Aprašymas
Diskografija
Įvertinimai
Populiarumo kreivė
Sergejus Rachmaninovas (rus. Сергей Васильевич Рахманинов) (1873 - 1943 m.) - rusų kompozitorius, pianistas ir dirigentas.
Sergejus Rachmaninovas gimė 1873 m. balandžio 1 d. Semionove Novgorodo gubernijoje. Būdamas keturių metų mokėsi groti fortepijonu, o devynių įstojo į Sankt Peterburgo konservatorijos fortepijono klasę. 1888 m. mokslus tęsė Maskvos konservatorijoje. Vaikystės metus S. Rachmaninovas praleido privačiame Maskvos pensione pas muzikos profesorių Nikolajų Zverevą. Čia trylikametis S. Rachmaninovas buvo pristatytas P. Čaikovskiui, kuris padarė didelę įtaką tolimesnėje S. Rachmaninovo kūrybai. 1892 m. aukso medaliu baigė Maskvos konservatorijos A. Zilotčio fortepijono ir S. Tanejevo kompozitoriaus klases. Tuo metu pasirodė pirmieji S. Rachmaninovo kūriniai: pirmoji opera „Aleko“ (diplominis darbas pagal A. Puškino poemą „Čigonai“), „Koncertas Nr. 1“ fortepijonui, eilė romansų, dainų, tame tarpe, – „Pjesės–fantazijos Op. 3“, kuris vėliau tapo žinomiausiu ir mėgstamiausiu S. Rachmaninovo kūriniu. 1893 m. pradėjo dirbti fortepijono dėstytoju Maskvos Marijos[1] moterų gimnazijoje (rus. Московское Мариинское епархиальное женское гимназия), o nuo 1897 m. privačioje S. Mamontovo (rus. Савва Иванович Мамонтов) operoje – dirigentu.
S. Rachmaninovas anksti tapo žinomu kompozitoriumi, pianistu ir dirigentu. Bet sėkmingą jo karjerą nutraukė „Simfonijos Nr. 1“ premjera, kuri žlugo dėl nekokybiško atlikimo ir novatoriškos muzikos, kuri lenkė to meto laiką. Šis įvykis iššaukė nervinę ligą ir kelis metus S. Rachmaninovas negalėjo kurti. Tik patyrusio psichiatro Nikolajaus Dalio dėka pavyko įveikti krizę. 1901 m. S. Rachmaninovas baigė „Koncertą Nr. 2“ fortepijonui, kas reiškė krizės pabaigą, bei perėjimą į brandžios kūrybos pradžią. Greitai jis gavo dirigento vietą Maskvos Didžiajame teatre. Po dviejų sezonų 1906 m. išvyko į Italiją, o paskui tris metus praleido Drezdene. 1909 m. kaip pianistas ir dirigentas S. Rachmaninovas gastroliavo po JAV ir Kanadą. 1910–11 m. S. Rachmaninovas grojo Anglijoje ir Vokietijoje. Nuo to laiko jis daug koncertavo užsienyje ir Rusijoje.
Po 1917 m. revoliucijos S. Rachmaninovas pasinaudojo Švedijos kvietimu koncertuoti ir su šeima paliko Rusiją. 1918 m. lapkričio 1 d. paliko Europą ir apsigyveno JAV. Iki 1926 m. nieko reikšmingo nesukūrė. Eilinė kūrybinė krizė truko beveik dešimt metų. Tik 1926–27 m. pasirodė nauji kūriniai: „Koncertas Nr. 4“ ir „Trys rusų dainos“. Iš viso emigracijoje S. Rachmaninovas sukūrė tik šešis kūrinius, bet šie priklauso pasaulinės muzikos šedevrams. Gyvendamas JAV S. Rachmaninovas daug koncertavo JAV ir Europoje, greitai buvo pripažintas žymiausiu savo epochos pianistu ir didžiu dirigentu. 1941 m. baigė savo paskutinį kūrinį – „Simfoniniai šokiai“.
Paskutiniais gyvenimo metais sunkiai sirgo (melanoma), bet nežiūrint į ligą, jis tęsė koncertinę veiklą. S. Rachmaninovas mirė 1943 m. kovo 28 d. Beverli Hilse JAV, palaidotas Kensiko (Kensico Cemetery) kapinėse.
S. Rachmaninovo motina, generolo dukra, Liubovė Butakova (rus. Любов Петровна Бутакова) (1853–1929 m.) buvo išsilavinusi moteris, baigusi konservatorijos fortepijono klasę pas profesorių Antoną Rubinšteiną (rus. Антон Григорьевич Рубинштейн), neblogai dainavo. Tėvas - atsargos husarų karininkas Vasilijus Rachmaninovas (rus. Василий Аркадьевич Рахманинов) (1841-1916 m.) taip pat mėgo muziką ir improvizaciją. Be Sergejaus šeimoje augo dar penki vaikai: Vladimiras, Arkadijus, Elena, Sofija ir Varvara.
1902 m. balandžio pabaigoje S. Rachmaninovas vedė savo pusseserę iš tėvo pusės, Nataliją Satiną (rus. Наталья Александровна Сатина) (1877-1951 m.), kuri taip pat buvo baigusi Maskvos konservatorijos fortepijono klasę. Rachmaninovams gimė dvi dukros: Irina (1903-1969 m.) ir Tatjana (1907-1961 m.). Abi dukros išsilavinimą gavo JAV, bet gyveno Europoje. Irina 1924 m. ištekėjo už dailininko Petro Volkonskio ir susilaukė dukros Sofijos (1925–1968 m.) Tatjana ištekėjo už tėvo bendramokslio Maskvos konservatorijoje, smuikininko Boriso Konsiu ir susilaukė sūnaus Aleksandro (1933 m.).
Anūkas Aleksandras paveldėjo šeimos dvarą Šveicarijoje, yra S. Rachmaninovo archyvo, laiškų ir autografų paveldėtojas. Turi juristo išsilavinimą, daug prisideda prie senelio atminimo išsaugojimo. Jis yra S. Rachmaninovo konkursų organizatorius, S. Rachmaninovo draugų Tarptautinės asociacijos prezidentas, S. Rachmaninovo iškilmių organizatorius Šveicarijoje.
Kūrinių sąrašas:
Simfonija Nr. 1 (Op. 13), nesėkminga S. Rachmaninovo premjera
oр. 1 — Koncertas Nr. 1 fortepijonui su orkestru (1890 m.)
oр. 2 — Dvi dainos violončelei ir fortepijonui (1890 m.)
oр. 3 — Pjesės–fantazijos fortepijonui (1891 m.)
op. 4 — Romansai (1892 m.)
ор. 5 — Siuita Nr. 1 (Etiudai-paveikslai) dviems fortepijonams (1892 m.)
ор. 6 — Dvi dainos smuikui ir fortepijonui (1893 m.)
ор. 7 — Simfoninė fantazija „Uola“ (rus.: „Утёс“) (1893 m.)
ор. 8 — Romansai (1894 m.)
ор. 9 — Elegija Nr. 2 smuikui, violončelei ir fortepijonui (1893 m.)
ор. 10 — Salono dainos fortepijonui (1894 m.)
ор. 11 — Šešios dainos fortepijoniniam duetui (1894 m.)
ор. 12 — Čigoniškas kapričio (1895 m.)
ор. 13 — Simfonija Nr. 1 (1895 m.)
ор. 14 — Romansai (1897 m.)
ор. 15 — Šeši chorai moterims arba vaikų balsui (1897 m.)
ор. 16 — Muzikiniai momentai fortepijonui (1897 m.)
ор. 17 — Siuita Nr. 2 dviems fortepijonams (1900 m.)
ор. 18 — Koncertas Nr. 2 fortepijonui su orkestru (1900 m.)
ор. 19 — Sonata violončelei ir fortepijonui (1900 m.)
ор. 20 — Kantata „Pavasaris“ (1901 m.)
ор. 21 — Romansai (1902 m.)
ор. 22 — Variacijos Šopeno tema (1902 m.)
ор. 23 — Preliudai fortepijonui (1903 m.)
ор. 24 — Opera „Šykštus riteris“ (1903 m.)
ор. 25 — Opera „Frančeska da Rimini“ (1904 m.)
ор. 26 — Sonata Nr. 1 fortepijonui (1904 m.)
ор. 27 — Simfonija Nr. 2 (1907 m.)
ор. 28 — Romansai (1907 m.)
ор. 29 — Simfoninė poema „Mirusiųjų sala“ (1908 m.)
ор. 30 — Koncertas Nr. 3 fortepijonui su orkestru (1909 m.)
ор. 31 — Liturgija „Šv. Jonas Krizostomas“ (1911 m.)
ор. 32 — Preliudai fortepijonui (1910 m.)
ор. 33 — Etiudai-paveikslai fortepijonui (1911 m.)
ор. 34 — Romansai (1911 m.)
ор. 35 — „Varpai“ chorinė simfonija solistams, chorui ir orkestrui (1913 m.)
ор. 36 — Sonata Nr. 2 fortepijonui (1913 m.)
ор. 37 — A cappella „All-Night Vigil“ (rus. „Всенощное бдение“) (1915 m.)
ор. 38 — Šeši eilėraščiai balsui ir fortepijonui (1916 m.)
ор. 39 — Etiudai-paveikslai (1917 m.)
ор. 40 — Koncertas Nr. 4 fortepijonui su orkestru (1927 m.)
ор. 41 — Trys rusų dainos chorui ir orkestrui (1928 m.)
ор. 42 — Variacijos Koreli tema fortepijonui (1929 m.)
ор. 43 — Rapsodija Paganini tema fortepijonui su orkestru (1935 m.)
ор. 44 — Simfonija Nr. 3 (1937 m.)
ор. 45 — Simfoniniai šokiai (1941 m.)
Kūriniai be opuso:
Elegija Nr. 1 smuikui, violončelei ir fortepijonui (1891 m.)
Simfoninė poema „Kunigaikštis Rostislavas“ (1891 m.)
Opera „Aleko“ (1892 m.)
Du styginiai kvartetai (1889, 1896 m.)
Choras „Šv. Panteleonas“ (1899 m.)
Dainos fortepijonui ir transponavimas
Sergejus Rachmaninovas gimė 1873 m. balandžio 1 d. Semionove Novgorodo gubernijoje. Būdamas keturių metų mokėsi groti fortepijonu, o devynių įstojo į Sankt Peterburgo konservatorijos fortepijono klasę. 1888 m. mokslus tęsė Maskvos konservatorijoje. Vaikystės metus S. Rachmaninovas praleido privačiame Maskvos pensione pas muzikos profesorių Nikolajų Zverevą. Čia trylikametis S. Rachmaninovas buvo pristatytas P. Čaikovskiui, kuris padarė didelę įtaką tolimesnėje S. Rachmaninovo kūrybai. 1892 m. aukso medaliu baigė Maskvos konservatorijos A. Zilotčio fortepijono ir S. Tanejevo kompozitoriaus klases. Tuo metu pasirodė pirmieji S. Rachmaninovo kūriniai: pirmoji opera „Aleko“ (diplominis darbas pagal A. Puškino poemą „Čigonai“), „Koncertas Nr. 1“ fortepijonui, eilė romansų, dainų, tame tarpe, – „Pjesės–fantazijos Op. 3“, kuris vėliau tapo žinomiausiu ir mėgstamiausiu S. Rachmaninovo kūriniu. 1893 m. pradėjo dirbti fortepijono dėstytoju Maskvos Marijos[1] moterų gimnazijoje (rus. Московское Мариинское епархиальное женское гимназия), o nuo 1897 m. privačioje S. Mamontovo (rus. Савва Иванович Мамонтов) operoje – dirigentu.
S. Rachmaninovas anksti tapo žinomu kompozitoriumi, pianistu ir dirigentu. Bet sėkmingą jo karjerą nutraukė „Simfonijos Nr. 1“ premjera, kuri žlugo dėl nekokybiško atlikimo ir novatoriškos muzikos, kuri lenkė to meto laiką. Šis įvykis iššaukė nervinę ligą ir kelis metus S. Rachmaninovas negalėjo kurti. Tik patyrusio psichiatro Nikolajaus Dalio dėka pavyko įveikti krizę. 1901 m. S. Rachmaninovas baigė „Koncertą Nr. 2“ fortepijonui, kas reiškė krizės pabaigą, bei perėjimą į brandžios kūrybos pradžią. Greitai jis gavo dirigento vietą Maskvos Didžiajame teatre. Po dviejų sezonų 1906 m. išvyko į Italiją, o paskui tris metus praleido Drezdene. 1909 m. kaip pianistas ir dirigentas S. Rachmaninovas gastroliavo po JAV ir Kanadą. 1910–11 m. S. Rachmaninovas grojo Anglijoje ir Vokietijoje. Nuo to laiko jis daug koncertavo užsienyje ir Rusijoje.
Po 1917 m. revoliucijos S. Rachmaninovas pasinaudojo Švedijos kvietimu koncertuoti ir su šeima paliko Rusiją. 1918 m. lapkričio 1 d. paliko Europą ir apsigyveno JAV. Iki 1926 m. nieko reikšmingo nesukūrė. Eilinė kūrybinė krizė truko beveik dešimt metų. Tik 1926–27 m. pasirodė nauji kūriniai: „Koncertas Nr. 4“ ir „Trys rusų dainos“. Iš viso emigracijoje S. Rachmaninovas sukūrė tik šešis kūrinius, bet šie priklauso pasaulinės muzikos šedevrams. Gyvendamas JAV S. Rachmaninovas daug koncertavo JAV ir Europoje, greitai buvo pripažintas žymiausiu savo epochos pianistu ir didžiu dirigentu. 1941 m. baigė savo paskutinį kūrinį – „Simfoniniai šokiai“.
Paskutiniais gyvenimo metais sunkiai sirgo (melanoma), bet nežiūrint į ligą, jis tęsė koncertinę veiklą. S. Rachmaninovas mirė 1943 m. kovo 28 d. Beverli Hilse JAV, palaidotas Kensiko (Kensico Cemetery) kapinėse.
S. Rachmaninovo motina, generolo dukra, Liubovė Butakova (rus. Любов Петровна Бутакова) (1853–1929 m.) buvo išsilavinusi moteris, baigusi konservatorijos fortepijono klasę pas profesorių Antoną Rubinšteiną (rus. Антон Григорьевич Рубинштейн), neblogai dainavo. Tėvas - atsargos husarų karininkas Vasilijus Rachmaninovas (rus. Василий Аркадьевич Рахманинов) (1841-1916 m.) taip pat mėgo muziką ir improvizaciją. Be Sergejaus šeimoje augo dar penki vaikai: Vladimiras, Arkadijus, Elena, Sofija ir Varvara.
1902 m. balandžio pabaigoje S. Rachmaninovas vedė savo pusseserę iš tėvo pusės, Nataliją Satiną (rus. Наталья Александровна Сатина) (1877-1951 m.), kuri taip pat buvo baigusi Maskvos konservatorijos fortepijono klasę. Rachmaninovams gimė dvi dukros: Irina (1903-1969 m.) ir Tatjana (1907-1961 m.). Abi dukros išsilavinimą gavo JAV, bet gyveno Europoje. Irina 1924 m. ištekėjo už dailininko Petro Volkonskio ir susilaukė dukros Sofijos (1925–1968 m.) Tatjana ištekėjo už tėvo bendramokslio Maskvos konservatorijoje, smuikininko Boriso Konsiu ir susilaukė sūnaus Aleksandro (1933 m.).
Anūkas Aleksandras paveldėjo šeimos dvarą Šveicarijoje, yra S. Rachmaninovo archyvo, laiškų ir autografų paveldėtojas. Turi juristo išsilavinimą, daug prisideda prie senelio atminimo išsaugojimo. Jis yra S. Rachmaninovo konkursų organizatorius, S. Rachmaninovo draugų Tarptautinės asociacijos prezidentas, S. Rachmaninovo iškilmių organizatorius Šveicarijoje.
Kūrinių sąrašas:
Simfonija Nr. 1 (Op. 13), nesėkminga S. Rachmaninovo premjera
oр. 1 — Koncertas Nr. 1 fortepijonui su orkestru (1890 m.)
oр. 2 — Dvi dainos violončelei ir fortepijonui (1890 m.)
oр. 3 — Pjesės–fantazijos fortepijonui (1891 m.)
op. 4 — Romansai (1892 m.)
ор. 5 — Siuita Nr. 1 (Etiudai-paveikslai) dviems fortepijonams (1892 m.)
ор. 6 — Dvi dainos smuikui ir fortepijonui (1893 m.)
ор. 7 — Simfoninė fantazija „Uola“ (rus.: „Утёс“) (1893 m.)
ор. 8 — Romansai (1894 m.)
ор. 9 — Elegija Nr. 2 smuikui, violončelei ir fortepijonui (1893 m.)
ор. 10 — Salono dainos fortepijonui (1894 m.)
ор. 11 — Šešios dainos fortepijoniniam duetui (1894 m.)
ор. 12 — Čigoniškas kapričio (1895 m.)
ор. 13 — Simfonija Nr. 1 (1895 m.)
ор. 14 — Romansai (1897 m.)
ор. 15 — Šeši chorai moterims arba vaikų balsui (1897 m.)
ор. 16 — Muzikiniai momentai fortepijonui (1897 m.)
ор. 17 — Siuita Nr. 2 dviems fortepijonams (1900 m.)
ор. 18 — Koncertas Nr. 2 fortepijonui su orkestru (1900 m.)
ор. 19 — Sonata violončelei ir fortepijonui (1900 m.)
ор. 20 — Kantata „Pavasaris“ (1901 m.)
ор. 21 — Romansai (1902 m.)
ор. 22 — Variacijos Šopeno tema (1902 m.)
ор. 23 — Preliudai fortepijonui (1903 m.)
ор. 24 — Opera „Šykštus riteris“ (1903 m.)
ор. 25 — Opera „Frančeska da Rimini“ (1904 m.)
ор. 26 — Sonata Nr. 1 fortepijonui (1904 m.)
ор. 27 — Simfonija Nr. 2 (1907 m.)
ор. 28 — Romansai (1907 m.)
ор. 29 — Simfoninė poema „Mirusiųjų sala“ (1908 m.)
ор. 30 — Koncertas Nr. 3 fortepijonui su orkestru (1909 m.)
ор. 31 — Liturgija „Šv. Jonas Krizostomas“ (1911 m.)
ор. 32 — Preliudai fortepijonui (1910 m.)
ор. 33 — Etiudai-paveikslai fortepijonui (1911 m.)
ор. 34 — Romansai (1911 m.)
ор. 35 — „Varpai“ chorinė simfonija solistams, chorui ir orkestrui (1913 m.)
ор. 36 — Sonata Nr. 2 fortepijonui (1913 m.)
ор. 37 — A cappella „All-Night Vigil“ (rus. „Всенощное бдение“) (1915 m.)
ор. 38 — Šeši eilėraščiai balsui ir fortepijonui (1916 m.)
ор. 39 — Etiudai-paveikslai (1917 m.)
ор. 40 — Koncertas Nr. 4 fortepijonui su orkestru (1927 m.)
ор. 41 — Trys rusų dainos chorui ir orkestrui (1928 m.)
ор. 42 — Variacijos Koreli tema fortepijonui (1929 m.)
ор. 43 — Rapsodija Paganini tema fortepijonui su orkestru (1935 m.)
ор. 44 — Simfonija Nr. 3 (1937 m.)
ор. 45 — Simfoniniai šokiai (1941 m.)
Kūriniai be opuso:
Elegija Nr. 1 smuikui, violončelei ir fortepijonui (1891 m.)
Simfoninė poema „Kunigaikštis Rostislavas“ (1891 m.)
Opera „Aleko“ (1892 m.)
Du styginiai kvartetai (1889, 1896 m.)
Choras „Šv. Panteleonas“ (1899 m.)
Dainos fortepijonui ir transponavimas
Dainos
Albumai
Šiuo metu naršo narių: 
Neregistruotų vartotojų: 1262
Iš viso užsiregistravę: 73338
Naujausias narys: 
Šiandien apsilankė: 588159