Kenguru

svoloc

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2014m. Kovo 9d. 17:08

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Praeityje Dievas jau yra prikėlęs keletą žmonių. Biblijoje paminėti aštuoni atvejai, kai žmogus buvo prikeltas iš mirusių, ir ne kur kitur, o Žemėje.

Kenguru yra toks alkoholinis kokteilis, labai paplitęs visoje Australijoje ir žinomas panašiai, kaip pas mus Kruvinoji Merė, bet visiškai skirtingas. Tris ketvirtadalius kokteilio sudaro australietiškas viskis, skoniu nenusileidžiantis škotiškajam, ir vieną ketvirtį – mango sultys, ledas ir kengūrų inkstų ekstraktas, kitaip tariant šlapimas. Taip taip, šlapimas, bent mane tuo įtikinėjo keli visiškai skirtingi ir patikimi asmenys. Gal būtent šis ketvirtadalis ir paskatino mane paragauti šio gėrimo, nors alkoholio buvau atsižadėjęs jau daugelį metų. Alkoholis netiko mano darbui. Ir dabar Australijoje atsidūriau darbo reikalais. Darbas buvo neskubus, turėjau laiko jam atlikti, todėl ir pasinėriau į nerūpestingą laiko leidimą, tai yra vaikščiojimą po barus, idant ištyrinėčiau aplinką, kurioje dažniausiai lankosi mano klientas. Man reikėjo jį nušauti.
Pasakyti nušauti, tai reiškia nieko nepasakyti. Negali šiaip prieiti prie žmogaus ir į jį pykštelėti. Tai būtų tolygu prašymui atleisti iš darbo. Nes antro užsakymo tu jau paprasčiausiai negausi, tokie užsakymai nėra pasiunčiami į kalėjimą. Kur tu neabejotinai iškart papulsi.
Taigi, nušauti reikia taip, kad niekas to nepamatytų, bet kartu visi apie tai žinotų, ir svarbiausia, kad auka dar spėtų prieš mirtį suvokti paskutinių tavo jam pasakytų žodžių prasmę: „Linkėjimai nuo Alberto“. Suprantama, vardai gali būti ir kiti. Kiekvienai aukai individualus linkėjimas.
Dažniausiai savo užsakovų nematau, gaunu užsakymą į elektroninio pašto dėžutę, o sutartus pinigus man perveda į sąskaitą, iš pradžių avansą, o likusius – kai apie mirtį praneša žiniasklaida. Kad žmogžudyste susidomėtų žiniasklaida, auka turi būti arba žinoma, arba žmogžudystė turi būti įvykdyta labai brutaliai. Šį kartą tai buvo pastarasis atvejis, todėl pasiruošimas laukė ilgas ir kruopštus. Reikėjo ištirti aplinką, suprasti vietinius gyventojus, kad žinotum, ką jiems reiškia sąvoka brutalus, įjungti fantaziją, surasti patogiausią vietą užpuolimui, bent du atsitraukimo kelius, plius vieną atsarginį viso plano variantą su dviem atsitraukimo keliais, jei pirmas staiga dėl kokių nors pasikeitusių aplinkybių pasirodytų neįmanomas įgyvendinti. Žodžiu, darbo per akis. Kada jau ten gersi.

Bet kokteilis Kenguru buvo tas akmuo ant kelio, kuris mane pargriovė. Keista, ar ne. Visą laiką dirbi, kaip gerai suteptas mechanizmas, nepasiduodi jokiems išorės veiksniams, tik „labas ir sudie, pupyte“, jokių susitarimų, pažadų ir taip toliau, o čia še tau boba - kryžių velniaižinokokia korta. Vieną dieną, kai jau buvau pabaigęs numatytus darbus ir net miglotai galvoje ryškėjo nužudymo plano kontūrai (žinoma, jis dar turėjo apaugti įvairiausiomis detalėmis, tai tebuvo griaučiai, kuriuos reikėjo apdrėbti mėsa), pasakiau sau: šiandien užteks, metas pailsėti. Taigi, tą dieną gan vėjavaikiškai nutariau bent liežuvio galiuku lyžtelėti prakeikto Kenguru, tik vos vos, ir iškart atstumti nuo savęs. Ne daugiau, tai išties buvo nekaltas sumanymas, nekaltas ir visai mažytis nuopolis, kuris niekaip neturėjo pakenkti mano užduočiai. Deja, likimas nėra prisukamas apelsinas, jis turi savo programą ir nenukrypstamai jos laikosi.

Taigi, buvo vakaras, aš užėjau į ryškiai apšviestą barą ir užsisakiau stiklą Kenguru. Padavėjas kiek pašaipiai į mane pažiūrėjo, bet nieko nesakė ir netrukus grįžo su užsakymu. Pirma pauosčiau. O paskui vienu ypu užsiverčiau. Skystis nutekėjo gomuriu žemyn, pasiekė skrandį, pasklido po žarnyną, užkaitino kraują, kitą akimirką tas grįžo į veidą, ir nė pats nepajutau, kaip šūktelėjau padavėjui, kuris dar stovėjo prie gretimo staliuko, kad atneštų pakartoti. Per tą laiką bandžiau susivokti jausmuose: buvau aiškiai sudirgęs, nesitikėjau tokio žaibiško abstinencijos pralaimėjimo neaiškios kilmės kokteiliui, pavadintam keisto gyvūno su sterble vardu. Skonio beveik neprisiminiau, tiesiog jutau šleikštulį ir tiek. Ir norėjau jo dar daugiau. Nenustygau vietoj ir muisčiausi. Padavėjas, įtariu, jautė mano būseną, gal net slapčia mane stebėjo ir nesiskubino vykdyti užsakymo. Tik, kai neiškentęs pakilau ir numečiau ant stalo dešimtinę, lyg iš po žemių su stikline rankoje išdygo mano budelis.
- Dar du tokius pačius. Tik kad nereiktų ilgai laukti, - vėl atsisėdau ir įsikišau į kišenę banknotą.
- Gal norėsite ko nors užkąsti prie Kenguru? – jis atrodė išsigandęs.
- Taip, migdolų, prašyčiau.
Jis linktelėjo ir nuėjo. Aš nusiraminau. Lėtai pakėliau prie lūpų stiklą ir vos vos gurkštelėjau. Nužudymo planas dabar man atrodė visiškai niekam tikęs. Absoliučiai. Silpnosios jo pusės tiesiog kyšojo kaip nepridengtos prostitutės šlaunys. Teks sukurti kažką naujo. Mano veidas, matyt, atspindėjo nusivylimą, nes prie staliuko prisėdo gerų ketinimų vedina pavytusi prostitutė.
- Kažkas ne taip, kaubojau?
- Argi taip labai matyti? – nustebau.
- Atrodai išsigandęs.
- Nesąmonė, - burbtelėjau ir įnikau į šlapimą. Žiauriai norėjosi pabūti vienam, bet pasirodyti nemadagus neketinau, tad vėl gražinau ant stalo dešimtinę ir pasakiau viešniai: - užsisakyk sau ir netylėk, pasakok, kas čia ne taip.
Prostitutė apsidžiaugė ir pamojo padavėjui.
- Tu tikrai atrodai susirūpinęs, - bandė grįžti prie manęs, bet aš iškart pertraukiau ją ir pasiūliau kalbėti apie save. Arba apie ką nori.
- Apie saveee, - nepatenkinta nutęsė viešnia, matyt, ši sritis nebuvo jos mėgstamiausia, bet netrukus mostelėjo ranka ir ištarė, - et, nėra ką pasakoti, aš iš Ukrainos. Kaip ir tu ne vietinis.
- Iš kur žinai, kad aš nevietinis? – pabandžiau būti nustebęs.
- Iš kalbos. Vietiniai taip nekalba, - išpūtė į mane dūmų kamuolį. – Ačiū, - pasakė padavėjui, atnešusiam gėrimą. – Ir iš rūbų. Vietiniai tokiais gerais rūbais renkasi geresnius barus.
- Apie mane, kaip sakiau, nekalbėsim. Pasakyk, kas per mėšlas šitas Kenguru?
- O, aš stengiuosi jo negerti. Vietiniams jis gerai, bet mums atvykėliams padaro neįtikėtinų dalykų.
- Pavyzdžiui?
- Pavyzdžiui: aš likau čia, nors atvažiavau su savo sužadėtiniu. Jis gal irgi pasiliko, o gal išvyko, nežinau. Mes susipykom. Prisigėręs to šūdo jis nusitempė į viešbutį kažkokią mergšę, kuriai gal dar nebuvo penkiolikos, o mane išspyrė lauk. Daugiau nesimatėm.
- Tu nori pasakyti, kad dėl visko kaltas kokteilis?
- O kas dar? Kitos priežasties nerandu. Kai tik išgeriu Kenguru, tampu prostitute.
- Manau, kad ir be jo tu ateisi pas mane į lovą, - pasitinkinčiai mestelėjau.
- Tada jau užsakyk ir man to šūdo, kad bent turėčiau sau pasiteisinimą.

Tikrai nemaniau, kad paprastas paragavimas taip mane įklampins, kad net nebegalvosiu apie tos beprotybės baigtį, bet priešingai – grimsiu vis gilyn. Mes vis užsisakinėjome, padavėjas lakstė nuo baro prie mūsų, aptarnaudamas išimtinai tik mūsų stalelį, tad atsidėkodami išsivedėme jį kartu. Naktį praleidome viešbutyje mano kambaryje trise vienoje lovoje. O prabudęs vidurdieny šalia išvydau tą bernioką. Ukrainietės nebuvo. Mes nuogi. Jis pabučiavo mane ir tai nebuvo šlykštu. O siaube, kur aš papuoliau.
Vaikinas papasakojo, kad paryčiais aš ją išvijau, nes ji mums trukdė. Taip pat papasakojo, kad skiedžiau kažkokias nesąmones apie užsakymą kažką nužudyti, kad aš tipo esu samdomas žudikas. Pasakodamas labai iš to juokėsi. Pastebėjau, kad jis simpatiškas ir lieknas. Kažkodėl man tai tiko. Bet vaikiškai įsižeidžiau dėl to, kad nepatikėjo, jog galiu būti kileris. Tada išsitraukiau iš lagamino sudedamą snaiperio ginklą. Vaikinas sėdėjo išsižiojęs ir susižavėjęs.
- Psiakrew, - galų gale ištarė. Iš to supratau, kad jis lenkas.
- Ar seniai Australijoje? - pasidomėjau.
- Dveji metai, - atsakė naujasis bičiulis. – O ką ketini nudobti?

Bandžiau išsisukti nuo tiesaus atsakymo, bet jis prisispyręs maldavo papasakoti, niekada nematė tikro žudiko ir aš jo akyse pakilau į neregėtas aukštumas, tad nuėjau į kitą kambarį ir pamačiau ant stalo išsklaidytus dokumentus, kuriuos šiaip jau kruopščiai laikau sudėtus krūvoje. Supratau, kad doroji ukrainietė pasiknaisiojo juose. Išsitraukiau reikiamą nuotrauką ir grįžau į miegamąjį. Į mane atstatęs ginklą stovėjo nuogas Kupidonas. Iš pradžių sutrikau, jis tą pastebėjo ir, šūktelėjęs puff, atseit nušovė mane, juokdamasis griuvo atbulas į lovą. Žaibiškai stryktelėjau ant jo, išplėšiau ginklą iš rankų, ir tą dieną mes jau niekur nebeišėjome iš kambario.

Laimingas periodas truko apie mėnesį. Maciejus dažnai klausinėjo, kada atliksiu užsakymą, atsikalbinėjau bendrais žodžiais apie pasiruošimą, bet jis niekaip negalėjo suprasti mano delsimo, o aš nenorėjau nuvilti jo pasakodamas, kad žudymas dabar man tapo atgrasus, kad atradau gyvenimo prasmę mieluose dalykuose ir ketinu iš esmės pasikeisti, gal net susirasti normalų darbą. Aišku, mėgavausi taip pat ir Kenguru. Jis jau nebeatrodė keistas ar šleikštus. Maloniai tekėjo į gomurį ir kaitino kraują. O protas išlikdavo nuostabiai skaidrus. Iki tam tikro momento.
Bet po kelių savaičių grįžtant iš baro, kuriame dirbo Maciejus, mus užpuolė trys kaukėti vyriškiai ir užlaužę rankas sumetė į krovininį automobilį. Aš buvau perdaug girtas, kad pasipriešinčiau. Vėl tas nelemtas Kenguru, nebemokėjau jam atsispirti.

Kai atgavau sąmonę, išvydau save nukryžiuotą ant ilgos lentos, vežamą atviru sunkvežimiu. Rankos per riešus buvo prikaltos, o kojos virve surištos. Matyt, buvau gerai apsvaigintas, kad nejausčiau skausmo, kai buvau tvirtinamas vinimis, greičiausiai narkotikais, nes galva vis dar svaigo. Burnoje jaučiau kažkokį kaištį, bet nesupratau, kas tai. Išspjauti negalėjau, nes prilaikė lipni juosta, prilipinta prie veido. Nuo vibracijos tai, kas buvo matyti prieš mano nosį, virpėjo ir šokčiojo. Suvokiau, kad tai kiaušai, o burnoje, taigi, penis. Greičiausiai lenko. Vargšas Maciejus, nekaltai nukentėjo per mane. Mąsčiau, kas galėjo taip su manim pasielgti. Mano užsakovas tikrai ne, nes savo užduočiai atlikti dar turėjau pakankamai laiko. Staiga prisiminiau, kad mano popierius tikrai peržiūrinėjo ukrainietiška kekšė. Vadinasi, negalėdama susitaikyti su tuo, kad buvo išmesta dėl vyro, kitaip sakant, smūgis į moterišką savimeilę, nusprendė atsikeršyti. Perspėjo tą, kuris turėjo būti auka. Dabar viskas aišku.

Užgesinęs šviesas sunkvežimis pievele pririedėjo prie pat miesto operos teatro. Matyt, vyko spektaklis, nes šviesos foje buvo prigesintos. Keturi kaukėti vyrukai mikliai iškėlė mane, pritvirtintą prie lentos, ir nunešė prie vitrininių langų. Po to pasilypėję kopėtėlėmis abu lentos galus prigręžė prie atsikišusių į išorę langų briaunų taip, kad aš atsidūriau prispaustas prie stiklo ir galėjau stebėti ne tik Maciejaus kiaušus sau virš nosies, bet ir žvalgytis po teatro foje. Sunkvežimis su darbininkais skubiai nuvažiavo. Stebėjausi, koks neįtikėtinai puikus sumanymas. Štai baigsis spektaklis, foje įsižiebs ryškios šviesos, žmonės plūstelės iš salės ir su siaubu akyse aiktelės: už lango pusnuogis vyras išskėstomis rankomis lyg Ikaras atskrido į šviesą ir, nepastebėjęs stiklo, prisiplojo prie jo. Aišku, kad tokia žmogžudystė tikrai pateks į pirmus puslapius ir vykdytojas neabejotinai sulauks atlygio iš užsakovo.

Po minutės išgirdau žemiau savęs nepažįstamą balsą:
- Linkėjimai nuo...
Ir pasakė tą vardą, kurio ir laukiau. Norėjau paklausti, kas atlikėjas, nes man profesiškai buvo pavydu, bet jau sekančią akimirką pasigirdo duslus šūvis, ir tęsti gėrėjimosi atliktu darbu nebegalėjau fiziškai. Miriau.

Toliau sekė tas tarpas, apie kurį nieko negaliu pasakyti, manau, jis truko kokias tris keturias dienas.
Tada prisikėliau.
Kaip Kristus.
Ir kiti.
Supratau, kad esu morge. Uždengtas balta drobule. Šalia mano galvos buvo padėtas Maciejaus (taip spėju) penis su kiaušais. Lėtai pakilau, aplinkui nieko gyvo nebuvo, tik dar keli vežimėliai su uždengtais lavonais. Pasidomėjau, ar tarp jų nėra lenko. Deja, o gal gi gerai, gal vis tik jis gyvas, tik be lyties. Nenorėjau ilgiau užsibūti, todėl pagriebęs žalią chalatą, nes buvau nuogas, užsimečiau jį ant savęs ir išbėgau į gatvę.

Nėra prasmės pasakoti, kaip aš ištrūkau iš to pragaro, nes viskas vyko tartum per miglą, gerai visko ir neprisimenu arba tai man pačiam atrodė neįtikėtina, tik galiu pasakyti, kad visą tą laiką mane vedė viena mintis – žūtbūt nusigauti į Afriką. Pamenu, kad grįžau į viešbutį, kurio administratorius labai nustebo mane pamatęs, juolab su ligoninės chalatu, pasiėmiau kai kuriuos daiktus, išskyrus snaiperio ginklą, ir išmoviau į oro uostą. Turėjau labai aiškų tikslą – patekti į Angolą.

Dabar būdamas čia ir mokydamas mažo kaimelio vaikus matematikos, chemijos ir kitų dalykų, suprantu, kad Dievas prikėlė mane tam, kad antras man dovanotas gyvenimas atpirktų pirmojo kaltes. O Kenguru buvo priemonė tikslui pasiekti.

2014m. Kovo 9d. 17:08

svoloc /  Piazza La Rosa  2014 m. liepos 24 d.  svoloc / MTI  2011 m. gegužės 19 d.  svoloc / Haitis  2010 m. spalio 14 d.