II

Diskusijos

0

Pražioplinau Ray Alder solo karjeros startą 2019-ais metais, šoku į jau pajudėjusio traukinio antrą vagoną. Mačiau skepticizmo iš fanų pusės, kad tai neva saugesnė debiutinio albumo versija, kuri mažiau kabina. Lyginti negaliu, bet galiu lyginti su, pavyzdžiui, pastaraisiais Fates Warning darbais. Tai tokiu atveju pastabai galiu pritarti: tai atrodo kaip saugi, ekonominė Fates Warning versija. Su ne prastesniu vokaliniu pasirodymu, bet muzikaliai, kompoziciškai dainoms pritrūksta sprogstamumo kažkokio. Nors yra tikrai gerų dainų, bet jos aukščiausio laiptelio pagal simpatijas nepasiekia. Labiausiai prie viršūnės man priartėjo My Oblivion – turi mėsingą rifą, efektingą gitaros soluotę, o ir melodinis dėmuo nėra silpnas. This Hollow Shell turi vieną patraukliausių melodijų albume (ypač priedainyje). Man patiko Keep Wandering lėtai melancholiškas melodingumas, kuris po puikios gitaros solo yra pastiprinimas puikiomis gitaros linijomis. Na, dar norėčiau geru žodžiu paminėti Those Words I Bled – man labai patinka dviejų gitarų sinergija toje dainoje. Ji nėra per sunki, bet gitaros ten dirba iš peties. 

Tačiau kitos dainos pablanksta. Aš nežinau, ar aš daug išsinešiau iš albumą uždarančios 8 minučių Changes – tai nėra bloga daina, ji tiesiog nublanksta. Passengers turi gan keistą užsklandą, nors vėlgi, daina tikrai nebloga. Ar aš ją atsimenu praėjus pusdieniui nuo paskutinės jos perklausos? Na, nelabai. Melodiškai nuobodžiausia ir silpniausia man pasirodė Silence The Enemy. 

Albumui rašau 8 balus ir ne daugiau. Nors buvau truputį griežtokas paskutinio Fates Warning albumo Long Day, Good Night adresu ir jį dešimtbalėje vertinau panašiai, tačiau dabar reflektuodamas galvoju, kad jis vis tik dar buvo visa galva aukščiau, nors irgi kiek kentėjo nuo didelio įspūdžio nesukeliančių dainų kiekio.