Feist, reikia pripažinti, yra intriguojanti atlikėja. Galbūt tai, ką ji atlieka, nėra mano mėgstamiausias žanras, bet ji turi unikalią realizaciją, besirandančia kažkur trikampyje tarp indie, folko ir pop muzikos. Šis albumas tikrai gan ramus ir tykus, galbūt net kiek pristygstantis Feist karts nuo karto būdingų ekstravagantiškų elementų. Įžanginė daina In Lightning bene intensyviausia albume ir, manyčiau, užduoda kiek klaidingą toną albumui. Nors turbūt išlieka mano mėgstamiausia daina albume dėl savo kruopščios produkcijos ir tų smagių elektroninių aranžuotės sluoksnių. Dar Feist pasidrasko Borrow Trouble dainoje, kuri stoja elektrišku rifu, bent jau savo tonu primenančiu Bowie'o Heroes. Instrumentinėje sekcijoje kompozicija dar labiau nuvažiuoja į lankas su saksofono improvizacija ir po to rėksmingu, desperatišku Feist vokalu. Nors Borrow Trouble man ir nėra pati žavingiausia daina, tačiau būtent tokios ekspresijos norėjosi daugiau albume.
Dabar folkinių baladžių procentas kiek per didelis, kad jos dažnai rizikuoja būti neprisimintos. Štai albumą uždarančių Calling all The Gods ir Song For Sad Friends turbūt niekada neprisiminsiu. Nors štai pavyzdžiui Martyr Moves turi gan švelnią ir įsimintiną, fleitos lydimą melodiją. Ir ši daina turi atmosferiškai iš konteksto išsiskiriantį bridžą, todėl ji – viena mėgstamiausių albume. Man patiko kiek disonuojantys akordai Love Who We Are Meant To melodijoje, kurie taip pat padidina dainos efektą ir įsimenamumą. The Redwing įsimintinesnė kitu būdu - būdama tiesiog labai jau romantiško ir trapaus skambesio. I Took All Of My Rings Off turi keistoko stygų tampimo (kartais net nebesuprantu, ar ten ant elektrinės, ar ant boso, ar išvis ant smuiko atliekama), praskiesto klavišiniais – irgi kažkaip įsipaišo neblogai į albumą.
Bet va net ir tiek įsimintinų dainų man neužtenka. Jau paminėjau dvi paskutines dainas, bet taip pat neatsiminsiu (tiksliau, jau nebeatsimenu) Forever Before, Hiding Out In The Open, Of Womankind... kažkur apie pusė dainų prasiskiedžia ir to buvo galima išvengti įdedant, kaip jau ir minėjau, kiek daugiau energijos arba nekonvencinių aranžuotės pasirinkimų į kitas dainas. O ir kadangi stipresnės albumo dainos nesudarė labai didelio svorio, nedrįstu šio albumo vertinti daugiau nei stipriu 7-etu.
Silentist, viskas su laiku. Mėgstu 10cc, dažnai jų klausau, bet stengiuosi nepadauginti su mažaverčiais komentarais. Kai turiu kažkokią vertingą mintį apie klausomą dainą, tada jau nepagailiu savo laiko ir rašteliu komentarą.
Rūta, taip, nemokamas Spotify turi fiksuotą maišymo režimą, neįmanoma klausytis dainų iš eilės. Todėl nemokamas Spotify yra iš esmės useless dalykas (bent jau man, kuris daug ko klauso albumais ir preferably be reklaminių intarpų)
malia, INXS - Disappear ketvirtą dieną iš eilės? Gera daina, bet negi taip nėra idėjų kažką kitokio pasiūlyti? Tikrai atsibosta ir nuvilia tokie siūlymai
Einarui. Spotify, kiek pamenu, neleidžia paprastam vartotojui klausytis VISO albumo. Nepamenu, nes senokai moku. Nežinau, ar labai skiriu garso kokybę, bet kad negalėdavau klausytis albumų nemokamoj versijoj, prisimenu labai gerai.
2024 m. balandžio 8 d. 20:20:07
Feist, reikia pripažinti, yra intriguojanti atlikėja. Galbūt tai, ką ji atlieka, nėra mano mėgstamiausias žanras, bet ji turi unikalią realizaciją, besirandančia kažkur trikampyje tarp indie, folko ir pop muzikos. Šis albumas tikrai gan ramus ir tykus, galbūt net kiek pristygstantis Feist karts nuo karto būdingų ekstravagantiškų elementų. Įžanginė daina In Lightning bene intensyviausia albume ir, manyčiau, užduoda kiek klaidingą toną albumui. Nors turbūt išlieka mano mėgstamiausia daina albume dėl savo kruopščios produkcijos ir tų smagių elektroninių aranžuotės sluoksnių. Dar Feist pasidrasko Borrow Trouble dainoje, kuri stoja elektrišku rifu, bent jau savo tonu primenančiu Bowie'o Heroes. Instrumentinėje sekcijoje kompozicija dar labiau nuvažiuoja į lankas su saksofono improvizacija ir po to rėksmingu, desperatišku Feist vokalu. Nors Borrow Trouble man ir nėra pati žavingiausia daina, tačiau būtent tokios ekspresijos norėjosi daugiau albume.
Dabar folkinių baladžių procentas kiek per didelis, kad jos dažnai rizikuoja būti neprisimintos. Štai albumą uždarančių Calling all The Gods ir Song For Sad Friends turbūt niekada neprisiminsiu. Nors štai pavyzdžiui Martyr Moves turi gan švelnią ir įsimintiną, fleitos lydimą melodiją. Ir ši daina turi atmosferiškai iš konteksto išsiskiriantį bridžą, todėl ji – viena mėgstamiausių albume. Man patiko kiek disonuojantys akordai Love Who We Are Meant To melodijoje, kurie taip pat padidina dainos efektą ir įsimenamumą. The Redwing įsimintinesnė kitu būdu - būdama tiesiog labai jau romantiško ir trapaus skambesio. I Took All Of My Rings Off turi keistoko stygų tampimo (kartais net nebesuprantu, ar ten ant elektrinės, ar ant boso, ar išvis ant smuiko atliekama), praskiesto klavišiniais – irgi kažkaip įsipaišo neblogai į albumą.
Bet va net ir tiek įsimintinų dainų man neužtenka. Jau paminėjau dvi paskutines dainas, bet taip pat neatsiminsiu (tiksliau, jau nebeatsimenu) Forever Before, Hiding Out In The Open, Of Womankind... kažkur apie pusė dainų prasiskiedžia ir to buvo galima išvengti įdedant, kaip jau ir minėjau, kiek daugiau energijos arba nekonvencinių aranžuotės pasirinkimų į kitas dainas. O ir kadangi stipresnės albumo dainos nesudarė labai didelio svorio, nedrįstu šio albumo vertinti daugiau nei stipriu 7-etu.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas