Resist
Midnight Oil

Solidus, nenuobodus albumas. Midnight Oil skambesyje randu kitų australų: žiupsnelį Nick Cave bei The Church ir daugiau nei žiupsnelį INXS. Tiksliai neužčiuopiu, per kokius specifinius skambesio elementus tai pasireiškia, todėl negaliu ir padaryti išvados, ar čia Midnight Oil tiesiog semiasi įkvėpimo iš savo amžininkų, ar yra kažkoks specifinis australiškas roko bruožas, kuris čia vis išlenda ir išlenda.

Šiame albume yra melodijų, kurios tikrai ne prasčiau įsimena negu didžiausias grupės hitas Beds Are Burning. Man labai patinka Rising Seas posmo melodija, Tarkine turi nuostabią akustinę melodiją – turbūt daugiausiai emocijų keliantis numeris albume. Nobody's Child – albumo rokeris, kuris man visiškai Michael Hutchence'ą prikėlė iš numirusių. We Resist tikrai gerai tarnauja kaip albumo centerpiece. Last Frontier aukšta nata užbaigia albumą. Lost a Sea bei To The Ends of the Earth taip pat efektingos dainos. 

Tačiau likusios dainos palieka blankesnį įspūdį: The Barka-Darling River pirmoji pusė, kuri skamba aršiau, yra pernelyg chaotiška, o po to, kai nusistovi, tampa pernelyg banali. Neišlaikytas balansas. Undercover ir We Are Not Afraid yra dainos, kurios labai greitai nublanksta gerų skambesių aibėje. Ir labiausiai albume nepatinka Reef – skamba kaip šiuolaikiška indie / pop rock daina, kurios melodija tokia saldi, kad net kažin ar