Nors Dokken man paskutiniu metu, paklausant šio bei to, atrodė kaip viena įdomesnių glam metal eros grupių, tačiau šis albumas yra prėskokas. Džiaugiuosi gitaristo Jon Levin grojimu, jis puikiai užpildo muzikinę erdvę. Nors tokių ryškių solo partijų gitara čia beveik neturi, tačiau pragrojimai tarp eilučių arba kelių taktų intervalai tarp posmų ir priedainių skamba tikrai mėsingai ir metališkai. Tačiau kompoziciškai dainos gan vienodokos, vien gitaros iš savęs jų neišgelbėja. Taip pat neatpažįstu Don Dokken vokalo – skamba suvargusiai, prikimusiai, silpnai.
Prie man labiau patinkančių dainų labiausiai priartėjo Fugitive, I'll Never Give Up ir Saving Grace. Fugitive turbūt įsimintiniausia, geriausią drive'ą albume turinti daina. I'll Never Give Up galėčiau išskirti kaip vieną iš dviejų albumo baladžių (kita būtų I Remember), kuri turi gan subalansuotą gitarinį skambesį. Soluotė ne per daug besidraskanti, labiau lyriška, tinkanti prie dainos natūros. O ir daina melodija skamba kiek įdomiau. I Remember turi mano skoniui kiek per saldų priedainį, o ir vokaliai mažiau įtikinanti. Saving Grace turi vienus aršesnių rifų albume, jų gitaros tonas švelniai primena Led Zeppelin - Kashmir. Nors melodiškai šios dainos nepavadinčiau ypatinga, tačiau ta ledzepiška skambesio spalva ir metališkumas mane labiausiai patraukia.
Over The Mountain tiek lyriškai, tiek melodiškai man į kažką baisiai panaši. Atgaminau, kad melodiškai man kiek tais primena Genesis – Land of Confusion (aišku, tik čia ant gitarinių steroidų). O vat lyriškai ką primena, negaliu tiksliai atgaminti. Bet bendrai sudaro derivatyvios, neoriginalios dainos įspūdį. Nebuvau labai sužavėtas ir Santa Fe, nors tai ir labiausiai išsiskiriantis kūrinys albume. Folkrokiškos spalvos akustinis numeris, kurio melodija kelia asociacijų su Uriah Heep - Lady In Black. Tačiau per statiškas ir per mažai įdomus aranžuotės klausimu, nepatraukia ausiai.
Albumą vertinu silpnesniu 7-etu. Tikėjaus kiek įdomesnių kompozicijų ir kažkaip nemotyvuoja paklausyti Dokken ankstesnės kūrybos labiau, o ne tik fragmentus, kuriuos šen bei ten išgirstu.
Richardo Tandy (ELO) klaviatūrų paletė buvo svarbi grupės garso sudedamoji dalis, ypač albumuose „A New World Record“, „Out of the Blue“, „Discovery“ ir „Time“.
Tai 10 balų sistema daug universalesnė nei 5. Be to, jau dabar aktyvumas yra mažokas, grįžus prie penkiabalės sistemos bus labai daug dainų, kurios gauna nulį. Iškritimas bus randomizuotas, o ne žmonių apspręstas.
Tai, kad tamsta nerandi už ką balsuot, dar nėra argumentas daryti visiems taikomas balsavimo taisykles. Be to, juk žinai, jog nebūtina balsuot už viską, gali duot 10, 9, 8, 7 ir 6, likusių penkių balų nebūtina paskirti.
Jau kuris laikas nebebalsuoju LT top 30, nes negaliu išrinkti 10 variantų, o balsuoti už beleką nenoriu. Lietuviai nesukuria tiek gerų dainų, o jei ir sukuria tai čia nepatenka. Siūlau mažinti iki 5 pasirinkimų
2024 m. balandžio 25 d. 22:10:39
Nors Dokken man paskutiniu metu, paklausant šio bei to, atrodė kaip viena įdomesnių glam metal eros grupių, tačiau šis albumas yra prėskokas. Džiaugiuosi gitaristo Jon Levin grojimu, jis puikiai užpildo muzikinę erdvę. Nors tokių ryškių solo partijų gitara čia beveik neturi, tačiau pragrojimai tarp eilučių arba kelių taktų intervalai tarp posmų ir priedainių skamba tikrai mėsingai ir metališkai. Tačiau kompoziciškai dainos gan vienodokos, vien gitaros iš savęs jų neišgelbėja. Taip pat neatpažįstu Don Dokken vokalo – skamba suvargusiai, prikimusiai, silpnai.
Prie man labiau patinkančių dainų labiausiai priartėjo Fugitive, I'll Never Give Up ir Saving Grace. Fugitive turbūt įsimintiniausia, geriausią drive'ą albume turinti daina. I'll Never Give Up galėčiau išskirti kaip vieną iš dviejų albumo baladžių (kita būtų I Remember), kuri turi gan subalansuotą gitarinį skambesį. Soluotė ne per daug besidraskanti, labiau lyriška, tinkanti prie dainos natūros. O ir daina melodija skamba kiek įdomiau. I Remember turi mano skoniui kiek per saldų priedainį, o ir vokaliai mažiau įtikinanti. Saving Grace turi vienus aršesnių rifų albume, jų gitaros tonas švelniai primena Led Zeppelin - Kashmir. Nors melodiškai šios dainos nepavadinčiau ypatinga, tačiau ta ledzepiška skambesio spalva ir metališkumas mane labiausiai patraukia.
Over The Mountain tiek lyriškai, tiek melodiškai man į kažką baisiai panaši. Atgaminau, kad melodiškai man kiek tais primena Genesis – Land of Confusion (aišku, tik čia ant gitarinių steroidų). O vat lyriškai ką primena, negaliu tiksliai atgaminti. Bet bendrai sudaro derivatyvios, neoriginalios dainos įspūdį. Nebuvau labai sužavėtas ir Santa Fe, nors tai ir labiausiai išsiskiriantis kūrinys albume. Folkrokiškos spalvos akustinis numeris, kurio melodija kelia asociacijų su Uriah Heep - Lady In Black. Tačiau per statiškas ir per mažai įdomus aranžuotės klausimu, nepatraukia ausiai.
Albumą vertinu silpnesniu 7-etu. Tikėjaus kiek įdomesnių kompozicijų ir kažkaip nemotyvuoja paklausyti Dokken ankstesnės kūrybos labiau, o ne tik fragmentus, kuriuos šen bei ten išgirstu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas