Pakupkaliai. II dalis

Austworkas

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2007m. Sausio 19d. 20:24

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

EDAS AUSTWORKAS

PAKUPKALIAI

II DALIS

Hektoras vėpsojo tiesiai prieš save, bet nesuprato į ką turi garbės žiūrėti. Bandė iš pirmo, bandė iš antro, bet net iš trečio karto neįstengė suvokti kas ten, priešais. Riebi tamsa, lipni tyla, aštrus, gerai išgaląstas kvapas, galvoje visiška nebūtis...
- Kur aš? – palaužtas nežinomybės sumaurojo Hektoras Analginas.
- Ten pat, - atsakė Balsas, - nei žingsnio nepasistūmėjai...
- Et, - kiek nusiraminęs Hektoras apsivertė ant kito kumpio, - o aš jau tikėjaus...
- Visi mes tikimės... – pragydo Balsas, - galų gale iš tikėjimosi lieka tikėjimas, o po to – tik ...ėjimas...
- ...kas? – nustebo Hektoras, - pasakei – „ėjimas“?
Tyla... smarvė...
- Girdėjai naujienas?
- Kokias?
- Geras...
- Tai kokios naujienos?
- Jokių.
Hektoras atsitrenkė į sieną užversdamas kantaplius. Kitoj pusėj gailiai barkštelėjo vazonas su Kupiškietiškom chrizantemom.
- Kas ten? – ne juokais nusigando prižiūrėtojas Zigfrydas Pimpadūris, - gal jau kas nors pasikorė? O gal tik virvę nutraukė? A? Pirksit naują! Prakeiktieji parazitai! Prisigeria, apsimyža, apsišika, paskum nešk už pažastų... mch, - nusiraminęs klestelėjo kėdėn.
- Ar girdi, Zigi, važiuosi paimt pusgyvio?
- Kur? – persigando Zigfrydas Pimpadūris.
- Prie beprotnamio, netoli rotušės...
- A, ten? - pasiraitojo dešinę kojinę Fygis Pirdolinas, - ne-a, nevažiuosiu.
- Ką reiškia „nevažiuosiu“! Kada paskutinį kartą važiavai?
- Et, - numojo ranka Zigfrydas, - ne tau žinot...
- Kelk savo parudavusį galą ir von, atkast po sniegu palaidoto chronpalaikio! – moliniu puodu per galvą paragino Fygis Pirdolinas.
Lengvai kraujuojančiu pakaušiu Zigfrydas išbezdėjo pas klientą besiilsintį po sniegu.
Automobilis kaip niekad garsiai tratėjo ir plerpė kaip tikras bezdalų fabrikas darbo įkarštyje, o Zigfrydas nesustodamas keikėsi ir spjaudėsi kol pritrūko seilių ir jėgų. Per kapotą persirito bobulė su dviem terbom ir kurį laiką vilkosi užsikabinus už galinio buferio. Bet Zigfrydui pakako vos kelis kart spustelt stabdį ir anoji atšoko. Stulpai patys lipo - nereikėjo net vairo sukinėti – suskaičiavo dvidešimt penkis (dvidešimt šeštas nebeprisiėmė). Galiausiai atsiradęs prie rotušės, Pimpadūris lengviau atsiduso - dabar tereikėjo valdyti kojas – ratai nebesisuko. „Kur čia rasi girtuoklį?“ – susinervino Zigfrydas brisdamas pusmetriniu sniego pusnynu – „nebent su šakėm...“
Brido jis ilgai - tai pranykdamas poros metrų pusnyje, tai užkliūdamas už ledo gabalo ir žnekteldamas veidu į žemę. Bet galų gale fortūna jo pasigailėjo – parodė kelią alkūne – keturiom ropodamas pažeme, kaip buldozeris stumdamas didėjančią sniego kalvą, jis netikėtai kakta ištiesino kelio ženklą. Tai buvo perėja. „Aš geram kely!“ - apsidžiaugė Zigfrydas.
- Aš jau ateinu! – sušuko, - laikykis!
Alpės, šviežias oras, avies vilna, debesys, dangus... žydras... vietom mėlynas. Klykauja paukščiai. Kai kurie nutūpia ir pamaitina slieku ar kokiu nieku. Kvyktelėję vėl nulekia. Didesni paukščiai, kaip antai šis jūrinis erelis, jau grūda ešerį gerklėn. Žvynai gurgžda tarp dantų, ikrai taškosi į akis, pelekai dar plaka...
Kondoras! Užstojęs saulę sparnais, bando įtaikyt siaurą užpakalį į lizdą, bet niekaip nepavyksta. Netekęs kantrybės praklinka žmogaus balsu:
- Aš jau ateinu!
Dodas rėkdamas pašoka iš pusnies ir kakta atsitrenkia kažkam į tarpuragį. Vėl tamsa...
Kai chrizantemos nuvyto, o iš stebuklingos karietos teliko spyruoklinė lova, Hektoras nenorom pašoko kaip subinėn įbestas.
- Kur vynas! – suklykė nesivaldydamas, - kas išgėrė mano vyną! Kas išgėrė mano vyną ir įspyrė man į ...
Pro duris įvirto milžinas žalia uniforma, o Analginas nespėjęs pasitraukti vėl išvirto iš koto kaip paskutinis supuvęs lepšis grybų sezone.
- Mažai prisitriukšmavai? – užstaugė milžinas, - ne pro šalį būtų tau klizmą pastatyt!
- Ką tokią? – sumišo Analginas išsišiepdamas iki protinių.
Milžinas stvėręs Analginą už kaulėto pasturgalio pradėjo negailestingai vanoti kaustytu diržo galu.
- Meldžiamasai, tu tai vadini chlyzme? – persikreipęs paklausė Hektoras.
- Ką? – užstūgo žaliasis milžinas net suprakaitavęs, - netrukdyk, matai, kad aš užsiėmęs!
Analginas pradėjo juoktis. Kaskart gaudamas diržu, sumekendavo kaip ožys.

- Kas tu, baltapūki? – drebėdamas paklausė Dodas.
Zigfrydas tuo metu jau ruošė trečią sniego gniūžtę.
- Aš dėdė Fėdė, - suprunkštė Pimpadūris, - o jūs, ponas, greičiau kelkitės, nes jau tris valandas ir penkioliką minučių be pertraukos pažeidinėjate viešąją tvarką.
Dodas prisimerkė.
- Eee…
Daugiau Zigfrydas nesiterliojo – stvėręs Dodą už apšerkšnijusių šnervių, nutempė iki negyvo automobilio ir pradėjo galvoti kaip keliaus atgal.

Caplis seilėjo gimtosios laiptinės laiptus nesėkmingai vaduodamasis iš alkoholio gniaužtų, kai netikėtai pasigirdo išganingas balsas:
- Bar-bar-bar!
Caplis nustebęs pakėlė akis...
Jonas!
Visam savo riebiam gražume priešais Caplį dunksojo Jonas Biškis. Šventai blizganti plikė, kunigiškai mėlynuojanti nosis, kaip visada kaimiškais lašiniais kvepiantys kumščiai, aukštai ir skoningai paraitotos languotų marškinių rankovės atidengiančios gauruotas rankas, negailestingai į pilvą įsirėžusios blizgančios treninginės kelnės, labai subtiliai uždengiančios kailiuotus šlepečių apvadus, ir žinoma, stiprus girioje gimusios skaidriosios kvapas besiraitantis iš burnos.
- …onai, - paspringo seilėm Caplis, - tu kyfas…
Bet Jonas stovėjo tylėdamas lyg tūkstančio ledkalnių paremtas Everestas.
- …hjonyj, - dusdamas bandė keltis Caplis, - kaip tu? Kaip tau? Kur tu puvjj…
Jonas ėmė sklaidytis kaip rūkas. Virš galvos sušvito aureolė.
- …santajonika… - sumurmėjo Marineras nejučiomis slysdamas laiptais ištiktas šv. Jono apreiškimo.

Maždaug tuo metu kai aukščiau minėtasis Caplis krito nuo trečio laipto, Fygis Pirdolinas gėrė savo pamėgtąją kavą su sausu šampanu, užkėlęs kanopas ant stalo. Iš apdaužyto „VEF“ radio bangų graibytuvo taškėsi nekokybiška muzikos garsų reprodukcija. „Krekrekre...kššš... krekre-KRIAAA...“ – skelbė naujausias naujienas žinių laida.
Fygis su malonumu klausėsi, judindamas savo apmaurijusius pirštus pelkinguose batuose, kramtydamas kavos tirščių gabaliukus krentančius iš burnos ir stringančius tarp sugedusių dantų (bet dažniausiai nukrentančius ant popierių ir išrudinančius visą tvarkaraštį).
Suskambo telefonas. Iš pradžių ponas Pirdolinas atsiriaugėjo ir toliau spoksojo į drebantį raudoną daiktą ant stalo. Vėliau daiktas įgavo kažkokį atpažįstamą siluetą ir ėmė dirginti apkerpėjusius Figio smegenėsius kol galiausiai apšviestas šv. Dvasios vyr. prižiūrėtojas šoko ant raudono virpančio ir birzgiančio daikto išversdamas kavos puodelį ir paskleisdamas kavos tirščius ant stalo.
- Pakupkalių blaivykla, - atsiliepė Figis trindamasis kėdėje.
- Čia aš. Reikia mašinos - mano sugedo...
- Ką čia pezi? – atpažinęs balsą užriaumojo Figis, - ką padarei mūsų kledarui?
Dinamiškai prasidėjęs, sodriai keiksmingas ginčas, nieko gero nedavė. Fygis buvo priverstas ieškoti automobilio, o Zigfrydui teko laukti kol iš už sniego kalvų išlys gelbėtojas ir paims jį su pijokėliu.

PABAIGA

(2005 vasario 1 - lapkričio 29d.)

2007m. Sausio 19d. 20:24

Austworkas / Pakupkaliai. I dalis  2007 m. sausio 19 d.  Austworkas / Papupkaliai. Įžanga  2007 m. sausio 19 d.