Impera
Ghost

Galimai geriausias Ghost darbas, bet kad vienintelis Ghost darbas, kuris man neprilipo, buvo jų sofomoras Infestissumam, o kiti keturi yra gana aukštos klasės albumai, tai net ir sunku išsirinkti. Šis albumas yra gana logiškas Prequelle tęsinys, aš ir neturėjau iliuzijų, kad jie grįš prie sunkios muzikos. Nepaisant to, jei kažkada Ghost taikė į 70-ųjų Blue Oyster Cult braižą, tai šįkart labiau 80-ųjų Blue Oyster Cult braižas – su sunkumo užuolankom, su įmantriom akordų progresijom, bet struktūra truputį popsava. Ir kadangi sukonstruota viskas gana kokybiškai, tai man Ghost pramuša ir tas pačias 80-ųjų eros grupes, nes tai tikrai nėra mano mėgstamiausia muzikos epocha. Kaip tik, labiau kandidatuoja į nemėgstamesnes, tačiau Ghost išekstrahuoja geruosius tos epochos elementus – skambius priedainius, ryškias melodijas, bet į jas įveda muzikinę kokybę. 

Nepasakyčiau, kad albume yra silpnų momentų. Aišku, gal trumpoji Dominion yra šiek tiek filler'is, bet iš kitos pusės, kai klausai albumo vientisai, ji yra prablaškanti pauzė po gana intensyvių dainų. Taip, galbūt Griftwood ir turi tą šlykščią moduliaciją dainos gale ir galbūt kažkokiu laipsniu tenka sutikti, kad daina gan panaši melodiškai į Van Halen Ain't Talkin' Bout Love, bet ji vis tiek visuomje gera. Twenties yra gana keista ir poliarizuojanti daina – ji man truputį cringy, bet ta pankiška aura su pučiamaisiais yra naujiena Ghost repertuare, todėl susiklauso visai neblogai. Ir galbūt Hunter's Moon nėra stipri daina turint omenyje, kad tai yra pirmasis albumo singlas. Kaip ir Anthony Fantano savo apžvalgoje išreiškė, galbūt Kaisarion būtų buvę teisingiau išleisti kaip pirmą singlą. Bet tai turbūt vienintelė nuomonė, su kuria sutinku jo apžvalgoje. Nes mano mėgstamiausios dainos yra tos, kurias jis pabrėžė kaip silpnesnes: Call Me Little Sunshine tikrai nėra secondhand'inė Metallicos daina – tai yra gana paprasta, bet labai gerą tempą ir toną turinti baladė. Watcher In The Sky – taip, galbūt rifas nepretenduoja į inovatyviausių kategoriją, bet tai buvo bene pirmas dalykas, kuris man įstrigo galvoje jau po pirmosios albumo perklausos. Ir tas rifas išpildytas tikrai vykusiai. Manau, kad vis tik labiausiai mėgstu albumą uždarančią Respite On The Spitalfields. Daina struktūriškai atitinka progresyvaus roko kanonus, melodija vis dar užneša 80-aisiais, bet labiau dvokia alternatyviu ar gotiškuoju roku nei paprastu poproku. Dainoje pridėliota sunkesnių motyvų, smagių gitaros solo, ir ji puikiai kulminuoja Imperium repriza, kuri yra turbūt gražiausias muzikaliai momentas visam albume, nors ten tėra keli akordai. 

Taip pat norėčiau padaryti vieną pastebėjimą apie produkciją: boso skambesys šiame albume yra 100 % toks, koks turėtų būti visuose roko albumuose. Jis ryškus, griežtas, šiek tiek metališkas, bet akcentuojantis tuos momentus, kur pirmo plano instrumentai šiek tiek aprimsta. Nors apskritai produkcija yra pavyzdinė ir neturiu jokių priekaištų – kol kas šia prasme tikrai kokybiškiausias einamųjų metų įrašas. Bendrai albumą vertinu 9-etu su pliusu. 

Anthony Fantano apžvalga: