Iš pradžių šis kolektyvas vadinosi „SilMarillion“. Pavadinimas „pasiskolintas“ iš Tolkien‘o istorijų apie „Pirmąjį viduriniosios Žemės amžių“ rinkinio. Grupės branduolį sudarė Mick‘as Pointer‘is (mušamieji), Doug‘as Irvine‘as (boso gitara, vokalas), Steve‘as Rotherty‘s ir Biran‘as Jelliman‘as (klavišiniai). Tuo metu jie įrašė bandomąjį įrašą su savo dainomis ir keliais koveriais, tačiau pernelyg nesiviešino iki maždaug 1980 metų. Prieš tai, kad nekiltų problemų dėl autorinių teisių, ansamblis dar sutrumpino pavadinimą iki „Marillion“. 1981 metais, palikdamas grupę be bosisto ir vokalisto, pasitraukė Irvin‘as. Jis buvo pakeistas dviem draugais iš Škotijos – Diz‘u Minnit‘u (po to į jo vietą atėjo Pete‘as Trewavas‘as) ir Derek‘u William‘u Dick‘u, kuris vėliau pasivadino Fish‘u. Naujasis daininkas iš karto pasirodė esąs dainų tekstų autorius ir neprilygstamas vokalistas. Fish‘o dainavimo stiliaus panašumai į Peter‘į Gabriel‘į nurodė „Marillion“ kelią į progresyvųjį roką. (Beje, Fish‘as gavo vietą grupėje po to, kai jos muzikantai išgirdo jį dainuojantį jau klasika tapusią Genesis dainą „I Know What I Like (In Your Wardrobe)“). 81-ųjų pabaigoje prie klavišinių instrumentų vietoje Jelliman‘o atsisėdo Mark‘as Kelly‘s iš „Chemical Alice“. Ansamblis pradėjo koncertuoti Didžiojoje Britanijoje. Per tą laikotarpį buvo sukurtos kelios dainos, vėliau pasirodžiusios pirmuose dviejuose „Marillion“ albumuose, ir tokios kompozicijos, kaip "Grendel“, „Three boats down from the candy“, „Market Square heroes“. Fish‘as vis labiau panašėjo į Genesis laikų Peter‘i Gabriel‘į (koncertuose vis dažniau pasirodydavo įvairiai pasigrymavęs, o pertraukų tarp dainų metu vieną po kito keisdavo kostiumus). Tuo tarpu grupės muzika buvo lyginama su ankstyvąja tos pačios „Genesis“ kūrybą. Viena to priežasčių buvo labai jau didelis panašumas tarp „Grendel“ ir vienos iš „Supper‘s Ready“ („Genesis“) dalių. Deja, kritika dėl tariamo legendinės grupės stiliaus kopijavimo dar ilgai persekiojo „Marillion“. 1982 metais „Marillion“ pasirašė sutartį su „EMI Records“, taip žengdami didelį žingsnį šlovės link. Jie jau turėjo neblogą reputaciją, kaip ypač gerai „gyvai“ skambanti grupė, o realizavę savo debiutinį singlą „Market Square Heroes“, dar ir visai įspūdingai (kaip progresyvaus roko ansambliui) pasirodė D. Britanijos topuose. 1983 metais pasirodęs pirmasis „Marillion“ albumas „Script For A Jester's Tear“ buvo sutiktas vieningais kritikų pagyrimais. Ansamblis, kartu su tėvynainiais IQ, kaipmat tapo tuo metu atsiradusio „neo-progressive“ vienu iš lyderių. „Fugasi“ susilaukė dar didesnės komercinės sėkmės, o muzika lyginant su pirmuoju albumu, padarė didelį šuolį pirmyn. Grupė jau buvo beveik atsikračiusi Genesis įtakos ir pradėjusi kurti tik sau būdingą skambesį, tuo pačiu apmąstydama ką darys toliau. Abu pirmieji albumai nebuvo 100% suprantami visiem muzikos klausytojams. Tuo tarpu kai D. Britanijoje „Marillion“ mėgavosi šlovės spinduliais, likusioje Europos dalyje ir už Atlanto jie negalėjo pasigirti ypač dideliu populiarumu. Fish‘as ir kompanija jautė, kad tam, jog pelnytų dar didesnę šlovę, jie turi padaryti kažką ypatinga. Po koncertinio turnė „Reel To Real“ išleidimo, grupė nusprendė radikaliai pakeisti savo skambesį. Taigi 1985 metais buvo išleistas pats populiariausias „Marillion“ diskas „Micplaced Childhood“, Tai konceptualus albumas, vieningai vadinamas muzikos šedevru. Europoje albumas buvo parduotas net 3 milijonu tiražu, o gimtojoje D.Britanijoje pasieke net topų I vietą. Visa tai leido „Marillion“ koncertuoti perpildytose arenose visame pasaulyje. FISH“as kuris dabar jau aiškino labai nesidžiaugiąs netikėta grupę užgriuvusia milžiniška sėkme, eiliniame nuostabiame „Marillion“ albume nusprendė panagrinėti alkoholizmo ir narkomanijos problemas. Diskas, kuris vadinosi „Clutching At Straws“, buvo žymiai niūresnis ir depresiškesnis, nei „Micplaced Childhood“, tačiau pateko į 2 vietą tarp populiariausių D.Britanijoje. Atrodė, kad „Marillion“ nebesustabdomi... Deja, netrukus situacija dramatiškai pasikeitė. Baigiantis 1988 metams, nebeišlaikęs vis didėjančios įtampos tarp jo ir likusių grupės narių, Fish‘as nusprendė pasitraukti ir pradėti solinę karjerą. Fanai buvo šokiruoti, o kritikai manė, jog „Marillion“, kurie jau buvo parašę du trečdalius dainų naujam albumui, - palaidoti, kadangi Fish‘as buvo neabejotinas grupės lyderis. Tačiau likusi ketveriukė nepasidavė ir pradėjo ieškoti naujo vokalisto. Perklausę šimtus kandidatų 1989 metais „Marillion“ pasirinko Steve‘ą Hogarth‘ą. Pirmasis albumas su Hogarth‘u buvo „Seaso‘s End“. Didžioji dalis dainų buvo parašytos dar su Fish‘u , todėl muzika stilistiškai panaši į ankstesnio „Marillion“ gyvavimo laikotarpio kūrinius, nors tekstai paprastesni. Dauguma gerbėjų nebuvo pasiruošę „priimti“ Hogarth‘o. Atrodė, kad jis buvo viskuo kuo nebuvo Fish‘as. Hogarth‘as labiau linko prie paprastesnės ir didesniam klausytojų ratui priimtinos muzikos, ko iki tol siekė išvengti „progresyvusis rokeris“ Fish‘as. Todėl su „Season‘s End“ „Marillion“ žengė į komercinės muzikos pasaulį. Tačiau kaip bebūtų keista „pop-rokinio“ „Season‘s End“ parduotas tiražas net nepriartėjo prie „Clutching at Straws“. Steve‘as Hogarth‘as kentėjo baisią fanų ir specialistų kritikos griūtį. Dar prieštaringiau įvertintas diskas „Holidays in Eden“ (1991). Čia tarp 3-4 minučių trukmės pop dainų apie meilę yra tik keli „progresyvūs“ kūriniai. Tuo tarpu kritikai pažymėjo, jog grupė be Fish‘o eina tuo pačiu keliu , kokiu nuėjo Genesis be Gabrielio. Po to muzikantai užtilo iki 1994 metų. Visi svarstė ar ansamblis tikrai nebegrįš prie progresyviojo roko ir visiškai pasiners į populiariosios muzikėlės kūrybą. Vienareikšmis „ne“ šiems nuogąstavimams buvo tartas 1994 metais. Taigi 1994 metais „Marillion“ išleido į pasaulį antrąjį šedevrą 74 min. Konceptualų albumą „Brave“. Jeigu „Misplaced Childhood“ buvo grupės „Dark Side Of The Moon“, tai „Brave“ galima lyginti su „The Wall“. Lyrikoje veikia pagrindinis personažas – savižudė mergina, kurią visą gyvenimą žeidė šeima, mokykla ir visuomenė. Istorija pasiekia kulminaciją, kai mergina ruošiasi baigti savo gyvenimą, nušokdama nuo tilto. Tačiau taip ir lieka neaišku, ar ji tai padaro. Bet kokiu atveju pasakojimo pabaiga yra ... laiminga. Rezultatas- "gilus" ir sudėtingas albumas, kritikų vertinamas netgi geriau už „Misplaced Childhood“. „Brave“ kūriniuose „Marillion“ naudoja daug įvairių garsinių efektų ir ypač išryškina bosinę gitarą. Didžioji dalis dainų yra ilgos, netradicinės struktūros, pilnos virtuoziškų pasažų.1995 metais pasirodęs „Afraid Of Sunlight‘ sugrąžino ansamblį prie paprastesnės struktūros dainų, tačiau turėjo savyje ir dalį „Brave“ dvasios. Tais pačiais metais pasaulį išvydo dar vienas studijinis albumas „This Strange Engine“. Labiausiai akustinis „Marillion“ kūdikis. Išskyrus pirmą ilgą titulinę dainą diske dominuoja paprastesnės dainos beveik folk-roko stiliuje. 1998 metais buvo pastebėta tendencija: po „Brave“ pasirodymo „Marillion“ diskografijoje atsiranda vienas už kitą prastesni albumai. Dešimtasis studijinis grupės diskas „Radiation“ neatnešė nieko naujo ir kaip naktis nuo dienos skyrėsi nuo geriausių ansamblio kūrinių. Kaip ir sekantys „Marillion.com“ (1999) bei “Anarknophobia” (2003) buvo „The Beatles“ ir „Radiohead“ albumo “OK Computer” mėgdžiojimas. Bet tai buvo ne pabaiga, grupė vėl nustebino savo gerbėjus 2004 metais išleisdama dvigubą albumą „Marbles“. 2007 metų balandžio 7 pasirodė ir 14-tas „Marillion“ albumas „Somewhere Else“.