Vieno gyvenimo istorija

Morna

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2006m. Lapkričio 25d. 13:34

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

„Mes dar turim jėgos, jos dar turim“. Jis eina gatve,, trina mokyklos suolus, sėdi „Elite“, su alaus buteliu rankoje ramsto suoliukus kiekviename užkampyje, linguoja pagal OI! muziką, spjaudo ir gaudo, o iš lūpų kampučių galima išskaityti žodžius: „Mes dar turim jėgos, jos dar turim“.
Jis – Justelis, gyvena Kaštonų alėjoje. Devynis mėnesius katorginasi ŠU gimnazijoj, 4p klasėje.
Žydrų akių, rudų, ilgų plaukų, su juodu auskaru antakyje, „Spirit“ krepšiu pašonėje ir juodais inkariukais iki pusės blauzdų. Nuoširdus, švelnus, atviras ir nieko neslepiantis kaip baltas jo inkariuko raištelis, mokantis besąlygiškai mylėti. Nereikės ilgai knaisiotis jo smegenų ląstelėse ir atrasime jį žudančias savybes – nepastovumą, neapsisprendimą, blaškymasį.
Istorija prasidėjo, kai Justeliui suėjo keturiolika metų. Jis pradėjo ieškoti gyvenimo prasmės, saviraiškos būdų. Pirma kliūtis – žalia kiaulė traukianti į narkotikų liūną. Ji kone pastoviai tampė Justą už rankos, bet neįtempė. Jaunas vaikinukas pradėjo domėtis pankų subkultūra. Tais metais jis pirmą kartą išvyko į užsienį, pas brolį, užsidirbti. Vienoje Švedijos parduotuvėje, „Ularede“, pamatė juodus inkariukus iki pusės blauzdų, su baltais batraiščiais. Grįždamas namo, kelte, ties Baltijos jūros viduriu, turėdamas laiko, jis pasinėrė į egzistencijos klausimus. Mąstydamas pankavime jis surado daugybę dominančių ir artimų dalykų. Nuo to laiko jis atsidavė pankavimui, tapo panku prijaučiančiu Tradams. Ir tai tęsėsi iki septynioliktųjų gyvenimo metų.
„Elite“ švęsdamas septynioliktąjį gimtadienį Justelis susipažino su „Šiaulių miesto tvarkdariais“ – skinais. Jie sėdėjo prie gretimo staliuko. Justelį žavėjo skinų išvaizda: kerzai, aptemptos kareiviškos kelnės, skustos galvos, grandinės, trispalvės simbolika. Jį traukė skinų sudaromas agresyvumo etalonas, tik tiek. Poros savaičių bėgyje paauglys suprato, jog skinų subkultūra gali būti puiki maišto išraiška. Jis nusiskuto vešlius, ilgus plaukus, užsimaukšlino trispalvę kepurę ir vadino save skinu. Jo gyvenimo pagrindu tapo skusta galva, alus ir ska. Juodi kerzai rėpliojo skersai ir išilgai Šiaulių gatvių pakraščiais. Pagrindinis darbas – baltų batraiščių užsidirbinėjimas. Mokykloje jis buvo retas svečias, užsukantis į ją tik tarp kitko, užtekdavo poros kartų per savaitę. O tai buvo tartum kardas Justui kaip abiturientui. Skiniškas požiūris privedė jį iki gilios depresijos.
Tėvų pastūmėtas galų gale vaikinas ir vėl apsiavė juodus savo inkariukus ir tada... Tada prasidėjo kova su skinheadais. Buvo kraujo. Sunku.
Toro Bravo žodžiai „Mes dar turim jėgos, jos dar turim“ ištraukė Justelį iš klaidingo kelio. Vyrukas sugrįžo į pankišką gyvenimą.
Atrodė, jo gyvenimas pasisuko į gerąją pusę. Žinoma, kiek tai buvo įmanoma. Ne. Taip tik atrodė. Neapgalvotas sprendimas provokavo kitą, dar neapgalvotesnį sprendimą. Vyko blaškymasis.
Justas krito juodon depresijos duobėn. Depresija nepraeina su laiku, ji tik gilėja. Reikalinga specialistų pagalba. Deja, vaikinukas skelbė protestą prieš medikus. Visas pasaulis kėlė jam neišpasakytą nepasitikėjimą. Perspektyvos gyventi atlapaširdžio akys neįžvelgė. Pasirinkti mokykliniai egzaminai ir tie vos išlaikyti ketvertais. Įstojimo šansai prilygsta nuliui procentų. Artimiausiu laiku laukė šauktinio prievolė. Kurios Justas paranojiškai bijojo, tai labai „vertingas“ skinų palikimas.
Justelio gyvenimą galima palyginti su Hantingtono chorėja. Kaip ši liga yra paslėpta genuose ir pasireiškia tik vidutiniame amžiuje, psichinės būklės pablogėjimu. Taip Justelis darydamas neapdairius sprendimus tarsi užkodavo likimą. Kuris kaip ir Hantingtono chorėja pasispardė neiškart. Palaipsniui blogėjo jauno vyro gyvenimas, kaip sergančiojo psichinė būklė. Kol...
Justelis išplaukė į Švediją. Tai buvo bėgimas nuo armijos. Keltas plaukė naktį. Kaip ir tą kartą, kai viskas prasidėjo. Labai tamsu, į gelmę krito norus pildančios žvaigždės. Justas taip pat panorėjo. Jis tenorėjo greitos ir neskausmingos mirties. Vaikinas nusiavė legenda jau tapusius inkariukus, pririšo juos prie pilko borto. Ir pirmą kartą gyvenime skrido.
„Mes neturim jėgos, jos neturim“
Skaudu.

2006m. Lapkričio 25d. 13:34