Antradienis III

R7wa

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2012m. Balandžio 8d. 18:10

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Aš nežinau, kas geriau. Pasimetusi lėlė norėjo tik muilo burbulais išdabinti savo langus. Atsikelti buvo taip sunku, jog maniau šiandien su juo nesusitiksiu. Bet jis lauks manęs, nesulaukęs ateis čia. Prižadėjo man tai vieną vakarą.

Antradienio agonija burbulų fone.

Nereikia jų pūsti! Taupykite muilą, nes jį gamina iš žmonių riebalų, pelenų, kaulų miltelių. Jie nelydės manęs žvilgsniu, nes jų jau nėra. Darbas žmogų puošia, juos išveja iš mano gyvenimo. Dieve, palaimink darbininkus.

- Atrodai suirzusi,- pasakė jis, kai žnektelėjau šalia jo.
- Šiaurė, kočėlas, balkonas, eiti, norėti, turėti, negauti, burbulai, šakos, varnos, aš, jie, darbas, darbininkai, papuošalai, rašalas, ir, nežinia,- su pasišlykštėjimu išdėjau visą savo sąmonės srautą. Lakoniškai.
- Ar kareiviai šiandien aplankė tave sapne?- jis mane stebina.
- Monotonija. Taip.
- Taigi, šiandien nenorėsi niekur eiti?- aš paleistų vidurių maršas antradieniais.

Suėmiau jo ranką, pakėliau jį nuo suoliuko ir vedžiausi. Net pati nežinau kur. Praeiviai žvelgė į mus savo keistomis apakintų briedžių akimis, pastatai keitėsi žaibo greitumu. Aš norėjau užlipti ant kalno ir stebėti miesto panoramą. Lyg tyčia netoliese buvo tokia vieta. Mudu lipome tylėdami. Jis mano pastumdėlis, mano manekenas. Man priklausanti didelė lėlė. Kiek žmonių, tiek norų.

Esu besikeičiančių nuotaikų specialistė.

- Čia gražu,- jis apglėbia mane savo rankomis iš už nugaros. Jaučiuosi sumautai.
- Norėčiau apakti.

Jis keistai atsidusta. Jam sunku, kai aš tokia. Plytėkit neaprėpiamieji toliai. Per laukus, per pievas aš bėgsiu basa. Nematysiu mėnulio, o gal kartkartėmis ir saulės. Ji ištirps tarp nemirtingų mano delnų ir sudaužytų iliuzijų. Ji ištirps ir kažkas juoksis, kaip tik žmonės juoktis moka – skardžiai, dusliai, negražiai.

- Surūkyk vieną cigaretę. Prašau. Ne. Dvi. Už sekmadienį,- kareiviams nusilenksiu. Kareivius aš mylėsiu. Tik juos galbūt paliksiu.
- Gerai.

Pasodinu jį ant suoliuko. Žalio. Jis išsitraukia cigaretę, ją užsidega, o iš kažkur aš išsitraukiu fotoaparatą. Paukšt, taukšt, kaukšt. Jis mano įamžintas sielos pavogtasis smaragdas. Žalias.

- Kaip ją pavadinsi?- mūsų dukrelė neturės tėvo. Aš jį paliksiu, kai tai taps akivaizdu.
- Žalia.
- Ir viskas?- keistai pakreiptos lūpos. Nusitaikau ir nušaunu jį dar kartą.
- Viskas.

Sveikas atvykęs, didysis kunigaikšti. Norėsite kavos ar kraujo?

- Kaip sekėsi paskaitose?- jis nuobodus.
- Nebuvau.
- Kodėl?
- Šiandien antradienis,- atsisėdau ant jo kelių ir įsikibau į lūpas kaip alkana vilkė. Mane vargino jo noras kalbėti, o užtildyti jį galima tik vienaip. Nupjaunant liežuvį.

Trečiadienį parduotuvėje pigiau pardavinės obuolius. Ne. Trečiadieniais aš negyvenu. Pavėsinėje stovėjo nenaudojamas baltas dviratis. Vaikystė.

- Parvesiu tave namo,- nepastebėjau, kaip atsidūriau jo bute. Vėl vėmiau.
- Pareisiu,- bandžiau atsistoti, bet nepavyko.
- Tu net iš tualeto pati neišeini. Parvesiu ir taškas.

Jis niekada nebuvo mano namuose. Jis žino, kur gyvenu. Kažkas nuo jo slepia siaubingą paslaptį.

Kažkas – aš? Neįsisiūbuok, laiveli, spėsi visur nuplaukti. Per anksti atskleista fabula viską taip sujaukia. Viską sugadina! Nors nėra čia ko griauti – viskas juk vyksta pagal tobulą planą, o mes tik mažytės šachmatų skulptūrėlės. Stenkis, kaip nori, manyk, ką nori, galvok, kad viską gavai ir užsidirbai pats, tačiau vienintelė tiesa yra predestinacija. Netikinti Dievu, tačiau dievobaiminga? Tokia buvau anksčiau.
Dabar?
Tyla.

„Kai tave apgaubs tyla, tavo siela pradės dainuoti.“

Cituojanti filmus, jaučiausi galinga. Marmurinės šachmatų figūros vietoj organų.

„Aš esu Įsiutęs Džo tulžies latakas.“

Smegenys yra graikiški riešutai, kuriuos suskaldys spragtukas. Čaikovskis kūrė mums ne operą, o laidotuvių maršą. Še tau Bachai.

- Gali eiti. Nuo čia pareisiu pati,- temsta. Pagaliau dings saulė. Bijau tamsos.
- Tikrai? Ar jie namie?
- Nežinau,- atsitraukiu nuo jo ir surenku durų kodą. Keturženklis gyvenimo trumpas jungimas, pirštų sąnarių miklintojas.
- Sekmadienį toje pačioje vietoje, tuo pačiu laiku?- jis jaučia, kad aš jį greit paliksiu.
- Taip.
- Eisi į bažnyčią?
- Ne.

Meluoti, melagio, melagingas, melas, nemeluok.

Ko norėsite, durų plyšį, jeigu paprašysiu jūsų parodyti man, kaip jis nueina nuo mano namų prislėgtas ir sujaudintas. Kaip grįžta į tikrąją savo šeimą, pas tikrąją savo žmoną ir vaiką, bet nenustoja galvoti apie mane. Esu pasaulio kenkėjas. Kenkėjus reikia žudyti.

Einu ieškoti kažko šilto ir geros muzikos. Gitara kampe, muzika galvoje, pirštų galai kažkada buvo pūslėti.

Parašysiu sonetą savo nukirstam kojos pirštui.
Taip.
Ne.

Mėnulio pilnatis. Potvynis. Nusinešiau dvi gyvybes į kapus mintimis. Kovojanti su savimi ir mažyle, kuri nori gyventi, nors ir žino, koks šis pasaulis bus jai neteisingas, nemalonus.

Gerbiu ją už ryžtą, myliu už kraują, tekantį jos venomis. Lyg arterijomis kraujas netekėtų. Nekorektiškas pasakymas.

Pilnatis.
Taip. Ne. i.


(Skiriu savo karaso bičiulei gedged, nes dauguma detalių sukurta skaitant jos dienoraščius)

2012m. Balandžio 8d. 18:10

R7wa / Kodėl poetai rašo naktimis  2013 m. balandžio 28 d.  R7wa / E. T. i. K. E. T. Ė. S...  2012 m. lapkričio 22 d.  R7wa / Raudona siena arba zebro kailis  2012 m. spalio 10 d.