...

---

Tipas: Daina Publikavimo data: 2004m. Vasario 28d. 14:26

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Daug laiko jau praėjo atėjo išėjo šaltos naktys karštos dienos
Ir be vėjo be gyvybės sukasi pasaulis norisi ramybės atsiplėšti nuo esybės ir nuskristi kur toli
vietos sau nerandi, atsibodo šitas žodis
Man atrodo baigiasi dangus kažkur tarp rankų ir akių
Vienas ritmas, bet kaskart skirtingas, toks klastingas ir niūrus
veidas žiūri į gražius pasaulio kampelius
lekia dar viena diena tarp sniego jau pabėgo mano laimė talismanai susilaužė
Sąžinė sugraužė sausą protą kaip kojotas savo auką pribaigia ant smėlio
Žydi gėlės mano rankoj tuščias minčių bankas čia ne mašina nepasipildysi benzino
Saulė nusileido viskas vėl nurimo...
Aš nemoku sugrąžinti to gerai praleisto laiko nors ir noriu nėra saiko aš ne laimės vaikas
Man neduotas lygus asfaltuotas kelias su sėkmės lašeliais,
Vėl įsisupu į tylą, lūpos šyla nori viską išsakyt
Ką kaskart nutyli nors nenoriai bet prabyla apie kasdienybę skubančią tolyn
Kad galėtų nenugrimzt gilyn ir pailsėti, prie žmonių teisingą kaukę užsidėti
Plačią šypseną iš ašarų sudėti pažadėti negaliu kad išlaikysiu įtampą nebylią
Pirštai jau nejaučia tų senų gitaros stygų, aš nenoriu virsti zombiu
Turiu priešintis, kovoti, aš neleisčiau sau sustoti jeigu bučiau nepametus
Paskutinio gero meto, kol nesu beviltiškai įklimpus i save
Noriu žengti žingsnį bet tik ne atgal, prieš akis ribotas horizonto lankas
Iš kurio man tiesia ranką kad suspėčiau ją sugriebt giliau įkvėpt
Laukiu baltojo taikos balandžio kuris neša man pagalbą
Bet kaip gaila, ji nubaidė skaitmeninė informacija ir atominė radiacija,
Čia ne praeitis ne reformacija, šiuolaikinės virtualios bangos
Juk nemenkos žmonių rankos
Kuria robotus pakeisiančius realią laiko tėkmę, suklaidinsiančius net pačią sėkmę
nemanau kad verta nagrinėti savo sielos kertę, ne taip bloga kaip atrodo
kažkam būna ir baisiau, nors ir neturiu sparnų vis tiek bandau
džiaugtis tuo kas liko ir bėdoj nepaliko,
nelabai aš moku apsimėtinėti ir sakyti, kad man viskas klojasi gerai
iš tikrųjų bėgu labirintais šiais painiais, o rytais prisiminu tik tai
kad išėjimo neradau ir į spąstus įkliuvau
man skaudu dėl savęs dėl kitų nesidžiaugia akys jau sniegu,
jis toksai pat pilkas nors švelnus kaip šilkas
ko man trūksta nežinau, bandau žvelgti realiau bet matau tik vieną tašką
kuris nejuda iš vietos kaip ir mano pėdos man turėtų būti gėda
nieko nedarau veltui laiką tik švaistau niekas nekalba su manimi
ritmo lydimi palieka mano protą šitie žodžiai kvailai skamba blankioj žvakių šviesoje
reiktų juos pasilaikyti sau, kas gi darosi su likimu trylika laiko dūžių įkypų
skamba viduj kambarių tarp tuščių lentynų aš guliu
pildau jas kvėpavimu tyliu ir jau be klijų klijuoju akmenų dulkes
niekas už mane nespręs kaip pradėti naujas svajones
rankoje laikau tris monetas nustatau sau atakas
kurios siekia taikaus tikslo per minutę nyksta natūraliai viskas vyksta
nuo manęs tiktai priklauso, ar manęs kas klauso ar paleidžia lėkt su vėju
kad tik kuo toliau, nes vėl nieko neatspėjau, bet juk niekur neskubėjau
mano pastangos nueina veltui, gal man reiktų viską mesti manęs gali nesuprasti
nereik paisyt kitų nuomonės bet mes iš vieno luomo
prisitaikyt reikia žodžiais ir veiksmais patyliukais neišeis tęsti blogą darbą
yra kam pakelti kardą ir nukirsti priešui galvą, nors turiu aš gerą vardą man tas kardas per sunkus
rankų nejaučiu bet stengtis aš turiu prasimušti tarp kitų
stipriai dirbant tik pasiekt kažką galiu, man reik paskatų kad nenusileisčiau kovoje su likimu
reikia man aštrių dantų ir ilgų nagų kad sudraskyčiau nimbą pinigų kuris dengia mus
veidmainystės saldžiais žodžiais netikiu ir kuo labiau įsisuku į tiesaus kelio posūkius
tuo labiau jaučiu dėl ko aš gyvenu ir pamažu atgyja negyvos kūno gyslos
viskas įdomiau kai gali siekti savo tikslo negirdėti kurčio riksmo
su ranka ant širdies prižadu neapleisti tos vilties kuri apšvietė mane išties
angelo padovanotos ramybės gėlės kuri mano kelią švies
nenukrisiu aš nuo pjedestalo nes dar ant jo nestoviu, sieksiu aš naujovių
bet ne tam kad užsitikrint sau gerovę, kol kas šitie norai tik ant popieriaus išlieti
aš ne tam gimiau kad tuščiai sėdėti, privalau kovoti kad savim didžiuočiausi
privalau rašyt kad galėčiau išlikt.

2004m. Vasario 28d. 14:26

/ Mano kelias  2004 m. balandžio 9 d.   / Tokia dabartis  2004 m. kovo 24 d.   / Kodėl?  2004 m. kovo 24 d.