"Gurmaniški dešimties patiekalų pietūs. Ir plačiausiai auditorijai prieinamas 2007-ųjų džiazo įrašas", - taip apie neseniai išleistą naująjį amerikiečių trijulės “The Bad Plus” albumą "Prog" rašo įtakingasis JAV žurnalas "Billboard”. Ir tai – dar ne patys skambiausi komplimentai, kurių yra sulaukusi ši grupė. Vieni juos dievina, antri nekenčia, o treti tiesiog nesupranta. Tačiau kiekvienas “The Bad Plus” įrašas džiazo pasaulyje tampa svarbiu įvykiu. Sėkmės paslaptis? “Mes nepaisome jokių ribų”, - sako grupės bosininkas Reidas Andersonas. - Išmėginsime bet kokį stilių, jei tik tai galės virsti gera muzika”.

Mažiau besidomintiems džiazu “The Bad Plus” yra kiek kvaištelėjusi grupė, sugebanti džiazu paversti garsius roko ir popmuzikos kūrinius. Grupės “Nirvana”, “Blondie”, “Tears For Fears”, “Queen”, “Bee Gees”, ABBA, dainininkai Bjork ir Neilas Youngas – visų jų kūrinius “The Bad Plus” sugebėjo paversti pritrenkiančiais, dažnai net neatpažįstamais džiazo perlais. “Davido Bowie dainą jie privertė skambėti kaip Rachmaninovo kūrinį”, - stebisi britų muzikos kritikai. “Daug kas mano, kad mes taip kvailiojame. Bet iš tiesų mes elgiamės visiškai rimtai. Pavyzdžiui, “Black Sabbath” daina, kurią grojame, mums tikrai patinka. Ši grupė sunkiajame metale yra tas pats, kas džiaze – Johnas Coltrane'as”, - nė nemirktelėję paaiškina “The Bad Plus”.

Efektingi roko dainų perdirbiniai tikriesiems džiazo mėgėjams neužgožia pačių “The Bad Plus” kūrėjų sugebėjimų – kitų autorių kūryba sudaro tik penktadalį šios grupės repertuaro. Klausantis jau septintojo grupės albumo, nesunku pajusti, kokie skirtingi ir kaip puikiai vienas kitą papildo šie trys muzikantai – R.Andersonas, pianistas Ethanas Iversonas ir būgnininkas Davidas Kingas. Pačių atlikėjų žodžiais, Ethano muzika – sudėtingiausia, Reido – melodinga ir romantiška, o Davido – itin ritminga ir siurreali.

Nuo paauglystės pažįstami “The Bad Plus” nariai pirmą sykį kartu pagrojo dar prieš septyniolika metų – o tada pasuko savais keliais. Trijulė vėl susitiko 2000-aisiais – ir nebeišsiskyrė.

Vizitine grupės kortele, privertusia klausytojus išsižioti iš netikėtumo, tapo 2003-aisiais išleistas albumas “These Are The Vistas”. Kritikai laužė liežuvius ir plunksnas, bandydami apibūdinti “The Bad Plus” stilių, kol galiausiai apsisprendė – tai vis dėlto džiazas, tačiau jame labai daug rokenrolo energijos. Šių metų “Vilnius City Jazz” svečiai akimirksniu buvo paskelbti viena šiuolaikiškiausiai mąstančių grupių džiazo pasaulyje.

Muzikantų troškimą nevaikščioti numindytais džiazo takais įvertino publika – albumai “Give” (2004 m.) ir “Suspicious Activity?” (2005 m.) sulaukė didelio populiarumo, o grupės koncertų grafike atsirado apie 170 pasirodymų per metus.

Patvirtindami savo neblėstančią meilę rokui, naująjį savo albumą “Prog” muzikantai įrašinėjo su buvusiu grupių AC/DC ir “Led Zeppelin” garso inžinieriumi Tony Plattu. Rezultatas – koncertiniam skambesiui artimas, subtilus ir efektingas gaivališkumo ir tikslumo kokteilis, kuriame ypač svaigina grupinės atlikėjų improvizacijos.

Sakoma, kad jei garsūs “trenktų” komedijų režisieriai broliai Coenai suburtų džiazo grupę, jos muzika skambėtų panašiai į “The Bad Plus”. JAV laikraštis “Los Angeles Times” pavadino grupę viena naujojo džiazo lyderių, o leidinys “New York Sun” tvirtina, kad “The Bad Plus” išrado naują muzikos žanrą. Ar tikrai? Geriausias būdas sužinoti – išgirsti šią grupę “gyvai”.