Daktare, daktare, kas su manim ne taip?
Prekybos centro gyvenimas eina ilgyn-
Kiek ilgai spalvotas tv nenukeips?
Kiek vis dar šviežia princesė paauglė?
O, Vakarų moterie
O, Vakarų mergyt.

Naujienų skalikas šniukštinėja,
Kada Jessica Hahn nusiris.
Jis atsidėjęs objektyvumo idėjai-
Juk šitaip šaunu nulupti jausmus -
Iš prievartavimo  įžymybės  gražuolė išsiris.*
O, vakarų moterie
O, vakarų mergyt.

* The celebrity of the abused shell the belle – Džesika Han, metusi televizijos pamokslininkui Džimui Bekeriui kaltinimus dėl išprievartavimo, greitai išgarsėjo, dalyvavo populiariose televizijos šou, pozavo Playboy bei Cosmopolitan žurnalams, filmavosi softporn videofilmuose.

Vaikai iš Melrouzo demonstruoja žinias:
Absoliutus nulis gan šalta, ar ne?
Ir tenai slėnyje, kur šilta, švaru
Mažyliai nosis sukišę į ekranus.

Nesužadina minčių
Ašarų neišspaus
Išsunkti sausai
Net atodūsių nepaliko visai.

Barmene, kas su manimi negerai
Kodėl man kvėpuoti sunku?
Metrdotelis sako: - dovanokit, madam.
Ši veislė mirtinai padaugino pramogų.
Mirtinai padaugino pramogų 
Mirtinai padaugino pramogų.

Mes stebėjome tragedijos mastą
Mes darėme kas buvo liepta -
Pirkom ir pardavinėjom viską.
Tai buvo didžiausias pasaulio šou, 
Tačiau dabar viskas baigta.

Mes aikčiojom neužsičiaupę,
Lakstėm lenktyniniais auto,
Paskutinius stiklainius ikrų šniaukštėm,
O kažkur žvaigždėse iš didelio aukščio
Akylas stebėtojas
Šnipinėjo mirksinčią šviesą -
Mūsų paskutinį „valio“.

O kai jie aptiko mūsų šešėlius
Grupėmis televizorius apsėdo ratu,
Atliko visas užduotis, kiek iškėlė,
Kiekvieną tyrimą kartojo du kartus.
Patikrino visus duomenis savo sąraše
Ir ateiviai antropologai visi mažne
Pripažino, jog vis tiek lieka suglumę, 
Tačiau atmesdami  kitas priežastis
Dėl liūdnos mūsų baigties 
Įrašė vienintelį paaiškinimą į laivo žurnalą:
"Ši rūšis linksminosi kol gavo galą"

Ašarų neišspausti
Jausmų neliko visai
Ši rūšis užsilinksmino mirtinai
Užsilinksmino mirtinai.

[Alf Razzell:] 
Po daugelio metų aš pamačiau Bilo Habardo pavardę memorialinėje lentoje prapuolusiems be žinios prie Aro. Ir kai... kai aš pamačiau jo pavardę mane stačiai stabas ištiko, buvo taip, tarsi jis... dabar būtų žmogus, o ne kažkoks  košmaro atsiminimas apie tai, kaip aš jį palikau prieš tuos visus metus. Pajutau palengvėjimą, nuo tos akimirkos buvau laimingesnis dėl to įvykio, nes iki tol, kai tik galvodavau apie jį, sakydavau sau: „Ar buvo kas nors dar, ką galėjau padaryti? [fone: geriau aš bučiau žuvęs, geriau aš bučiau žuvęs...] Tokie daiktai visad nedavė man ramybės. O pamatęs jį, jo vardą žurnale – žinai, memorialai turi nedidelį seifą, jame laiko registracijos žurnalą su kiekvieno vardais – tad matydamas jo pavardę ir pavardę ant memorialo, tai kaip ir palengvėjo... ant širdies, galima sakyti.
[moteris:] Kada tai buvo, kai pamatėte jo pavardę ant paminklo?
[Alf:] Ėėėė, kai man buvo aštuoniasdešimt septyni, tai buvo tūkstantis devyni šimtai... aštuoniasdešimt ketvirti.