PASKUTINĖ ACHILO STOVYKLA
Buvo balandžio rytas, kai mums pasakyta iškeliaut.
Pasisukau į tave, tu -šypseną man
Kaip galime priešginiaut?
Kaip bus smagu išgyvent mūsų senąsias svajas
Ak, dainas dainuoti, kai pagaliau grįšime mes.
Išlydint būčkiai skubriai tiems, kurie skelbia žiną:
Po gatvėm , kur šnypščia garais –
Velnias savajam urve.
Ak, plaukti tenai - į smėlėtus kraštus į kitokias dienas.
Ak, svają paliest, užsisklęst savy, nematytų kad nieks.
Pietūs – šiaurė saulės kryptim, paukščiai danguj pagaliau.
Pareigų grandinės krito ant žemės, sutrūkusios jau.
Ak, ant vėjo raitom, virš triūkšmo oru nutapot
Ak, juoktis balsu, šokti nurungus daugybę kitų .
Rast žmogų, kurio vedlio ranka milžino žingsnį atskleis
Gido pamokomis vingiuotam kely, sumintame iki akmens.
Jei varpas , ir vienas net, karaliaus garbei nuskambėt‘
Kaip uždūktų tad širdis, nes didi galva, kurios koja sunki.
Dienos bėga, tu ir aš prie amžinos vasaros maudynių gaivių,
Tuo tarpu toli nuo čia, auga vaikelis mūs abiejų
O, tas refrenas švelnus guodžia sielą, ramina skausmus.
O, Albionas išliks visvien, nors snaudžiąs, bet pakilsiąs ir vėl.
Keliaujam, klajojam kur paieškoms galą atrast.
Atlasas galiūno rankom dangų virš žemės laikąs.
Žinau kelią, žinau kelią, žinau kelią, žinau kelią...
Atlasas galiūno rankom dangų virš žemės laikąs
|
2011 m. sausio 5 d. 10:00:30
Ak, juoktis balsu, šokant ir stumdantis spūstyje tarp kitų.
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly