Radical Romantics
Fever Ray

Kitokio albumo iš Fever Ray tikėtis turbūt ir nevertėjo. Labai savitas skambesys su kapotomis, ritmiškomis, tarpusavyje persiklojančiomis sintezo melodijomis, orkestriniais akcentais ir vienu metu jausmingai, bet ir robotiškai skambančiu Karin Dreijer balsu. Šis albumas galbūt yra artimiausias konvencinei pop muzikai, nors gana seniai jau klausiausi jos debiutinio albumo arba Plunge. Ir tuo, kad albumas gana konvencinis, jis turbūt ir nukenčia – kiek trūksta dainoms groove'o, jos kai kuomet įkrenta į monotonijos duobę ir atrodo, kad kompozicijos trunka per ilgai. Bent jau tas krenta į ausis albume pradžioje sulig What They Call Us ir Shiver, o ypač pabaigoje su Bottom Of The Ocean. Ši daina yra be konkurencijos mano nemėgstamiausia albume, tai yra 7 minutės ausų skalbimo tuo pačiu atmosferiniu muzikiniu motyvu.

Užtat albumo vidurys gana solidus ir geriausiai primena ankstesnius Fever Ray darbus: New Utensils turbūt intensyviausią poskonį turintis kūrinukas. Even It Out nedaug atsilieka, aštrokas kūrinukas. Jo pagrindinė melodija kažkaip primena Andrew Lloyd-Webber'io operos fantomą. Kandy aranžuotė gan orientalistiška, tuo ir patraukli. Bet mano mėgstamiausia yra Carbon Dioxide. Tiesiog ryškiausia, labiausiai vežanti ir ritmiška daina, o nuo ritmiško nė kiek nenukenčia ir sintezo partijos, jos ne mažiau subtilios nei kitose dainose. 

Albumą vertinu gerai. Rašau 8-etą su minusiuku.