Bela Viktoras Janošas Bartokas (Béla Viktor János Bartók 1881 m. kovo 25 d. – 1945 m. rugsėjo 26 d.) – vengrų kompozitorius, pianistas, vienas iš etnomuzikologijos pradininkų. Bartokas laikomas vienu žymiausių XX a. kompozitorių. Jis keliavo po Vidurio Europą, Turkiją ir Šiaurės Afriką, užrašinėdamas liaudies muziką. Liaudies melodijas dažnai naudodavo savo paties kūryboje.

Bartokas gimė Nadjsentmikloše (Nagyszentmiklós), kuris vėliau tapo Rumunijos miestu. 1888 m. mirus jo tėvui, motina su šeima persikėlė į Nadjsioliošą (Nagyszöllös), dabar esantį Ukrainoje, tuomet – į Bratislavą, tuomet vadintą Prešporok. Iš pradžių Bartokas siekė karjeros kaip pianistas, tuomet 1907, gavęs fortepijono dėstytojo darbą karališkojoje akademijoje, galėjo pasilikti Vengrijoje užuot klajojęs po Europą su koncertais. Tai taip pat leido jam ir toliau rinkti liaudies muziką, ypač Transilvanijoje. 1909 m. Bartokas vedė Martą Zygler (Márta Ziegler). 1910 m. jiems gimė sūnus Bela. 1923 m. šeima išsiskyrė, Bartokas vedė studentę Ditą Pastor (Pásztory). 1924 m. gimė jo antrasis sūnus Pėteris. Pėteriui Bartokas sukūrė fortepijoninių pjesių ciklą „Mikrokosmosas“, populiarų iki šiol. Bartokas nepritarė nacistinei politikai: jiems perėmus valdžią Vokietijoje, Bartokas atsisakė ten koncertuoti. Su savo antrąja žmona Bartokas pasitraukė į JAV, sūnus atvyko vėliau. Pirmasis sūnus Bela liko Vengrijoje. Amerikoje Bartokui buvo nelengva rašyti, be to, ten jo kūryba mažai kas domėjosi. Finansinę naštą palengvino Frico Rainerio ir Seržo Kusevitskio užsakytas parašyti koncertas. Nauji užsakymai paskatino Bartoką kurti toliau. Bela Bartokas mirė Niujorke nuo leukemijos. Palaidotas Ferncliff kapinėse, tačiau 1988 m. jo palaikai perkelti į Budapeštą, Farkasreti kapines.

Bartokas mokėsi skambinti fortepijonu pas Ištvaną Tomaną (István Thoman), o kompozicijos – pas Janošą Kioslerį Budapešto muzikos akademijoje. Išgirdęs vieną madjarų (vengrų) valstiečių liaudies dainą, jis suprato tokią muziką esant tikrąja vengrų liaudies muzika (kaip priešprieša Listo naudotiems čigoniškiems motyvams) ir pamažu ėmė naudoti šiuos folklorinius motyvus savo kompozicijose. Vakarų Europos muzikai būdingą faktūrą ir harmoniją Bartokas derino su Rytų Europos liaudies muzikos melodika. Fortepijoną dažnai traktavo kaip mušamąjį instrumentą. Muzika daugiausiai tonali (pagrindinis tonacijos centras pabrėžiamas). Didelę įtaką Bartokui darė Richardo Štrauso muzika. Turbūt žymiausias kūrinys – 153 pjesės fortepijonui „Mikrokosmosas“ (1926-1937 m.), suskirstytos į šešis rinkinius pagal sudėtingumą. Taip pat paminėtina 1911 m. parašyta vienintelė opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“, „Allegro barbaro“ (1911 m.) fortepijonui, Antrasis koncertas smuikui (1938 m.), Penktasis ir Šeštasis styginių kvartetai (1934, 1939 m.), Sonata dviem fortepijonams ir mušamiesiems (1937 m.) ir kt.