“Van der Graaf Generator”, kaip progresyvaus roko ansamblis, užsitarnavo visai neblogą reputaciją gimtojoje D. Britanijoje ir Vakarų Europoje (tuo tarpu JAV, kur per visą savo karjerą sugrojo vos vieną oficialų koncertą, grupė tikrai nebuvo populiari). Patys grupės nariai jautėsi truputį nejaukiai dėl nuolat jiems klijuojamos "progresyviųjų rokerių" etiketės. Tais laikais, kai elektrinė gitara paprastai būdavo pagrindinis bet kokio stiliaus grupės instrumentas,”VDGG” muzikos skambesyje dominavo "sunkūs" vargonai ir kartais dubliuotas David’o Jackson’o saksofonas. Po to, kai įpusėjus albumo "He to He, Who am the Only One" įrašų sesijai, grupę paliko bosistas Nic’as Potter’is, “VDGG” instrumentuotės tapo dar keistesnės ir ekscentriškesnės, kadangi Hugh’as Banton’as bosinės gitaros partijas pradėjo groti vargonų pedalais. Grupės koncertai buvo gausus elektrinių garsų mišinys, besikeičiantis su kraštutiniu Peter’io Hammill’o vokalu ir "tvirtais" Guy Ewans’o mušamaisiais; o viso to rezultatas - nuostabi, jvairių stilių (džiazo, klasikos, elektronikos, bliuzo ir saulo) įtakota muzika. Reikėtų pažymėti ir išskirtinę “VDGG” lyderio Hammill’o lyriką, kurią daugelis mano esant pačia poetiškiausia roko muzikos istorijoje. Niekas niekada tiksliai negalėjo pasakyti (beje, negali ir dabar), ką gi grojo “Van der Graaf Generator”. Jų muzika kalba pati už save. Studijoje muzikantai niekada nesistengė tiksliai atkartoti savo koncertinio skambesio. Tuometine 16 takelių įrašymo technika jie kūrė tikrus muzikinius peizažus, naudodami daugkartinį juostų dubliavimą ir kitus efektus. Tai puikiai tiko „VDGG“ sudėtingos konstrukcijos kompozicijoms. Tačiau nebuvo pamirštama į įrašą perkelti ir "koncertinės jėgos". Tokios grupės dainos, kaip "Darkness", "Killer" ar "Man-Erg", ilgą laiką buvo pagrindine ‚gyvų‘ ansamblio pasirodymų ašimi, tuo tarpu "Pioneers" ir epiškoji "Lighthouse-Keepers" yra aukšto „VDGG“ "studijinio meistriškumo" pavyzdžiai. 1972-aisiais metais, po albumo "Pawn Hearts" (beje, daugelio vadinamo geriausiu) išleidimo ir ilgo koncertinio turo po Europą, baigėsi pirmoji „Van der Graaf Generator“ gyvavimo era. Grupė iširo kaip tik tuo metu, kai atrodė, jog tuoj turi ateiti platesnis pripažinimas. Tačiau tai dar nebuvo istorijos pabaiga. Baigiantis 1974-iems metams grupės nariai nusprendė, kad pribrendo laikas „VDGG“ reinkarnacijai. Tuo labiau, kad ir santykiai tarp senų draugų vėl buvo geri. Netrukus jie išsinuomojo garso aparatūrą ir užsirakino Herefordšire, kur ilgą laiką praleido repetuodami. Šį kartą Hammill‘as grojo elektrine gitara, Jackson‘as - elektriniu saksofonu, tuo tarpu Banton‘as sugalvojo ir pradėjo gaminti iki tol niekur negirdėto ir nematyto dizaino vargonus. Nuo pat antrosios "Van Der Graaf Generator" gyvavimo fazės pradžios, grupės muzikantai atsisakė savo ankstesnio stiliaus mėgdžiojimo ir pasinėrė į naujus bei laisvus ieškojimus. Po daugybės grojimo drauge metų, vienas kito supratimas tapo vos ne telepatiniu. Tai sąlygojo gausybės naujo materialo atsiradimą. Per šiek tiek daugiau nei 18 mėnesių buvo įrašyti 3 albumai: "Godbluff', "Still Life" ir "World Record". Pagaliau, pavargę nuo varginančių krūvių, ansamblį paliko Banton'as ir Jackson'as. Tačiau sugrįžo bosistas Potter'is, o vargonus ir saksofoną pakeitė elektrinis solo smuikas Graham'o Smith'o rankose. Sutrumpinę grupės pavadinimą iki "Van Der Graaf" naujos sudėties muzikantai išleido į pasaulį "The Quiet Zone, The Pleasure Dome". Šiek tiek po to "VDG" papildė Charles'as Dickie'is, pradėjęs groti sintezatoriumi ir violončele. Ši sudėtis dar įrašė dvigubą koncertinį albumą "Vitai". 1978-aisiais metais, pagaliau pasibaigus pinigams, vis dar nepalaužti ir išdidūs "Van Der Graaf" sugrojo paskutinį koncertą. 2004-aisiais grupė atsikūrė antrą kartą. 2005-aisiais muzikantai išleido studijinį albumą "Present".
2024 m. rugpjūčio 7 d. 23:57:23
Tik dabar sužinojau, kad vasarį Hju Bantonas paleido singlą Captain Banana, kuris įrašytas 1974 m. vasarį, kai VdGG buvo išsiskirstę. Tai instrumentinis Bantono, Evanso ir Džeksono trijų minučių numeriukas. Iš tiesų savotiškai tiek savo trukme, tiek sąstatu primena Theme One, bet gal ne toks ryškus ir įsimintinas. Bet man labai patinka Bantono grojamos boso ir pianino sekcijos, nedažnai tokių dalykų išgirsi įprastame VdGG repertuare. Bendrai imant kompozicijos nevertinčiau kaip būtinos išgirsti kiekvienam VdGG fanui, bet vis tiek malonus pažinoti archyvinis egzempliorius.
https://hughbanton.bandcamp.com/track/captain-banana
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2022 m. kovo 30 d. 16:41:57
Man patinka tada David Jackson, VdGG saksofonistas
____________________
žemiau plintuso.
2022 m. kovo 30 d. 16:08:10
Aš vis dar nesuprantu, ką tu tokio baisaus radai Handicap And Equality dainoje. Ta daina yra kritika žmonijos abejingumui neįgaliesiems. Ir labai graži kritika, mane papirko. Beje, netyčia radau vieną dalyką, kuris pasitarnaus kaip visiška kontrpozicija tamstai. David Jackson, VdGG saksofonistas, daugybę metų dirba su autizmo spektro negalią turinčiais žmonėmis ir padeda šiems žmonėms realizuoti save kūrybiškai naudojant Soundbeam technologija (tai iš esmės supaprastintas sintezatorius). Ir tai, kad jis savo projektui su autistinę negalią turinčiais žmonėmis pasirinko viešai atlikti PH kūrinį Handicap And Equality, parodo, kad daug metų su neįgaliaisiais dirbantis žmogus turi tokią pačią nuomonę kaip ir aš apie šį tekstą.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2022 m. kovo 29 d. 09:48:24
Nors čia baisiai išgirtas, aš esu nusivylęs Peter Hammill kūryba ir daugiau jo ne klausysiu. Išgirdęs jo neįdomia daina Invalidai ir Lygybė, pamačiau kad jis dėvi Ignorant Shirt su hamiskumo demem. Nesuprantu, kodėl taip žavėjausi jo My Room Waiting For Wonderland. Tikrai ne dėl vokalo, o dėl şax grojimo man imponavo šį ir kai kurios kitos jų dainos. Nevykėlius aš mėgstu. Frank Zappa ir Steely Dan nors buvo komerciniai nevykėliai, neturėjo išvaizdos, skirtos gamtos, žvaigždėms, jie daug dirbo ir pasiekė bent artistiniu aukštumų. Pasiepe visus ir viską aplinkui, ir kartais įdomu jų klausyti ta darant. King Crimson, genesis, yes, ELP ir Rush yra progo elitas. Peter Hammill to nepavyko pasiekti, gal jis kandus ir toksiskas nes pavydejo, man tiek pat patinka ši grupė kiek ir Manfred Mann, tai yra, they are just OK. Gentle Giant irgi patinka labiau, ne boring, nə irritating.
____________________
žemiau plintuso.
2018 m. birželio 7 d. 16:45:46
Manau, kad tiek VdGG, tiek King Crimson gerbėjams turėtų būti įdomus šis KC buvusio smuikininko David Cross ir ilgamečio VdGG saksofonisto David Jackson darbas. Bent jau man labai smagiai klausosi, nors smuiko ir saksofono derinys kiek keistai skambantis.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2016 m. spalio 15 d. 20:21:48
Na, kad aš parašysiu recenziją, galvojau jau po pat pirmos albumo perklausos. Dar mąstau ir apie Opeth albumo recenziją, bet spėju, kad mano laiko ištekliai super riboti, kad galėčiau taip per save lipti. Albumą geri žmonės jau įkėlė į YouTube, bet pirmom dienom kol susiradau tai vos nepražilau.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas
2016 m. spalio 15 d. 20:17:50
Gaudau už liežuvio.. Manau išsamus protingas reviu padės grupės 5 mėgėjams susigaudyti šioje situacijoje. Beje, su vargu susiradau įrašą. Ko Spotify su jais nesirašo sutarties?
____________________
Sielos polėkis, išmokantis skrist - Galimybės ribotos, bet pasiryžęs bandyt. Pink Floyd - Learning to Fly
2016 m. spalio 15 d. 20:01:13
Taip, šis darbas gan dvilypus. O recenziją aš parašysiu, jei čia mane turima omeny epitetu "VdGG apologetas".
O man Brought to Book yra žvėris, tačiau (Oh No I Must Have Said) Yes ir Almost The Words rikiuojasi netoli.
____________________
„Nieko nepadarysi“ - Kurtas Vonegutas