas
Švyturiai raktą pasidėję turi, bet ar nusigausiu iki durų aš?
Noriu vaikščioti per jūrą, taip patogiau krantą rasti... tik kaip man sausomis kojomis likti? Žvilgsniu apmetu horizontą – Turiu stebėti visas savo dalis.
žvalgausi po praeitį, regis, būsiu kelią pametęs: kaip šuva naktyje, aš pripuoliau prie ėdžių ir dabar sėdžiu svetimas savyje. Visos mano matytos bėdos skatino ieškoti ramybės vienumoje Tačiau išgyvenimus laikau galvoje… Aš esu per arti šviesos, bet kiek mano regėjime yra tiesos, kai taip apakinu save.
8. Gniužulas auga
Kur Dievas, kuris nukreips mano ranką? Kaip rankos kitų žmonių pasieks mane? Kada aš rasiu tai, ką apčiuopom ieškau? Kas toks ruošias mokyt mane? Aš tai aš/ aš tai mes/ mes nematom iš čia išėjimo, kiek bežiūrėję. Siautėjanti jūra – trofėjais istoriją kuria; Proga pradangino mano Gvinevjerą...
Aš nenoriu būti vandens banga, tačiau jūra mane tempsis gilyn Dar vienas iškamuotas skenduolis...
Matau, lemingai traukia,* Bet aš žinau, kad esu žmogus. Ar prisidėsiu, ar grimsiu į dugną? Kuo man geriau būti.
*Lemingai plačiai pagarsėję taip vadinamomis "masinėmis savižudybėmis", kuomet, susitelkę į būrį, pasileidžia nežinoma kryptimi, ir jei kelyje pasitaiko skardis, tai didesnė pusė nugarma nuo jo... https://static.diary.ru/userdir/6/8/4/1/684121/thumb/29841167.jpg
9. Sausumos pabaiga (Sinusoidė)
Vandenynai atsitraukia į šonus, mane paviliojo apžavai. Jaučiu jus apie save aplinkui … pažįstu jus gerai. Žvaigždės supjaustė horizontą, kur linija visu idealiausia; Jaučiu, jog skęstu… rankos tiesias į tamsą
Prašmatnumo ir didybės manieringume, kas yra Pasirinkimo Laisvė? Kur esu aš šiame iškilmingume… kieno yra manasis balsas? Dabar jau neatrodo tai kaip blogis, Manau, kad pabaiga – tai pradžia. Džiaugsmas manyje dabar pasirodys: Viskas ir visa yra dalis atskyra Viskas ir visa skyrium yra Viskas ir visa yra dalis atskyra.
10. Dabar mes einame.
Rush - Menininko pašaukimas (Mission)
Globok savo ugnį, leisk jai ryškiai degti. Turėk liepsną kol svajonė užsiplieks. Dvasia, turinti vaizduotę, Tai tarsi svajonė iš pašaukimo.
Girdžiu jų aistringos muzikos garsus, Skaitau man širdį liečiančius žodžius. Žvelgiu į jų karščiuojančius paveikslus - Tas paslaptis, kurios juos išskiria iš visų.
Kai jaučiu galingus vaizdinius - Jų ugnys pagimdžiusios juos - Pas mane atsiranda troškimas, Kad ir aš turėčiau tą polėkį, Tą įgimtą pajautimą.
Skrendančios dvasios su misijom pavojingom; Ugnies įkaitinta vaizduotė, Sutelkta ties aukštai sklandančiais Pripažinimo siekiais, Išeikvojama vardan vienintelio troškimo.
Sugniaužta neapsakomo apsėdimo - Manijos varoma vergė - Dvasia, turinti vaizduotę, Tai tarsi svajonė iš pašaukimo.
Aš stebiu jų mirgančius atvaizdus, Įnešančius šviesos į negyvą ekraną, Aš einu per jų nuostabius statinius, Ir pas mane atsiranda troškimas, Kad aš turėčiau tas pačias svajas...
Tačiau svajos neturi persikelti Tam, kad išlaikyti kibirkštį negęstančia. Manijai reikia veiksmo, Išdidumas užveda polėkį.
Menka paguoda Tiems, kurie to neturi, Žinoti kaip jie kovojo dėl to. Kaip jie kentėjo dėl to. Jei jų gyvenimai susiklostytų taip, Kad būtų egzotikos, keistenybių - Panašu jog mielai juos iškeistų Į tokius, kur aiškumo truputį daugiau. Į kažką, kas šiek tiek normaliau...
Kiekvienas iš mūsų sumoka Pasakišką kainą Už mums suteiktus rojaus reginius. Bet dvasia, turinti vaizduotę, Tai tarsi svajonė iš pašaukimo.
Nick Cave & The Bad Seeds - Malonės krėslas (Mercy Seat)
Pradžia tokia: kai jie atėjo, mane išbruko iš namų Ir įrašė į mirtininkų eilę, Kurioj aš kaip žinia beveik visai nekaltas, Aš vėl pasikartosiu: Nebijau numirti.
Pradėjau apšilti ir priprasti Prie įvairių dalykų, aplinkų. Įskilęs dubenėlis, šluota iškraipyta, Sriuboj regėtas Jėzaus veidas, Įtartini dalykai pietų metu Ir maisto vežimėlis su baisiais rateliais, Išlinkęs kaulas kyšantis iš maisto Visi reikalai arba geri, arba prasti.
Štai laukianti kėdutė maloninga, Turbūt galva mana jau dega Ir tegu bus taip kaip aš trokštu matuojama teisybės matu: akis už akį, dantis už dantį Visvien aš tiesą pasakiau Ir nebijau numirti.
Sau aiškinu ir sąrašą, ir ženklus: Dantis – pajuodęs, paraudonavęs rūkas, O sienos – juodos. Blogą lemiančios. Kaip dugne… Lyg nesveiki alsavimai už nugaros, Lyg nesveiki alsavimai už nugaros, Lyg nesveiki alsavimai už nugaros, Lyg besidauginantys nesveiki alsavimai už mano nugaros,
Aš išgirstu istoriją iš kameros, Kaip Kristus gimęs ėdžiose, Kaip tartum koks apskuręs pašalietis Numiręs jis ant kryžiaus. Ir kaip, aš sakyčiau, atitinka – Jis vertęsis juk dirbdamas dailide. Bent jau taip man sakė.
Kaip ir savo gerąją ranką, išsitatuiravau “B.L.O.G.A.” Ir kitos rankos kumštį. Bjaurieji penki pirštai! Jie nieko nepadarė: Nepasipriešino, nesuabejojo.
Danguj Jo krėslas iš aukso padarytas, Skrynia, jo Testamento prikrauta, O krėslas – tas, nuo kurio išsirutulioja visa istorija, kaip man sakė. O čia jis pagamintas iš medžio ir vielos, Manasis kūnas dega, Ir Dievas niekuomet nėra toli…
Aš užlipu į palaimingąją kėdutę, Mano galva skusta, mano galva viela aprišta. Ir tartum drugys, bandydamas patekti Į Šviesią Akį, Velkuosi iš gyvenimo, Kad kuriam laikui pasislėpčiau mirtyje. Vis tik aš niekad nemelavau.
Mano ranka-žudikė, pavadinta B.L.O.G.A. Aprišta jungiančia juosta, ant kurios - ….G.E.R.A. (good – angl. (ne tik) geras, (bet ir) tinkamas) Tai ilgos kankinystės grandinės, Apjuosiančios visą tą kraują maištingą.
Štai laukianti kėdutė maloninga, Turbūt galva mana jau dega Ir tegu bus taip kaip aš trokštu matuojama teisybės matu: akis už akį, dantis už dantį Visvien aš tiesą pasakiau Ir neb |
2018 m. liepos 12 d.
|
2022 m. kovo 26 d.
2022 m. kovo 25 d.
2022 m. kovo 23 d.
|
2018 m. liepos 12 d. 16:37:30
viskas kas netilpo: priešpaskutinio galas ir paskutinis tekstas
Štai deganti kėdutė maloninga,
Turbūt galva mana jau kaista.
Ir tegu bus kaip aš viliuosi
pasvėrus teisybę:
akis už akį, dantis už dantį
Aš jau nebeturiu ką prarasti
Ir nebijau numirti.
Štai kaistanti kėdutė maloninga,
Turbūt galva mana jau rūksta
Ir tegu bus kaip aš viliuosi
Kartu su netikėjimu:
akis už akį, dantis už dantį.
Vis tik nėra čia nei įrodymo,
Nei paaiškinimo dėl ko.
Štai rūkstanti kėdutė maloninga,
Turbūt galva mana jau tirpsta
Ir bus tai, ką aš padedu daryti -
susukama teisybė:
melas už melą, teisybė už teisybę.
Aš jau nebeturiu ką prarasti
Ir nebijau numirti.
Štai tirpstanti kėdutė maloninga,
Turbūt manasis kraujas verda
Tegu aš ir gadinu visą įdomumą
Teisybe ir padariniais, vis tiek:
akis už akį, tiesa už tiesą.
Vis vien aš tiesą pasakiau
Ir nebijau numirti.
Štai laukianti kėdutė maloninga,
Turbūt galva mana jau dega
Ir tegu bus taip kaip aš trokštu
matuojama teisybės matu:
gyvybė už gyvybę, teisybė už teisybę
Vis tik nebuvo nė įrodymo,
Tačiau aš nebijau ir pameluoti.
Štai laukianti kėdutė maloninga,
Turbūt galva mana jau dega
Ir tegu bus taip kaip aš trokštu
matuojama teisybės matu:
akis už akį, teisybė už teisybę
Vis tik aš tiesą pasakiau,
Tačiau, bijau, matyt pamelavau.
Jethro Tull - Thick as a Brick (albumas)
KVAILAS KAIP AULAS
Tikrai nesvarbu man, ar ligi galo išlauks kas
Tik šnabždesys žodis mano, gi jūsų kurtumas – šauksmas.
Gal dar priversiu jus jausti, bet mąstyt tikrai ne.
Kanalizacijoje sperma jūsų, o meilė – praustuve.
Taigi laigote sau laukymėse,
gyvuliškais reikalais užsiimate,
o jūsų išminčiai net nežino, ką jaučia kvailas kaip aulas.
Dorybės, tos smėlio pilys,
sugriautos, jas nušlavė bangų mūša, moralinės pylos.
Tamprus atsitraukimas skelbia žaidimo galą,
kai paskutinė banga atveria naujamadišką kelią.
Bet nauji jūsų batai jau išsikleipę,
o įdegis jūsų spėriai nusilaupia
ir jūsų išminčiai žinot nesiteikia, ką jaučia kvailas kaip aulas.
Ir meilė manyje išsidanginusi jau:
Aš blogas sapnas, kur šiąnakt sapnavau –
tu galvą purtai, sakai- ar negėda gi tau.
Grąžinkit mane spirale į jaunystės metus ir dienas.
Užtraukit juodas užuolaidas ir tiesas paslėpkit visas.
Bloškit mane į amžius senus, lai jie padainuos tas dainas.
Žiūrėkit! Gimė žmogus. Skelbiame – kovai turėtų jis tikti.
Inkštirai štai ant pečių ir prisisisioja į lovą naktį..
Žmogumi padarysime, duosime amatą jam.
Išmokysime žaisti ,,Monopolį“ ir dainuot lietuje.
Poeto ir tapytojo šešėliai ant vandens krinta,
kai grįžtančius karius iš jūros, saulė gaisu aprėdo.
Veiklūnas ir mąstytojas: nėr net prielaidos dėl kito-
kai silpstanti šviesa išryškina legionieriaus kredo.
Židinys kūrenas, virdulys netruks užvirti –
bet šeimininkas iškeliavęs, kažkur toli yra.
Arkliai nerimsta, garas jiems iš šnervių virsta,
šalto ir žvarbaus rytmečio ore.
Savo plunksną kelia poetas, o į makštis kardą slepia karys.
Ir šeimoje jaunėlis autoritetu pasikėlė.
Stato sau pilis iš smėlio – neboja jis,
kad potvynis delsiąs nuplauti gali jas.
Banda ramiai sau ganos pievoj palei upę,
kur kalnų upokšnis tvinsta, liejas į marias.
Čia pilių statytojui prigimtis sena atgyja,
užsigeidžia jaunos melžėjos degančia aistra.
Visi bernai iš ūkio tarnybon iškeliavę
ir nėra ko tikėtis, kad po metų parsiras.
Šeimininkas tyras, jaunas – mintys skuba,jaukias –
planą sukurpė, kaip jam tapt kitokiu, nei yra.
Ir plunksną slepia poetas, tuo metu kardą kelia karys.
Ir vyriausiasis iš šeimos autoritetą atsikovot
iš užjūrio grįžta namo su iššūkiu sūnui, per kurį tapo bastūnu.
Ką pats veiki, kol senio nėra, - nori jį pakeisti?
Dainą pats trauki bene. Nori jį atleisti?
Nėr padėjėjo tau išsiskleisti—
ir sūkurys įtraukia klaidose skęsti.
VĖLIAU
Aš atėjau iš aukštesnės klasės gydyti pagedimo jūsų.
Mano tėvas buvo valdžios žmogus, kuriam visi pakluso.
Nagi, nusikaltėliai, šen!
Perauklėsiu jus,be abejonės, kaip, kad auklėjo mane senis-
jau dvidešimt metų velionis.
Jūsų duona ir vanduo jau šąla.
Jūsų plaukai tvarkingai labai trumpi.
Aš teisiu jus visus ir, po paraliais, esu tikras manęs neteis kiti.
Kojų pirštai riečias, kaip jiems smagu, negailint visiems pašaipų,
suglumintus matyti.Be sampratos mažytės,
jog darbai nebaigti jų pačių.
Ir juokas jūsų taip užgaulus, dėstant mums: iš to nieko nebus.
Bet iš kur žinotina mums, kurią pasirinkt iš krypčių.
Regiu jus čiužinėjančius teismo salėj,
su pabanguotom žandenom, pirštais žieduotais,
avinčius sidabro sagėmis batus.
Žaisdami painią bylą, imat komiksų herojų vaizduoti,
taisykles keisti leidžiantį jums.
Taip! Nagi vaikystės didvyriai!
Gal jau persikelkit iš komiksų,
savo žygių antgamtiškų ir parodykite, kaip tai daroma, mums.
Nagi , skelbkit priesakus ar testamentą,
stokite vietos valdžią remti,
mums Supermenas būt prezidentas,
o Robinas gelbėtų mus.
Tu visad statai ant skaičiaus ‚,vienas“ir jis kaskart išrieda.
Kiti vaikai atsitraukė, užleido tau priekyje vietą.
Galiausiai savęs klausi: ar labai jau didis esi
ir įsitaisai gudresniame pasauly, kur auto didesni.
Tada svarstai, kurį čia aplankius.
Po velnių, kur Biglas buvo, kai šeštadienį jo taip reikėjo?
Ir sportininkai kur dėjos, visad traukę už ausų?
Kornvalyje dabar jie ilsis- memuarus rašinėja,
,,Skauto Vadovui“ plonu viršeliu.
VĖLIAU
Žiūrėkit! Gimė žmogus. Skelbiame - taikdariu turėtų jis tapti.
Štai krūvis nukeltas jam nuo pečių, susirgimo aptikus faktą.
Atimsim iš jo vaikiškumą, lai praeis jis testus.
Išmokysim jį būti gudročium ir kaip mulkinti kitus.
CITATOS
Mes greičiau būsim priklausomi nuo vidutinybių, nei nuo išskirtinių
Dievas yra didžiulė atsakomybė
mes vaikščiojom po gimdyvių palatas ir matėm 218 kūdikių,nailoniniais rūbeliais
katės progresuoja
progresas? Hipergrėsmė. O, Mekai.
VĖLIAU
Ryto stebuklo ryškiai baltuose ratiluos
kalvos karaliaus užėmiau postą. Ir ten
mėlynakiai kariai, kiek pablukę, sustoja
sportinės kanvos pridurkais (dailiom eilėm).
Jų suspenzorijai kanda, pagal,,glebiai“ komandą
valgykloj prie sumuštinių įsirikiuoti greiti.
,,Kaip laikos motužė ir Ernis draugužis?“
,,obligacijų loterijoj dešimtinę iškosėjo tik.“
Legendos (sudėtos į senovinę genties giesmę)
čiūčiuojamos kiro klyksme dar vis.
O priesakai jų, mums palikti, yra žemė, ant kurios sadistas kris.
Poetas ir išminčius už ginklą jau.Jie
signalą duoda aušrai brėkšt.
Už-dekt sau-lę!
Ar tiki diena? Sakyk!
Tikėk diena! Brėkšta Karalių Sukūrimo Aušra.
Ir gimdo nesenstantįjį švelnioji (pana) Venera.
Ar tiki diena?
Blėstantis herojus grižo į naktį – dienos idėjos jau apsėsti
išminčiai poetui ima pritarti .
Ar tiki diena? Sakyk! Tikėk diena!
Leiskit, paseksiu sakmes jums apie jūs meilę
ir gyvenimą, apie žaizdas nuo peilio,
apie depresiją ir protą, lašas po lašo įgytą,
apie troškimą žudyti ir būt nužudytam.
Padainuosiu apie gatvėj tįsančius glušius,
pražiopsojusius paskutinįjį autobusą.
Tušti šaligatviai: gatvėj raudoni klanai –
kuomet kvailys savo dievui į tostą sudeda dušią.
Šen jaunuoliai visi, kurie pilis statot!
Malonėkit atsiskaityt už metus
ir pragarišku choru užtraukit, kaip vienas.
Savo baimės apibudinkite aspektus.
Leiskit, mirusius susirinkti padėsiu,
nes tėvo nuodėmės yra nupenėtos
kvailių krauju, išminčių protu ir
iš anties, kur po jūsų lova padėta.
Norit, mano daina jums dovanai bus
kaip išminčius paperdžia ir parodo padus,
o kvailys su smėlio laikrodžiu žąsį sau kepasi ir
vaikišką eilėraštį burba smagus.
Tad šen jaunuoliai visi, kurie pilis statot!
Malonėkit atsiskaityt už metus
ir pragarišku choru užtraukit, kaip vienas.
Savo baimės apibudinkite aspektus.
Žiūrėkit! Vasaros žaibų strėlės svaidos į jus
ir teismo valanda vis arčiau.
Ar tu būsi kvailys ir stovėsi vilkįs šarvus,
ar būsi išminčius, kuris spruks kur saugiau.
Tad šen, vaikystės didvyriai!
Gal jau persikelkit iš komiksų,
savo žygių antgamtiškų ir parodykite, kaip tai daroma, mums.
Nagi , skelbkit priesakus ar testamentą,
stokite vietos valdžią remti,
mums Supermenas būt prezidentas,
o Robinas gelbėtų mus.
Taip! Po velnių, kur Biglas buvo, kai šeštadienį jo taip reikėjo?
Ir sportininkai kur dėjos, visad traukę už ausų?
Kornvalyje dabar jie ilsis- memuarus rašinėja,
,,Skauto Vadovui“ plonu viršeliu.
ŽINOMA
Taigi laigote sau laukymėse,
gyvuliškais reikalais užsiimate,
o jūsų išminčiai net nežino, ką jaučia kvailas kaip aulas.
____________________
'Aš tau atleidžiu' gali pasakyti tik tas, kas gali pasakyti 'Aš tave myliu' (Paolo Coelho - Alchemikas)