Nikolo Paganinis (Niccolò Paganini, gimė 1782 m. spalio 27 d. Genujoje, Italija - mirė 1840 m. kovo 27 d. Nicoje) – XIX a. italų smuikininkas, altininkas, gitaristas ir kompozitorius. Jis buvo žymiausias to meto smuikininkas virtuozas ir laikomas vienu iš šiuolaikinės smuiko technikos pradininkų. Caprice in A minor, Op. 1 No. 24 yra vienas iš žymiausių jo kūrinių ir įkvėpė įžymius kompozitorius kaip Johannes Brahms ir Sergejus Rachmaninovas.

Vaikystė ir ankstyvoji karjera Nikolo Paganinis buvo trečias iš 6 vaikų Antonio ir Terezos Paganinių šeimoje. Paganinio tėvas buvo nesėkmingas pirklys, bet jis uždirbdavo pinigų grodamas mandolina. Būdamas 5 metų, Paganinis pradėjo iš tėvo mokytis groti mandolina, o 7 metų perėjo prie smuiko. Jo muzikinis talentas buvo greitai pripažintas ir gaudavo daugybę stipendijų smuiko pamokoms. Paganinis mokėsi pas vietinius smuikininkus Giovanni Servetto ir Giacomo Costa, bet jo greitas progresas greit viršijo jų sugebėjimus. Tada Paganinis su tėvu išvyko į Parmą, kad taptų Alesandro Rolos mokiniu. Bet vos išgirdęs jo grojimą Rolą jį pasiūlė jį savo mokytojui Ferdinando Paër, o vėliau Paër mokytojui Gasparo Ghiretti. Nors jaunasis Paganinis neužsibuvo ilgai nė pas vieną iš jų, tačiau jie padarė didelę įtaką jo kūrimo stiliui. 18 metų Paganinis tapo pirmuoju Lukos respublikos smuikininku, bet didelę dalį jo įplaukų sudarė nepriklausomi uždarbiai. Jo smuikininko šlovei prilygo tik aistra lošimui ir moterų merginimas. 1805 m. Lukos respubliką aneksavo Napoleono Prancūzija, o regionas buvo perduotas jo seseriai Elizai Baciocchi. Paganinis tapo jos rūmų smuikininku ir davė privačias pamokas jo s vyrui Feliksui. 1807 m. Elisa Baciocchi tapo Didžiaja Toskanos kunigaikštiene ir jos rūmai persikėlė į Florenciją. Paganinis buvo palydos dalis, bet 1809 m. pabaigoje paliko rūmus ir tapo laisvai samdomu. Keliaujantis virtuozas Kitus kelis metus Paganinis rengė koncertus Parmos ir Genujos apylinkėse. Nors jis buvo labai populiarus tarp vietinių, bet praktiškai nežinomas Europoje. Jo pirmas garsus koncertas buvo 1813 m. La Scaloje Milane. Koncertas buvo nepaprastais sėkmingas ir Paganinis patraukė kitų garsių, nors ir konservatyvesnių, muzikantų dėmesį visoje Europoje. Jo pirmieji susitikimai su Charles Philippe Lafont ir Ludwig Spohr sukėlė aršią konkurenciją, nors vėliau visi turėjo gan sėkmingas karjeras, jie su patronizmu kritikavo vienas kito grojimo stilių. Paganinio šlovė plito per koncertus, surengtus už Italijos ribų: Vienoje (1828 m.), Londone ir Paryžiuje (abu 1831 m.). Jo techniniai sugebėjimai ir noras juos pademonstruoti sulaukė didelio kritikų pripažinimo. Be savo populiariausių kūrinių, temų ir varijacijų, Paganinis taip pat atlikdavo modifikuotus savo ankstyvųjų amžininkų Rodolphe Kreutzer ir Giovanni Battista Viotti kūrinius (daugiausia koncertus). Nikolo Paganinis, Delakrua paveikslas Il Cannone, smuikas pagamintas Giuseppe Antonio Guarnieri del Gesù 1742 m., buvo Paganinio mėgstamiausias. Jis vadino jį "patranka", nes su juo sugebėdavo išgauti galingą sprogstantį rezonancą. Jo stygos beveik toje pačioje plokštumoje priešingai nei daugumoje smuikų, kurių stygos išdėstytos lanku, kad nebūtų sugriežta per daug stygų. Il Cannone stygų išdėstymas leido Paganiniui tuo pat metu groti trim ar krturiom stygomis tuo pat metu. Šiuo metu Il Cannone priklayuso Genujos miestui ir demonstruojama rotušėje. Šiuo smuiku kas mėnesį groja prižiūrėtojas ir kartais jis paskolinamas garsiems virtuozams. 1833 m. Paryžiuje Paganinis paprašė Hektorą Berliozą sukurti koncertą smuikui ir šis sukūrė jam Hektoras Italijoje, bet Paganinis niekada jo negrojo. Jo sveikata tapo prasta dėl apsinuodijimo gyvsidabriu, kuris buvo naudotas gydyti sifilį. Dėl ligos jis nebegalėjo groti smuiku ir Paganinis išėjo į penciją apie 1834 m. Jis mirė nuo gerklės vėžio 1840 m. kovo 27 d. Paganinio legenda Paganinis išgaudavęs iš smuiko nuostabius garsus tokiu pašėlusiu tempu, kad jo klausytojus apimdavusi ekstazė. „Demoniškas" buvo tik vienas iš epitetų, kuriais jo smuikavimą apdovanojo kritikai. Vienas jo koncerto lankytojas tvirtino net matęs, kaip šalia Paganinio stovi velnias ir vedžioja smuikininko stryką.