Polly Jean Harvey, gimusi 1969-ųjų spalio devintąją, yra Didžiosios Britanijos muzikantė ir dainų autorė. Dar būdama paauglė, kartu su būgnininku Rob'u Ellis'u ir bosistu Ian'u Olliver'iu įkūrė savo vardu pavadintą grupę. 1992-aisiais trio išleido savo pirmąjį albumą „Dry“. Po antrojo albumo „Rid Of Me“ išleidimo 1993-iaisiais, Ellis‘as ir Olliver‘is paliko grupę, ir nuo tada PJ Harvey tęsė savo veiklą kaip solistė. Iš visų jos gautų apdovanojimų galima būtų paminėti 2001-ųjų „Mercury“ muzikinį prizą, šešias „Brit“ ir penkias „Grammy“ nominacijas. Žurnalas „Rolling Stone“ 1992-aisiais išrinko ją geriausia naujoke bei geriausia dainų autore, o 1995-aisiais ją išrinko metų artiste bei įtraukė du jos albumus į savo 500 visų laikų geriausių albumų sąrašą. Be to, 2002-aisiais vykusioje „Q“ apklausoje ji buvo išrinkta geriausia moterimi roko artiste. PJ Harvey, mūrininko ir skulptorės duktė, užaugo mažoje avių fermoje. Dar ankstyvoje vaikystėje tėvai ją supažindino su bliuzo, džiazo ir art-roko muzika, kuri, kaip ji pati vėliau pasakojo „Rolling Stone“ žurnalui, padarė jai daug įtakos. Aštuonerius metus mokėsi groti saksofonu. Septyniolikos baigė mokyklą ir ėmė rašyti savo dainas. Kaip ji pati pasakoja, „Nedaug dainavau, tiesiog buvau laiminga besimokydama groti gitara. Tuo metu rašiau tikrai daug, bet mano pirmosios dainos buvo prastos. Tada klausiau labai daug airiškos folk muzikos, taigi, dainos irgi buvo panašaus stiliaus. Turėjo praeiti labai daug laiko, kol pasijutau pasiruošusi atlikti savo dainas kitiems žmonėms“. 1991-ųjų sausį ji kartu su būgnininku Rob‘u Ellis‘u ir bosistu Ian‘u Olliver‘iu (kurį netrukus pakeitė Steve‘as Vaughan‘as) įkūrė savo vardu pavadintą grupę, kur ji pati dainavo ir grojo gitara. Debiutinis trio koncertas buvo toks nenusisekęs, kad viešbučio, kuriame jis vyko, savininkas tiesiog maldavo grupės nustoti groti, nes beveik visi jo klientai buvo nepatenkinti. Kaip tik tuo metu Harvey baigė meno pagrindų kursą Jovilio menų koledže ir buvo pateikusi prašymą studijuoti skulptūrą Londono menų ir dizaino koledže, tačiau vis dar nebuvo apsisprendusi dėl savo ateities planų. 1991-ųjų spalį PJ Harvey išleido savo debiutinį singlą „Dress“, įrašytą nepriklausomoje įrašų kompanijoje „Too Pure“. Kviestinis muzikinio laikraščio „Melody Maker“ apžvalgininkas John‘as Peel‘as šią dainą pavadino savaitės singlu: jam patiko, „kaip Polly Jean atrodo sugniuždyta savo pačios dainų svorio ir aranžuočių, tarsi iš dainų būtų išsunktas oras...net jei ne visada malonu, užtat žavinga“. 1992-ųjų pavasarį ji išleido lygiai taip pripažintą antrąjį singlą, „Sheela-Na-Gig“ bei pirmąjį albumą „Dry“. Tuo pat metu ji išleido ir riboto tiražo dvigubą albumą, kuriame buvo tiek „Dry“, tiek šio albumo bandomieji įrašai „Dry Demonstration“. Trijulės primityvokas, aštraus gitaros skambesio sunkus rokas, kuriame buvo tiek pankroko, tiek bliuzo ar granžo elementų, greitai susilaukė entuziastiškų atsiliepimų bei daugybės gerbėjų abiejose Atlanto pusėse. Vėliau PJ Harvey pasirašė kontraktą su „Island Records“. 1993-iaisiais ji išleido du sėkmės susilaukusius albumus – „Rid Of Me“ (vis dar kaip trio) ir solinį darbą „4-Track Demos“, kuriame buvo aštuoni namuose įrašinėti „Rid Of Me“ albumo dainų variantai bei šešios anksčiau niekur nepublikuotos dainos. Po to, kai 1993-iųjų rugpjūtį iš grupės pasitraukė Ellis‘a sir Vaughan‘as, PJ Harvey ėmėsi solinės karjeros, bendradarbiaudama su kitais muzikantais. 1995-ųjų albumas „To Bring You My Love“, prodiusuotas Flood bei John‘o Parish‘o, susilaukė pasaulinės sėkmės – buvo parduota daugiau nei milijonas jo kopijų. Šis darbas buvo gerokai bliuziškesnis nei jo pirmtakai, Harvey gerokai praplėtė savo skambesio įvairovę, įtraukdama styginius instrumentus, vargonus bei sintezatorių. Albumas susilaukė puikių kritikų įvertinimų, ir galų gale tokie leidiniai, kaip „The Village Voice“, „Rolling Stone“, „People“, „The New York Times“ bei „Los Angeles Times“ išrinko jį metų albumu. „To Bring You My Love“ užėmė trečią vietą „Spin“ dešimtojo dešimtmečio albumų top devyniasdešimtuke – PJ Harvey aplenkė tik „Nirvana“ ir „Public Enemy“. Tuo metu PJ Harvey ėmė eksperimentuoti su savo įvaizdžiu bei naudoti įmantrius, teatrališkus, kone kabareto stiliaus elementus savo pasirodymuose. Jei anksčiau ji pasirodydavo scenoje su paprastomis juodomis timpomis, megztiniais aukštu kaklu ir kerziniais batais, tai dabar ėmė koncertuoti pasipuošusi suknelėmis, rausvais aptemptais kombinezonais, perukais ir ryškiu makiažu, naudojo daug sceninės butaforijos. Kaip ji pati minėjo, „ši kombinacija, atrodyti vienu metu gan elegantiškai, komiškai ir atstumiančiai vienu metu, man patinka. Tiesą sakant, man be galo gražu dažytis būtent taip, tarsi apsiterliojus. Galbūt tai tiesiog mano iškreiptas grožio suvokimas.“ Tačiau vėliau žurnalui „Dazed & Confused“ pasakojo, jog „tai buvo tarsi kokia kaukė. Tai buvo pati didžiausia kaukė iš visų, kurias gyvenime buvau užsidėjusi. Tuo momentu buvau labai pasimetusi kaip asmenybė. Nesupratau, nejaučiau savęs“. Po „To Bring You My Love“ turo PJ Harvey daugiau neberengė tokių teatrališkų pasirodymų. 1998-aisiais dainininkė išleido ketvirtąjį savo studijinį albumą, „Is This Desire?“, kuris susilaukė kuklesnių kritikų vertinimų. Nepaisant kelių neigiamų atsiliepimų, pati Harvey šį darbą laikė savo mėgstamiausiu. Šiame albume ji laikinai paliko gitaras antrame plane ir daugiausiai dėmesio skyrė tamsios, studijinės nuotaikos kūrimui, naudodama elektroniką, klavišinius, pianiną bei bosus. Kurdama savo 2000-ųjų albumą “Stories From The City, Stories From The Sea”, PJ Harvey į pagalbą pasikvietė multi-instrumentalistą Mick’ą Harvey bei buvusį grupės narį Rob’ą Ellis’ą. Įrašinėtas Dorsete, Paryžiuje ir Niujorke, albumas susilaukė tiek kritikų pripažinimo, tiek komercinės sėkmės – visame pasaulyje buvo parduota daugiau nei milijonas jo kopijų, o kitąmet dainininkė už jį gavo „Mercury“ muzikinį apdovanojimą. Albume buvo tiek anksčiau PJ Harvey kūryboje negirdėto sodraus, melodingo poproko skambesio, tiek šiurkščios, triukšmingos pankroko energijos, pažįstamos iš ankstesnių jos darbų. Net trys albumo dainos atliktos kartu su „Radiohead“ vokalistu Thom‘u Yorke – jis atliko pagrindinę vokalo partiją dainoje „This Mess We‘re In“ ir dainavo kaip pritariamasis vokalistas dar dviejose. 2004-ųjų gegužės 31-ąją pasirodė jau septintasis albumas, “Uh Huh Her”. Pirmąjį kartą nuo „4-Track Demos“ laikų Harvey prodiusavo visiškai viena ir visais instrumentais (išskyrus būgnus) grojo pati. Albumas, kuris buvo ne toks vientisas, gerokai intymesnis, žemesnės garso atgaminimo kokybės ir labiau prislopintas nei ankstesnysis, susilaukė gan teigiamų atsiliepimų iš kritikų ir gerbėjų. Kaip PJ pasakojo žurnalui „Rolling Stone“, „kai dirbu su nauju įrašu, pats svarbiausias dalykas yra nesikartoti... Tai ir yra mano nuolatinis tikslas – padaryti ir atrasti kažką naujo, mesti iššūkį pačiai sau. Juk ir esu čia tam, kad mokyčiausi“. 2006-ųjų gegužę pirmasis tų metų PJ Harvey koncertas Didžiojoje Britanijoje parodė, jog naujasis jos albumas bus paremtas daugiausia pianino skambesiu. Vėliau ji išleido pirmąjį savo koncertinį DVD „Please Leave Quietly“, kuriame buvo tiek dainų iš visos jos karjeros, tiek užkulisių vaizdelių. 2006-ųjų spalio 23-iąją pasirodė „The Peel Sessions 1991-2004“. 2006-ųjų spalį PJ ėmėsi įrašinėti aštuntąjį savo studijinį albumą „White Chalk“, bendradarbiaudama su Flood‘u, John‘u Parish‘u ir Eric‘u Drew Feldman‘u. Europoje albumas buvo išleistas 2007-ųjų rugsėjo 24-ąją, JAV – spalio 2-ąją. „White Chalk“ gerokai nutolo nuo įprasto dainininkės stiliaus – visiškas minimalizmas, pianinas ir mistiškos baladės. PJ Harvey yra dalyvavusi nemažai projektų su kitais muzikantais. Ji prisidėjo prie aštuonių dainų Josh‘o Homme „The Desert Sessions“ devintoje ir dešimtoje dalyse bei pasirodė Nick‘o Cave‘o albume „Murder Ballads“ (dainoje „Henry Lee“ bei Bob‘o Dylan‘o koveryje „Death Is Not The End“), taip pat Tricky albume „Angels With Dirty Faces“ (dainoje „Broken Homes“). Grojo gitara, bosine gitara bei atliko pritariamojo vokalo partijas Sparklehorse albume „It‘s A Wonderful Life“ (dainos „Eyepennies“, „Piano Fire“). 1996-aisiais kartu su John‘u Parish‘u įrašė bendrą darbą „Dance Hall At Louse Point“ (tiesa, čia ji pasirašė kaip Polly Jean Harvey). Parish‘as sukūrė muziką, o Harvey – visus žodžius, išskyrus Jerry Leiber‘io ir Mike‘o Stoller‘io dainą „Is That All There Is?“. PJ Harvey prodiusavo, muzikavo ir parašė šešias dainas Marianne Faithfull 2004-ųjų albumui „Before The Poison“ bei atliko vokalo partijas dviejose Mark‘o Lanegan‘o 2004-ųjų albumo „Bubblegum“ dainose. Be muzikinės karjeros, PJ Harvey atliko Magdalenos vaidmenį Hal‘o Hartley 1998-ųjų filme „The Book Of Life“ bei epizodinį vaidmenį Sarah Miles filme „A Bunny Girl‘s Tale“. Be to, ji yra kvalifikuota skulptorė, jos darbai buvo eksponuojami Lamonto galerijoje bei Bridporto menų centre.