Incoherence
Peter Hammill

Po Clutch, kurį pavadinau PH diskografijos inovacija, seka antra inovacija iš eilės. Ko aš visiškai nesitikėjau rasti vėlyvesnėje PH diskografijoje, tai konceptualaus albumo su tokia įvairoviška instrumentuote. Galvojau, kad Ašeris yra paskutinis jo konceptualus megaprojektas.

Tiesa, kiek Incoherence yra megaprojektas, būčiau linkęs abejoti. Nei jo trukmė yra iš ko verčianti, nei, atvirai kalbant, lyrinės idėjos. Aš lyrikos prasmę šitą albumą leidžiu sau traktuoti kaip vieną silpnesnių darbų PH diskografijoje. Didelis užmojis yra sukurti keturiolikos gabalėlių albumą, kur viskas suktųsi apie kalbą, jos kilmę ir reikšmę individui ir žmonijai. Galima išskirti atskiras kelias potemes: pavyzdžiui, nemaža dalis albumo pradžioje esančių tekstų yra apie žmonių polinkį daugžodžiauti (Babel turbūt ryškiausias pavyzdys). Call That A Conversation? ir The Meaning Changed – apie negebėjimą diskutuoti ir susikalbėti. Gone Ahead – apie tai, kai jau nebegalime (fiziškai) nieko pasakyti ir esame priversti tylėti. 

Galbūt stipriausiais lyriniais taškais pavadinčiau dainas: 1) All Greek (sakyčiau, semantikos studija – interpretacija, kaip galėjo apskritai atsirasti žodžiai ir jų prasmės, turint omenyje graikų civilizaciją – ir tuo aspektu tai yra unikali daina albume); 2) Power of Speech – savotiškas apibendrinimas, koks stiprus, mums reikšmingas ir galingas ginklas yra kalba; 3) If Language Explodes – vien dėl eilutės „How can we be found / If we're lost for words?“ – čia atrandamas labai svarbus kalbos aspektas – noras įprasminti save ir siekis palikti kažką po savęs. Man labai patiko tokia išvada. Deja, šie trys stiprūs taškai yra beveik nepriklausomi nuo kito albumo esančio lyrinio turinio – šios trys dainos būtų lyriškai tokios pačios stiprios ir eiliniame nekonceptualiame albume. Niekaip neužčiuopiu sąsajos, kažkokio pasakojimo ar argumentų tėkmės, tai yra tiesiog tekstų apie kalbą (ir ganėtinai panašių bei neišsiskiriančių) rinktinė. Aišku, PH kaip visada naudoja turtingą, poetišką žodyną, bet to man šiame albume neužtenka. Ir tai keista turint omeny, kad prieš šį albumą ėjusį Clutch aš gyriau kaip vieną lyriškai man labiausiai imponuojančių PH darbų.

Kalbant muzikaliai, šis albumas ima visai kitokią kryptį negu Clutch. Turim daug daugiau elektrinio, į klavišus orientuoto garso vietoj akustinio ir gitarinio skambesio. Vėl į pagalbą ateina Jacksonas ir Gordonas su savo pučiamaisiais ir smuiku, bet vien dėl Hammill'io masyviai naudojamo elektrinio pianino ir sintezatoriaus šis albumas turi visai kitokią atmosferą. Ir ta atmosfera yra vieninga. Tačiau albumas kiek stokoja, mano galva, tiek aranžuotės, tiek gebėjimo parašyti įtaigią melodiją fronte. Kai albumas toks fragmentuotas (14 trumpų dainų, kurių Hammill'is net nevadina dainomis, o atskirais vieno kūrinio segmentais), tai iškart meti sau iššūkį, ar tu gebi jį padaryti melodiškai vienodai įtaigų. O PH, reikia pastebėti, tikrai geriau rašo ilgesnius, labiau išplėtotus kūrinius.  Tai manau, kad šis albumas turi tokių skylių, kur net kelių dainų segmentai manęs nepagauna. Labiausiai manęs neįtraukia ganėtinai trumpų sekcijų atkarpa nuo Logodaedalus iki Always And A Day. Nors galima kalbėti apie tai, kokios aštresnės ir gitariškesnės yra Logodaedalus ir Like Perfume, bei melodingesnės Your Word ir Always And A Day, bet man jos visos keturios skamba monotoniškai ir neįtraukiančiai. Dar vienas pavyzdys – Gone Ahead. Ilgiausia daina albume, bet melodiškai mažiausiai įdomi. Pradedi žiovauti. Nu ir If Language Explodes yra savotiškai nuviliantis, muzikinio turinio stokojantis finalas.

Neskaitant to, mes turim absoliučiai unikalių ir pritrenkiančių dainų, kurios labai poliarizuoja albumą. Na, pirmiausia geru žodžiu paminėsiu Babel – tai nėra ypač inovatyvi daina, bet melodija įdomi, suaranžuota irgi tikrai stipriai (ypač Jacksono fleita žavi), tik PH vokaliai karts nuo karto bando išeiti iš savo diapazono ribų (šitas albumas bene pirmasis, kur pradedi kai kuriuose momentuose jausti, kad PH diapazonas yra nebe toks kaip anksčiau).

Bet Babel yra niekis prieš Cretans Always Lie / All Greek / Call That A Conversation? / Converse segmentą. Šita ketveriukė, tupinti albumo viduryje, yra visiškai nepanaši į likusį albumo turinį (kas prisideda prie poliarizacijos), bet pritrenkianti. Cretans Always Lie mėsingas, rifingas skambesys primena šiurkščiausius Van der Graaf'ų momentus. All Greek yra mano mėgstamiausia daina albume ne tik lyriškai, bet ir muzikaliai – šitas sintetinių efektų prifarširuotas ir užloop'intas klavikordo garsas yra man visiška šviežiena, nieko panašaus nesu girdėjęs. Kur išlenda PH bandymas alternatyvizuoti, elektronizuoti skambesį, ten mano dėmesys dažnai būna prikaustytas, ir All Greek yra vienas sėkmingiausių jo eksperimentų. Call That A Conversation? nuo All Greek atsilieka nedaug – nors disonuojanti ir sintezuota gitara irgi siūlo kažką keisto įžangoje, tačiau ta daina įgyja daug didesnį akustinės klasikos dėmenį, kai į pirmą planą priedainyje išeina ryškus Gordono smuiko staccato motyvas ir Jacksono sakso improvizacijos antrame plane. Smagiai kontrastuoja su prieš tai ėjusią All Greek, bet ne mažiau ekstravagantiška aranžuotės klausimu, ypač kai prieinam prie dar agresyviau skambančios instrumentinės sekcijos. O po The Meanings Changed intarpo Converse darkart grąžina Call That A Conversation? motyvus instrumentinės reprizos formatu. 

Iš albumo pabaigoje esančių kompozicijų gal geresniu žodžiu norėtųsi paminėti nebent Power of Speech – didingai skambanti melodija, ypač kai pabaigoje Hammill'is dainuoja žodžius „power of speech“ – kažko tokio ir tikėtumeis iš to, koks yra dainos tekstas. 

Tai va, tokie dvejopi jausmai: ambicingas, bet ne iki galo įtikinantis konceptas, vietomis neįtikinanti lyrika, vietomis blanku muzikaliai, bet vietomis visiškai inovatyvu ir įdomu muzikaliai. Sėkmingas šis albumas tuo aspektu, kad jis provokuoja klausytoją ir iššaukia diskusiją. Tačiau vertinant estetiniu požiūriu – ne pats patraukliausias Hammill'io darbas. Vertinu rimtu 8-etu.