Kai tik jis prisikeliavo (ir jo kojos skaudėjo), buvo pavargęs.
Šalia apelsinmedžių. Gulėdamas vėsoje ir pakol ilsėjosi... Jis paėmė ir paragavo apelsiną.
Ir buvo puiku.
Ir jis pajuto žemę, traukiančią jo stuburą
Ir jis paklausė, uždavė (harmonijos klausimą)
Ir jis pamatė virš savęs medį
Ir žvaigždes
Ir lapų gijas
Ir šviesą
Ir harmoniją

Ir jis pamatė/pajuto didingą tobulumą
Kai tik jis galvojo apie save toje harmonijoje
Ir jis žinojo, kad jis buvo (joje)

Tiesiog atverkit savo akis
ir supraskit
Esmę visko, kaip buvo visados

Tiesiog atverkit savo protą
Ir jūs atrasite
Esmę visko, kaip buvo visados
Tiesiog atverkit savo širdį
Ir tai yra pradžia


Ir jis pamąstė apie tuos, kuriuos jis supykdė
, Nes jis nebuvo smurtaujantis vyras
Ir jis pamąstė apie tuos, kuriuos jis įskaudino
, Nes jis nebuvo žiaurus žmogus
Ir jis pamąstė apie tuos, kuriuos jis išgąsdinęs
, Nes jis nebuvo blogas žmogus
Ir jis suprato ...
Jis suprato save

Po to jis pamatė
Kad kai jis buvo kankinamas pykčio
Ar pažino žeidimą
Ar jautė baimę
Jie buvo, kadangi jis nesuprasdavo

Ir jis išmoko
~ ~ Užuojautos ~ ~

Ir su ta užuojautos (atsivėrusia) akimi
Jis pamatė, kad visi jo priešai tai ne kas kita, kaip priešai esantys pas save
Ir jis išmoko
~ ~ Meilės ~ ~
Tuomet jam buvo atsakyta

Tiesiog atverkit savo akis
ir supraskit
Esmę visko, kaip buvo visados

Tiesiog atverkit savo protą
Ir jūs atrasite
Esmę visko, kaip buvo visados
Tiesiog atverkit savo širdį
Ir tai yra pradžia