Išties sunkus albumas. Slegiantis. Lyg pro ašaras žvelgtum į jūrą lietingą dieną. Keltiškos-airiškos dainos gali būti oi kaip ugningos, gi čia skamba vien pastoraliniai graudžios ir melancholijon varančios melodijos. Palyginimui randasi pavyzdys: Marillion "Brave" albumas, kur taip pat vyrauja melancholija, tačiau ten liūdesys negramzdina, bent ne taip giliai, kaip čia. Padėtį taiso išskirtinė dainų skambesio kokybė, kai kiekvieną instrumentą gali tiesiuog apčiuopti. Be to melodijos turi netikėtų vingių ir retai, bet visgi pakurstomos ugningais epizodais. Camel diskografijoje (esu ją išklausęs visą) šis albumas man stovi kur kas aukščiau už The Single Factor bei Dust and Dreams. Jis kartais aukščiau, kartais lygiaverčiai rikiuojasi su Nude bei Stationary Travel, - čia, matyt, priklauso nuo nuotaikos.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist -
Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt.
Pink Floyd - Learning to Fly
Taip, kaip ir Alvydas sakė, gana liūdnas albumas (dėl gan liūdnos šio albumo lyrinės istorijos galbūt). Galbūt dėl to šis albumas tikrai nėra žavingas, galbūt tas Latimer'o užsicinkinimas ties ambientiniu skambesiu daugelyje momentų, kur instrumentai galėtų labiau pasidraskyti (šitas dalykas mane nervina nuo pat Rain Dances albumo greičiausiai, nes kažkoks gogel mogel gaunasi, jei bandai visą tą materialą lyginti su tikrai labai vykusiu švelnaus skambesio albumu The Snow Goose). Galbūt vietomis tie folkloriniai motyvai (keltiški šiuo atveju) kiša koją. Jau nuo pat Irish Air pasidaro aišku, su kokiu žvėrimi teks kovoti. Ir kovoti yra teisingas žodis šiuo atveju, nes šis albumas labai maloniai nesiklausė, nors kažkokios kančios gal irgi nebuvo. Ypač kai kartais po tų ganėtinai paprastų instrumentinių vaizdinių ar nelabai įkvėpiančių melodijų prašmėžuodavo koks ryškesnis momentas, pavyzdžiui, Watching the Bobbins lengvas bliuzrokas, Eyes of Ireland simfoninio roko motyvų prifarširuotas folkloras ar, mano mėgstamiausia albumo vieta, Coming of Age, kuri vietomis prasprogsta mušamaisiais ne silpniau nei Mirage albumo, o kai kurie gitaros motyvai nuvelka iki pat Breathless ar Rain Dances eros. Camel geriausiai skamba, kai jų muzikoje yra lengvas džiazinės muzikos cinkelis ir Coming of Age tikrai yra vienas tų optimalų skambesį atitinkančių kūrinių, dėl to jis man lygiuojasi į klasikinius Camel kūrinius ir jam vieninteliam visame albume parašiau 10 balų.
Visame albumui esu linkęs rašyti klišą 8-etą. Gal jis nebūtų toks klišas, jei ne paskutinės 15 minučių, kurios yra tiesiog jūros ošimo garsai.
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 204
Iš viso užsiregistravę: 73502
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 12830
2020 m. gegužės 3 d. 20:32:59
Labai mielas albumas, gaila kad pavogė ji is manes.
____________________
žemiau plintuso.
2018 m. rugpjūčio 4 d. 06:36:47
Išties sunkus albumas. Slegiantis. Lyg pro ašaras žvelgtum į jūrą lietingą dieną. Keltiškos-airiškos dainos gali būti oi kaip ugningos, gi čia skamba vien pastoraliniai graudžios ir melancholijon varančios melodijos. Palyginimui randasi pavyzdys: Marillion "Brave" albumas, kur taip pat vyrauja melancholija, tačiau ten liūdesys negramzdina, bent ne taip giliai, kaip čia. Padėtį taiso išskirtinė dainų skambesio kokybė, kai kiekvieną instrumentą gali tiesiuog apčiuopti. Be to melodijos turi netikėtų vingių ir retai, bet visgi pakurstomos ugningais epizodais. Camel diskografijoje (esu ją išklausęs visą) šis albumas man stovi kur kas aukščiau už The Single Factor bei Dust and Dreams. Jis kartais aukščiau, kartais lygiaverčiai rikiuojasi su Nude bei Stationary Travel, - čia, matyt, priklauso nuo nuotaikos.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2018 m. rugpjūčio 4 d. 01:55:47
Taip, kaip ir Alvydas sakė, gana liūdnas albumas (dėl gan liūdnos šio albumo lyrinės istorijos galbūt). Galbūt dėl to šis albumas tikrai nėra žavingas, galbūt tas Latimer'o užsicinkinimas ties ambientiniu skambesiu daugelyje momentų, kur instrumentai galėtų labiau pasidraskyti (šitas dalykas mane nervina nuo pat Rain Dances albumo greičiausiai, nes kažkoks gogel mogel gaunasi, jei bandai visą tą materialą lyginti su tikrai labai vykusiu švelnaus skambesio albumu The Snow Goose). Galbūt vietomis tie folkloriniai motyvai (keltiški šiuo atveju) kiša koją. Jau nuo pat Irish Air pasidaro aišku, su kokiu žvėrimi teks kovoti. Ir kovoti yra teisingas žodis šiuo atveju, nes šis albumas labai maloniai nesiklausė, nors kažkokios kančios gal irgi nebuvo. Ypač kai kartais po tų ganėtinai paprastų instrumentinių vaizdinių ar nelabai įkvėpiančių melodijų prašmėžuodavo koks ryškesnis momentas, pavyzdžiui, Watching the Bobbins lengvas bliuzrokas, Eyes of Ireland simfoninio roko motyvų prifarširuotas folkloras ar, mano mėgstamiausia albumo vieta, Coming of Age, kuri vietomis prasprogsta mušamaisiais ne silpniau nei Mirage albumo, o kai kurie gitaros motyvai nuvelka iki pat Breathless ar Rain Dances eros. Camel geriausiai skamba, kai jų muzikoje yra lengvas džiazinės muzikos cinkelis ir Coming of Age tikrai yra vienas tų optimalų skambesį atitinkančių kūrinių, dėl to jis man lygiuojasi į klasikinius Camel kūrinius ir jam vieninteliam visame albume parašiau 10 balų.
Visame albumui esu linkęs rašyti klišą 8-etą. Gal jis nebūtų toks klišas, jei ne paskutinės 15 minučių, kurios yra tiesiog jūros ošimo garsai.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas