Laukinės gulbės

sammy

---

Tipas: Istorijos Publikavimo data: 2009m. Gruodžio 29d. 23:54

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Buvo išleistuvių vakaras, salė buvo triukšminga ir linksma. Grojo muzika, sukosi poros. Aš stovėjau ir galvojau: „o vis dėl to, kaip sunku palikti mokyklą“. Staiga pamačiau merginą. Ji stovėjo nugara į mane, bet aš mačiau kaip jos pečiai virpa. Man pasirodė, kad ji verkia ir aš… Neapsirikau. Paliečiau jos petį. Staiga ji atsisuko ir aš pamačiau jos giliai mėlynas akis pilnas ašarų. Aš pažinojau ją, tai buvo mergina iš kitos klasės, taip pat abiturientė, tačiau apie ją nieko nežinojau, išskyrus tai, kad draugavo su vaikinu vardu Andrius. Aš stovėjau ir nežinojau ką daryti, kaip nuraminti ją. Norėjau sužinoti jos ašarų priežastį, tačiau buvo nepatogu klausinėti. Apsirengusi ji buvo balta suknele, apsiavusi baltais batais. Jai turbūt mano tylėjimas įgriso, ji pažiūrėjo į mane ir vėl nusisuko, bet kokį skausmą pamačiau jos akyse, kad nesusivaldžiau ir palietęs jos petį paklausiau: „Ko tu verki? Kas tau? Juk šiandien tokia šventė. Ar tave kas nuskriaudė?“ Ir tada ji pripuolė prie mano peties ir gailiai pravirko. Aš galvojau, kad taip verkia tik daug iškentėjęs žmogus. „Gal aš galiu kuo nors padėti?“ – paklausiau. Iš jos akių tekėjo ašaros. Paskui pakėlė akis į mane ir tarė: „Gerai, aš tau viską papasakosiu… Tik ar tu norėsi viską išklausyti? Juk dviem žodžiais neišpasakosi.“ „Mano vardas saulė. Kai man buvo penkiolika metų, mes atvažiavom į šitą miestą ir aš visai neturėjau draugų, vaikščiojau viena. Vieną kartą aš sėdėjau ant suoliuko ir skaičiau knygą. Staiga kažkas smarkiai trinktelėjo į petį. Aš pakėliau akis. Netoliese stovėjo berniukas ir rankose laikė laidynę. Man jis pasirodė piktas ir negeras,todėl aš nekreipiau į jį dėmesio ir skaičiau toliau. Jis pažiūrėjo į mane ir tarė: „O tu graži ir tavo akys gražios“. „O kas daugiau?“ „Na, o dabar susipažinkime“ – pasakė jis ir ištiesė ranką. Aš atsistojau ir nuėjau. Vakare, kai jau gulėjau lovoje, galvojau apie tą vaikiną. Kažkoks keistas ir juokingas atrodė jis man. Paskui viską užmiršau ir po to įvykio aš išvažiavau pas senelį į kaimą. Grįžau visai rugsėjo pirmąją. Einu į mokyklą ir girdžiu, šaukia: „Saule!“ Aš pagalvojau, kad man pasigirdo, nes draugų ir pažįstamų aš dar neturėjau. Staiga kažkas stvėrė man už rankos. Aš atsigręžiau, tai buvo jis… „Sveika, aš tavęs visur ieškojau.“ „Dėl ko?“ – paklausiau. „Pažinčiai. Argi tu pamiršai? Mano vardas Andrius.“ – tarė jis ir ištiesė ranką. Aš norėjau parodyti, kad pykstu, bet neišėjo. Aš irgi ištiesiau ranką, jis paspaudė ir tarė: „Aš patenkintas, o tu?“ Aš nežinojau ką atsakyti, todėl tylėjau. „Tylėjimas – sutikimo ženklas“ – pareiškė jis. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Po pamokų jis manęs laukdavo ir namo eidavome kartu. Jis buvo geras, paprastas draugas. O draugės man tik pavydėdavo. Taip mes draugavome dvejus metus. Pernai baigėm dešimtąją klasę, nutarėme eiti į vienuoliktą, vėliau į institutą, jeigu ne… Na, bendriau viskas iš eilės. Artinosi Naujieji metai. Aš pradėjau jam jausti daugiau negu draugiškumą. Net ėmiau pavydėti jam, bet be reikalo. Jis liko ištikimas mūsų draugystei. Naujuosius nutarėme sutikti kartu, jis man pasiūlė ateiti pas jį… „Saule, aš turėjau tau kažką pasakyti labai svarbaus ir pasakysiu tau lygiai dvyliktą valandą.“ „O kas pas tave namuose?“ – paklausiau aš. „Kaip kas? Tėvai, tačiau mes būsime vieni, visai kitame kambaryje ir mums niekas netrukdys. Tu gi pažįsti mano tėvus?“ „Taip, jie geri“ – tariau aš. Naujus metus sutikome dviese, abu su Andriumi. Mano manymu, neteisūs tie, kurie sako, kad kompanijoje linksmiau. Pas Andrių man buvo gera ir smagu. Kambaryje stovėjo eglutė. Jis priėjo prie manęs ir tarė: „Tai dovana tau.“ „Man?“ – aš nustebau.„Mums abiem“ – pritarė jis. Laikas bėgo greitai. Laikrodžio rodyklė artėjo prie prie dvyliktos valandos. Jis apkabino mane ir tarė:„Tau septyniolika, o man aštuoniolika metų, bet man tai visiškai nesvarbu… Aš myliu tave.“ Aš stovėjau nežinodama ką daryti. „Kas tau, mieloji?“ „nieko, Andriau, nieko. Tu dabar lauki, kad aš tau atsakyčiau tą patį, tačiau aš pasakysiu tiesą, tu man labai patinki, Andriau, o kas apie meilę… ar tu bent kartą girdėjai apie tikrąją meilę?“ – paklausiau aš. „Man tėtis pasakojo… Anksčiau, ten kur mes gyvenom, buvo ežeras, o jame įsikūrė dvi gulbės…“ „Tu man norėjai pasakoti apie meilę, o pasakoji apie gulbes.“ – nutraukiau jį ir nusijuokiau. „Tai visai nejuokinga, tai net liūdna. Paklausyk ir suprasi. Tas gulbes globojo žmonės. Vieną rytą kažkas pašovė gulbiną ir jis mirė. Likusi viena, gulbė ilgai buvo toje vietoje, kur žuvo gulbinas, paskui pakilo aukštyn į dangų ir padariusi mirties kilpą suglaudė sparnus ir krito ant akmenų krūvos. Krisdama ji dar kartą skaudžiai suklykė. Žmonės, matę šia sceną, negalėjo sulaikyti ašarų… Supranti, žmonės verkė, o dabar pati spręsk, ar tai buvo meilė?“

„Atleisk, Andriau!“ – tariau aš. „Aš suprantu tai, bet atsakymą pasakysiu vėliau. Tu neįsižeisi?“ – paklausiau jo ir prisiglaudžiau prie peties. „Žinoma, ne“ – tarė jis. Tą vakarą aš buvau pati laimingiausia. „Na“ – pasakiau aš ir pravirkau. „Tu, aišku, nesuprasi mano ašarų…“ O po Naujų metų mūsų draugystė labiau sustiprėjo. Mergaitės man pavydėjo, sakė jog esu pati laimingiausia pasaulyje. Tuo tikėjau, deja, buvo neilga. Mes su Andriumi buvome vieno draugo vardadienyje ir grįžome vėlai. Jis stovėjo ir žiūrėjo į mane. Staiga paklausė: „Saule, galima tave pabučiuoti?“ Aš stovėjau ir žiūrėjau. Jis apkabino mane ir karštai pabučiavo. Sekančią dieną jo nebuvo mokykloje. Aš pradėjau nerimauti. Dar niekad nebuvo, kad jis nieko nepasakęs man, neateitų į mokyklą. Aš nekantriai laukiau pamokų galo. Tuojau po pamokų nubėgau pas Andrių, duris atidarė mama. Pamačiau, kad jos akys raudonos nuo ašarų. Pamačiusi mane ji nusuko akis į šalį. „Kas nors atsitiko Andriui?“ – paklausiau aš. „Nieko, mergaite, nieko. Gal viskas bus gerai. Jis ligoninėje.“ „Ką? – sušukau aš. „Vakare jis jautėsi gerai, o šiandien blogai…“ – sušnibždėjo mama ir pravirko. Truputį nusiraminusi ji pasakė: „Pirmadienį jį rado gatvėje… Pas jį penkios žaizdos.“ „Kaip? Kada? Už ką jį taip? Ne! Ne! Tai netiesa… Nesąmonė! Jis turbūt be sąmonės, o jeigu?“ – staiga blogai pagalvojau. „O, kokia aš kvailė. Ką aš galvoju? Ne, viskas bus gerai. Bet ką? Už ką jį taip..?“ Nepastebėjau, kaip atsiradau namuose. Kritau į lovą ir gulėjau beveik be sąmonės. Paskui išgirdau skambutį ir mamos žodžius: „Užeikite, prašau, ji namie.“ Kažkas pravėrė mano kambario duris. Aš atsikėliau ir pamačiau stovinčią Andriaus motiną. Pabalusi kaip drobė ji laikė durų rankeną. „Kas nors Andriui?“ – paklausiau aš. „Jam blogai? Sakykit gi pagaliau.“ „Nusiramink, Saule, liaukis. Aš atėjau tavęs. Jam blogai, jis nori pamatyti tave.“ „Ne, ne…“ – vėl sušukau. Neprisimenu kaip įpuoliau į palatą. Jis gulėjo. Akys sublizgėjo kai pamatė mane. „Saule, mieloji Saule…“ – sušnibždėjo jis suskilusiomis lūpomis. Aš negalėjau susilaikyti… „Neverk, kvailute. Štai, matai kaip viskas išėjo… Man beliko gyventi suskaičiuotos valandos, o gal ir minutės. Ir todėl aš noriu būti tik su tavimi…“ „Ką tu kalbi? Nusiramink, tu nemirsi, tu gyvensi! Mes būsime kaip visada… Kartu. Aš negaliu be tavęs. Kaip man tada be tavęs?“ Jis tyliai klausėsi manęs ir bučiavo mano delnus. „Saule, mano Saule, aš taip… Kad būtume visą laiką! Jam ant kaktos išsiveržė maži rasos lašeliai. „Saule, štai, paimk“ – sukaupęs paskutines jėgas jis ištiesė man lapelį popieriaus. „Tai paskutinis mano laiškelis. Man neužteks laiko pasakyti tau viską.“ Mano kūnu prabėgo šiurpas ir išpylė prakaitas. „Andriau“ – sušnibždėjau aš. „Tu gyvensi, gyvensi!“ Sunkiai kvėpuodamas jis sušnibždėjo: „Brangioji Saule, pabučiuok mane… Pabučiuok mane… Karštai, paskutinį kartą… Saule..!“ Aš pasilenkiau bučiuoti, ašaros nesulaikomai riedėjo skruostais, dar kartą pabučiavau į lūpas ir tuo tarpu jis neteko sąmonės. „Kas? Už ką?“ – klausinėjau aš nesusigaudydama. Mano skruostais dar labiau ėmė ristis ašaros. Staiga atėjo gydytojas, paėmė mane už rankos ir pradėjo vesti mane tolyn nuo Andriaus. „Išgelbėkit! Išgelbėkit jį!“ – šaukiau aš ir staiga pamačiau, kaip Andrius miršta su šypsena veide. „Andriau!“ – sušukau aš, bet jis jau nebegirdėjo mano balso… Amžinai užmerkė savo mėlynas akis, kurias aš taip mylėjau, bet ir netekau. Andrių laidojo po trijų dienų po jo mirties. Tas dienas aš vaikščiojau kaip ligonė. Prieš pat laidotuves nuėjau į parduotuvę ir nupirkau puokštę baltų vestuvinių gėlių. Tai buvo paskutinė dovana mano Andriui. Priėjau prie jo namo. Viduje buvo labai daug žmonių. Aš prasiveržiau pro juos ir priėjau prie karsto. Jis gulėjo lyg miegodamas. Man atrodė, kad jis tuoj atsikels ir pasakys: „Labas, Saule!“ Kaip sapne aš priėjau prie karsto ir padėjau gėles. Staiga pamačiau jo motiną. Ji stovėjo ir žiūrėjo į jį paklaikusiu žvilgsniu, žiūrėjo nenuleisdama akių, lyg norėdama visam laikui įsiminti jo veido bruožus. Jinai stovėjo išbalusi, akys išverktos, lūpos kažką šnibždėjo. Plaukai per šias kelias dienas pasidabino baltai. Staiga užgrojo šiurpus laidotuvių maršas. Visi išėjo. Priekyje nešė gėles, vainikus, paskui… Paskui Andriaus karstą ėjau aš. Priešakyje mačiau tik karstą, kurį nešė klasiokai. Sustojo prie duobės, paskutinės minutės ir aš niekados nebepamatysiu Andriaus… Pakui karstą ėmė leisti į duobę. „Palikit jį! Jis tuoj pabus…“ – šaukiau aš. Mano žvilgsnis susitiko su motinos žvilgsniu. Ji žiūrėjo į mane ir kaip išprotėjusi puolė prie duobės. „Sūnau! Sūnau! Neišeik iš namų! Pasilik su mumis!“ Ji ištiesė rankas į jį lyg norėdama pakelti jį iš karsto, su kuriomis ji Andrių augino, nešiojo, supo dar visai mažą. O dabar… Dabar siaubas, jis guli karste. Prie jos priėjo vyriškis ir paėmė ją už rankų. Aš jį pažinau, tai buvo jo tėvas. Jis vedė, o ji šaukė lyg kiek galėdama. Nuo jos riksmo vos neplyšo širdis. Aš puoliau prie duobės, bet mane atitraukė. Vietoj duobės, į kurią įleido Andrių, liko tik mažas kauburėlis smėlio, o ant viršaus padėtos mano gėlės. Visi pamažu išsiskirstė. Negalėjau pagalvoti, kad daugiau niekada nebepamatysiu jo… Ir tada prisiminiau jo laišką. „Bet tu jį perskaityk pats, nes man labai sunku…“. „Mieloji, bangioji Saule! Tu žinai kaip aš tave myliu. Tu mano gyvenimo žaizdelė. Man labai sunku mirti, nes aš žinau, kad TU… TU, Saule, myli mane. Mieloji Saule, aš prašau tavęs, vardan mūsų draugystės, būk rami. Man atrodo, tu, Saule, mano prašymą išpildysi. Kaip aš norėčiau visą laiką būti šalia tavęs, bet, deja tu supranti… Tik tu neverk, negalvok apie nieką. Mano mintys bus su tavim iki paskutinės valandos. Galvok apie mane, kaip galvojai apie gyvą, sunku… Oi sunku tave palikti, Saule, žinant, kad tu gyveni ir myli mane. Jeigu aš galėčiau gyventi! Och jeigu..! Baigiu rašyti, nes jaučiu, artinasi ta paskutinė gyvenimo valanda. Nepamiršk, Saule, mano mėlynų akių, kurios taip tave mylėjo… Ir dar nepamiršk legendos apie gulbes. Lik sveika, mieloji Saule. Prisimink mane, tavo Andrius.“ Aš tylėjau, padaviau laišką vos sulaikydamas ašaras. Dabar aš supratau, kas yra meilė. Ir štai, išleistuvių vakaras, o jo nėra… Nėra kartu su ja. Staiga ji pakėlė akis, pilnas ašarų. Jos mėlynos akys buvo užtvindytos skausmu, ji pagriebė laišką ir išlėkė į lauką. Aš puoliau vytis. Kai išbėgau, ji jau buvo už kampo… Ir staiga… Aš išgirdau čaižu stabdžių cypimą. Kai pribėgau prie kampo, pamačiau šiurpų vaizdą: Saulė gulėjo po mašinos ratais, kaip paukštis, balta suknele, kuri priminė gulbę. Rankoje ji laikė lapelį… Tai laiškas. Staiga atsimerkė akys ir ji sušnibždėjo: „Štai, aš su tavimi visados būsiu, Andriau.“ Subėgo žmonės, atvažiavo greitoji pagalba. Gydytojas apžiūrėjęs mergaitę tarė: „Staigi mirtis.“ Ir dar šitoji baltoji gulbė žuvo pačiame žydėjime, staiga nuvyto jos besiskleidžiantis pumpuras. Aš vėl pažvelgiau į Saulę. Ji gulėjo pasruvusi kraujuose, o pro šypsenos pravertas lūpas matėsi baltučiai dantys. Rankoje kietai suspaudusi ji laikė laišką. Aš dar kartą perskaičiau tą eilutę, kuri labiausiai matėsi: „… nepamiršk legendos apie gulbes. Lik sveika, mieloji Saule! Prisimink mane, tavo Andrius.“

2009m. Gruodžio 29d. 23:54

sammy / Aš tik noriu…  2009 m. gruodžio 29 d.