Tušti delnai - III dalis
Tipas: Proza
Publikavimo data: 2006m. Kovo 1d. 07:14
|
|
III DALIS
- Laba diena, - lieso vyriškio balsas išbudino mane iš gilaus susimąstymo.
- Nelabai laba, - rėžiau.
- Kas nors ne taip? – bruneto veide perskaityt galima buvo susidomėjimą, tačiau aš jo nepastebėjau.
- Tai kad viskas ne taip – apšvietimas, įsibrovėliai...
- Įsibrovėliai? – vyriškis, vedamas smalsumo nedavė man pabaigt sakinio.
- Taip. Šiandien ryte – atsakau pasipiktinusi – o po to ir ta mergina...
- Kokia dar mergina? – jis atrodė pasimetęs.
- Apie tai apsaugos reiktų paklaust – kažin kuo ji užsiėmusi? – manau, jis pajautė ironija mano balse.
- Panelė –aitė, gal užsuktumėt į mano kabinetą po kokio pusvalandžio,galėtume viską ramiai aptarti.
- Gerai, - be entuziazmo priimu pasiūlymą.
***
Įėjus namo netekau žado – ji patogiai įsitaisiusi ant mano lovos, draskė mano dienoraštį su ta savo ironiška – bjauria dabar pasakyčiau – šypsena. Išgirdusi durų trenksmą, tamsiai rudos spalvos, ilgų plaukų bei tokių pat tamsių akių merginos žvilgsnis persmeigė mane atrodo kiaurai. Ji žiūrėjo į mane su tokia neapykanta, su tokiu pykčiu bei agresyvumu, jog man atrodė, kad ji tuoj šoks prie manęs kaip pantera ir perplėš gerklę. Vienu judėsiu.
- Viskas, to jau per daug! Gana šio pasityčiojimo! – sušukau, kiek oro plaučiuose ir puoliau ją.
- Kas tau davė tokią teisę, a?! – rėkiau, kiek įmanoma garsiau, turėjau leist išvysti dienos šviesą visam pykčiui, visam susikaupusiam skausmui, pasišlykštėjimui tokiu jos elgesiu...Šaukiau, įsikibusi į jos plaukus ir daužiau delnais per veidą kaip tik galėjau stipriau. Ir keikiau. Visais įmanomais keiksmažodžiais, kol staiga nedingo šviesa.
Sunkiai alsuodama, šliaužiant pasiekiau kambario kampą. Apkabinusi kėlius, paslėpus veidą drėgnuose nuo prakaito delnuose, verkiau. Aš ją nužudžiau. Nužudžiau...
***
Jaučiau kažkokį švelnų prisilietimą, malonią šilumą, kuri vertė mane pabust iš gilaus miego. Atmerkiau užtinusias nuo ašarų akis. Tai saulė. Šilta, tikrų tikriausio pavasario saulė. Nusišypsojau. Dar anksti, tik devynios ryto, o aš juk anksčiau vidurdienio nesikeliu. Hm, - pagalvojau – ir nuo kada gi taip? Juk rytas – pats nuostabiausias metas, ypač jei į langą beldžiąs ilgai, nekantriai lauktas pavasaris...
Apsidairau po kambarį - apdulkėjęs, tamsus ir nejaukus, žiauriai nepatogi, antikvariatinė, sakyčiau, lova, tokio pat senumo spintelė prie jos, grotos ant lango...Ilgiau čia pabuvus tikriausiai galima būtų išprotėt. Apsirengiu ir žygiuoju laiptais žemyn, į holą.
- Laba rytą, Mažule, – pakeliui sutinku sena Agnoliją, nešančią padėklą su keliais puodukais kavos.
- Laba rytą, Agni, - pasisveikinu su šypsena ir kažkokiu neapsakomu džiaugsmu.
- Sveikinu, mano mažoji drauge, išaušo tavo paskutinė diena čia...
- Aha, - atsakau ir šiek tiek susimasčiusi tęsiu – nesuprantu, kaip aš tiek laiko ištveriau tokiam niūram kambary...Jeigu ne mūsų pokalbiai...Ačiū tau, Agni.
- Ne man dėkok, Mažule. Bėk jau, bėk krautis daiktus...
***
Einu upės pakrante besišypsodama praeiviams. Pagaliau laisva. Pagaliau viena. Ji liko ten, už stambių ligoninės sienų...
Delnuose tik vėjas...
Dabar jau niekas neskriaus mano tulpių...
2006m. Kovo 1d. 07:14
|
2006 m. kovo 1 d.
2006 m. vasario 25 d.
2006 m. vasario 25 d.
|
Copyright 2001-2024 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.