Jei kalbame apie Europos mirties metalo kalvę, be jokių abejonių Lenkija būtų įvardijama kaip viena iš pagrindinių šio titulo pretendenčių. O čia jau daugiau nei penkiolika metų savo tiesas įrodinėja penketukas iš Elblago miesto „Trauma“. Bekompromisis emocinis užtaisas, akistata su giltine ir žmogaus laikinumas – tai kasdienybė, įkūnijama grupės kūriniuose bei dainų tekstuose.

Šeši vienas už kitą griežtesni ir techniškesni albumai leido kolektyvui užsitarnauti viso senojo žemyno metalgalvių pagarbą. Devyniasdešimtųjų pradžioje „Trauma“ kartu su tėvynainiais „Vader“ buvo dvi komandos, atvėrusios rytiečių grupėms kelią į vakarus. Ir jei šiandien antriesiems nepelnytai priskiriami visi šios kovos laurai, tai dar labai didelis klausimas, kurion pusėn krypsta realieji svertai. Iš visos šūsnies šalies kolektyvų, padėjusių pagrindus lenkiško death metalo skambesiui, „Trauma“ išsiskiria labiau vakarietiškoms grupėms būdingu braižu – sodriu vokalu, tvarkinga, bet nenuobodžia kūrinių struktūra ir, žinoma, kokybe. Be abejo, nacionaliniai ypatumai taip pat nelieka nuošalyje, todėl tokia įtakų sintezė gan lengvai leidžia išsiskirti „Trauma“ propaguojamai muzikai.

Vienas seniausių ir žinomiausių šalies death metal kolektyvų pasižymi nepailstama energija, technišku grojimu, o šios savybės geriausiai atsispindi gyvuose grupės pasirodymuose.