Kareiviams

R7wa

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2012m. Balandžio 1d. 20:53

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Rašyti knygą lipant laiptais? Didžiųjų tautos didvyrių palaikai jau seniai sudūlėjo po žeme. Ar po žeme sunku kvėpuoti? Turbūt lengviau negu po vandeniu. Šaltas, juodas vanduo skverbsis į barokiškus mano plaučius ir aš jausiuosi kaip nimfa, suviliojusi Odisėją. Aš jausiuosi kaip mūza, įkvėpusi didžiausią pasaulio poetą. Ne eilėmis jis buvo didis. Jis tiesiog buvo aukštas.

Aukštas? Ar didžiausias pasaulio poetas yra jis? Nusižeminęs, nesilenkęs prieš mane ir mano vaikišką povyzą. Prieš mane ir mano suaugusiojo akis. Pasak jo, esu deivės akys, įkalintos mažame kūne. Išlaisvinti manęs negali niekas, kol aš pati nenorėsiu išsilaisvinti.

Bet ko verta savižudybė, kai mirtis matuojama metrais? Aš būsiu mažasis Antanas, kurio mirtį žydas matavo metrais. Trys ar keturi? Net ir penki nesugebės manęs nuskriausti, nes mano kojos išskaptuotos iš marmuro. Jos žengia ir traiško jaunų kareivių galvas, kai jie meldžiasi, jog aš nebūčiau jų mirties šauklys. Melskitės ir nužudysiu jus staiga. Nesimelskite, paliksiu pūti. Ir jūs šauksit, kaip kažkas Vakarų fronte mintyse šaukė: „Mūsų rankos yra žemė, mūsų kūnas – molis, o mūsų akys lietaus klanai.“

- Kitą savaitę bus mano gimtadienis vienoje viloje. Labai norėčiau, kad ir tu ten būtum,- aš sėdžiu šalimais, taip arti, o jaučiuosi lyg nutolusi, lyg būčiau kitoje dimensijoje.
- Paprašysiu tėčio,- nutolusi nuo realybės norėjau tik sausainio. Imbierinio su pienu.
- Jeigu ką, atvažiuosiu tavęs pasiimti. Ir parvešiu. Ir globosiu visą vakarą,- pagaliau aš atsisukau. Jis to ir norėjo.
- Viskas gerai. Aš ne kūdikis,- ir mano pašnekovas pamanė, kad mane įžeidė.
- Aš nenorėjau...
- Ša. Nereikia. Viskas ir taip aišku kaip diena.

Atsistojau ir nuėjau. Skambutis. Jis manęs nesivis. Ir taip kiekvieną dieną bent po kartą. Kokia neteisybe ir kokia šventvagyste paremti mūsų santykiai. Ir gerai. Gal tai padės man išaugti ne su rožiniais lęšiais, o su plastikiniais akiniais, kuriuos mano ateities vyras sulaužys? Gal... Gal. Gal! Koks skambus ir galingas žodis. Ar tekėsi už manęs? Gal.

***

Žinoma, mano tėvas ne brakonierius. Jis pasitiki Antanu ir atidavė mane į jo rankas. Ir kodėl? Kvailas poelgis. Aš tiesiog jaučiau, koks liūdnas bus tas vakaras. Tiesos vakaras, kai vietoj geriausios devyniolikto gimtadienio dovanos, padovanosiu jam skausmą ir kančią. O gal tikroji mūsų laimė ir yra skausmas, kančia? Kiek mes daug prarandame juos ignoruodami arba grūmodami.

- Atrodai nuostabiai,- jis suima mano ranką ir ruošiasi vesti pro duris. Mano veide nežibės šypsena kaip iš reklamos. Mano veide rimtis.

Automobilio sėdynė maloniai šilta. Antanas iš puikios šeimos. Jie turi daug pinigų ir netgi randa laiko savo sūnų mylėti ne tik per atstumą. Jie mano, kad aš esu baisiai miela mergaitė. MERGAITĖ. Koks bjaurus žodis.

- Kodėl tu tokia tyli?- jis nori, kad aš būčiau laiminga. Jis nesupranta mano invalidumo – laiminga aš nebūsiu niekada.
- Jaučiuosi keistai ten važiuodama,- liežuvis pinasi už žodžių voratinklių.
- Beveik visus ten pažįsti. Viskas bus gerai,- drąsos šaltinis šioje mašinoje, iš kurio aš dar negėriau stebuklingo vandens. Juk mes net vienas į kitą neesame meiliau pažvelgia.
- Galėjai palikti mane namuose. Arba čia laukuose. Aš kaip nors,- nusukau akis. Tuoj verksiu. Mano ašaros yra sieros rūgštis ir nugrauš ploną pudros sluoksnį. Būsiu tik praeities statula, verkianti rūgščiomis ašaromis. Kraujas yra silpna bazė, todėl krauju neverksiu.
- Aš noriu, kad būtum čia, kad būtum su manimi. Man tavęs reikia, Valentina,- jo tonas vertė mane kūkčioti. Automobilis sustojo ir aš neramiai atsisukau.- Kas nutiko, brangioji?
- Tu tiesiog nesupranti, ką reiškia būti mano kailyje,- įdėmios akys suko mano vidurius pagal laikrodžio rodyklę. Gal nevemsiu. Gal...
- Ir kuo tavasis kailis toks nepatogus? Man tavo gyvenimas atrodo žavus,- jo šypsena verta milijono. Parduosiu ją poniai ir nusipirksiu namą. Kur nors miško gūdumoje ir miškinės skruzdės sugrauš mano lavoną, kai pasensiu ir mirsiu. Tobulas galas. Tobula pabaiga.
- Aš taip ilgai stengiuosi tau viską paaiškinti, bet tu nesiklausai,- buvau rami. Per rami. Jis vėl manęs neišklausys. Nesulaukusi jo atsakymo, pasidaviau.- Važiuojam. Būsiu, kur nori, ir darysiu, ką nori. Tiesiog važiuojam.

Kiek padvejojęs, jis užvedė automobilį ir pajudėjome. Sveikinasi su tavimi tie kaukėti asmenys. Jie nerodo tikrųjų savo veidų. Jiems reikia lašelio alkoholio ir visos kaukės liks už durų. Nusigersiu kaip paskutinis alkoholikas ir išdėstysiu visą tiesą. Toks mano planas.

Tačiau lyg trečia koja, iš paskos man sekiojo Antanas. Jis neleido man gerti, neleido įkvėpti dūmų, kai kažkoks vaikinas man jų pasiūlė. Supratau, kad tai ne paprasta cigaretė, todėl troškau jų dar labiau. Bet ne. Čia buvo Antanas ir galiausiai neiškentęs išsivedė mane į verandą. Visi viduje, nes čia šalta. Antanas aprengia mane savo švarku.

- Kas tau nutiko?- jis žvelgia į mane kaip rūpestingas vyresnysis brolis. Norėčiau nusisukti. Ir nusisuku.
- Atsibodo,- atsidusau.
- Kas? Parvežti tave namo?- jis nuliūdęs.
- Lyg tai padėtų,- karčiai nusijuokiau.
- Valentina, aš nesuprantu,- atsisukau.
- Nejau tu toks aklas? Nepastebėjai, kokia aš? Mes bendraujame kiekvieną dieną ir vis tiek nesupratai, kokia aš iš tiesų?
- Aš maniau, kad tave pažįstu, tačiau šis tavo veidas mane gąsdina,- jis kalbėjo nuoširdžiai.
- Atleisk, bet tai tikrasis mano veidas,- išpyškinau.- Dabar leisk man nusigerti ir paskandinti viską užmarštyje.

Jau ruošiausi praeiti pro jį kaip pro stabą, kai staiga jis sugriebė mano ranką ir iš inercijos tiesiog įvirtau į jo glėbį. Taip arti jo nebuvau dar niekad. Plačiai atmerktos akys žvelgė į jį, buvau mažutė ir bejėgė, o jis vis manęs nepaleido. Ką turėčiau daryti?

- Man skauda,- tyliai pralemenau ir jis iškart mane paleido. Atsitraukusi nuo jo pasijaučiau dar prasčiau.
- Tada atleisk, nes visiškai tavęs nebesuprantu,- jis norėjo dar taip pastovėti, gal mane pabučiuoti, o aš viską sugadinau. Jam išėjus, apsipyliau ašaromis.

Grįžti pas kitus negalėjau. Sieros rūgštis išgraužė ant veido vertikalias linijas. Rankinuke turiu pudros. Tereikia nusigauti iki tualeto. Bet prieš tai išėjau į lauką, kad apsiraminčiau ir pravėdinčiau plaučius. Vaikščiojau taip gan ilgai. Žandai paraudo, pradėjo gelti kojas, todėl patraukiau atgal.

Pagrindiniame kambaryje visi šoko. Šviesa minimali, todėl niekas nepastebėjo, kad aš apsižliumbusi. Nusigavau iki tualeto, susitvarkiau veidą ir grįžau į pagrindinį kambarį. Šokti nenorėjau, tačiau man patiko daina, kurią leido grotuvas. Lėtai ėjau pasieniu, nusiėmiau Antano švarką, mat čia buvo karšta, ir išvydau burkuojančių porelių galybę. Tą akimirką akimis pradėjau ieškoti Antano. Pamačiau jį kitame kambario gale. Jis kalbėjosi su dviem merginom. Žinoma, mano akys jau pradėjo drėkti, o pavydas graužti giliausias sielos kerteles. Tačiau ne taip turėčiau su tuo kovoti. Gal man tiesiog pasitraukti ir leisti jam gyventi laimingai?

Bet štai net nepastebėjau, kaip prie jų priėjau ir ištiesiau Antanui jo švarką. Mano veidą puošė keista, gundanti šypsena. Jau iš tolo pastebėjau, kad po pokalbio su manimi, per pusvalandį, o gal ir visą valandą mano klajonių po laukus, jis spėjo išgerti tiek, kad apgirtęs protas minimaliai užmirštų logiką, ir pasiduotų kūno geismams. Jo akys mano teoriją tik patvirtino.

- Atleiskit, merginos, man jau metas,- tardamas tuos žodžius Antanas į jas net nepažvelgė. Visą laiką stebėjo mane ir keistą mano žvilgsnį.
- Ir vėl ta mergytė,- sušnabždėjo viena iš jų. Tačiau aš neturiu kreipti dėmesio į pavydžias merginas, kurios stengėsi atimti tai, dėl ko taip ilgai kovojau. Antanas eina su manimi ir to man pakanka, kad jausčiausi kaip nugalėtoja.
- Atsigavai?- paklausė jis, kai užlipome į viršų. Čia ant lovų jau gulėjo keletas porelių tikrai nepadoriai vienas kitą glamonėjančių.
- Taip,- pakreipiau galvą. Jis dar niekad taip ilgai nežvelgė į mane. Ir kaip turėčiau elgtis, jei jis pasielgtų būtent taip, kaip trokštu? Ar galėčiau jam atsiduoti? Abejoju.
- Tuomet,- vienu judesiu jis apsikabino mane ir prisiglaudė taip stipriai, jog vos besuvokiau, kas vyksta. Mano akyse šmėkštelėjo baimė. Dėl to buvau tikra.
- Tu pasigėrei ir nežinai, ką darai,- stengiausi, kad mano balsas nelūžinėtų. Aš baisiai bijojau.
- Alkoholis tik išlaisvino mane ir aš nebebijau pasielgti taip, kaip visad troškau,- jo veidas taip arti manojo, jog sulėtėjusį kvėpavimą jis turėjo pastebėti. Bet nepastebėjo.
- Paleisk mane,- sušnabždėjau, pajutusi, kaip jo ranka slysta mano nugara žemyn.
- Ar ne to taip norėjai?- jis pasilenkia ir lūpomis priliečia kaklą.
- Ne,- vos nesurikau ir staigiai jį atstūmiau. Bijodama, kad jis gali vėl mane apkabinti, prisišliejau prie sienos ir drebėjau.
- Mieloji, nereikia taip dramatizuoti,- jis visu kūnu prispaudžia mane prie sienos.- Viskas baigsis labai greitai. Net nespėsi suvokti, kas įvyko,- noriu pabėgti, bet jo rankos man neleidžia.
- Tai negali būti tiesa,- apsipilu ašaromis.- Tu ne toks.
- Teisingai,- velniai žaidžia katutes ant jo lūpų.- Tai tik sapnas.

Mano mintyse rėkia visi šventieji ir visi marmurinėmis kojomis užmušti kareiviai.

grazhy proza    2012m. Balandžio 1d. 20:53

R7wa / Kodėl poetai rašo naktimis  2013 m. balandžio 28 d.  R7wa / E. T. i. K. E. T. Ė. S...  2012 m. lapkričio 22 d.  R7wa / Raudona siena arba zebro kailis  2012 m. spalio 10 d.