Mano Kelias, Meilė, Pradžia Ir Pabaiga (I Dalis)
Tipas: Fantastika
Publikavimo data: 2006m. Birželio 3d. 14:31
|
|
Amžinybės – nėra net po mirties. Mes mirštame, bet po to vėl prisikeliame gyvenimui, pasikeičia tik mūsų kūnas, jausmai, gyvenimo būdas. Niekas nežino, kas būsim po mirties. Tai ir yra tikroji kančia – mirti ir vėl prisikelti.
Tu eisi gyvenimo klystkeliais, ieškosi, ką esi praradus, bandysi išvesti mane iš kelio, kurį radau. Tau pavyks, nes esi didelis NIEKAS, o aš ir vėl kaip mažas berniukas klykiančia iš skausmo širdimi, eisiu paskui tave. Manysiu, kad taip ir turi būt, ir vėl suklysiu, parklupsiu, kelsiuosi ir eisiu. Maištausiu, muistysiuosi, bandysiu ištrūkti, bet visos viltys, visos pastangos nueis per niekais, nes būsi tu šalia manęs, atrodysi kaip mirtis, kaip šiaudas bekraščiam vandenyne, už kurio bandysiu užsikabint. Žinoma, tu mane ištrauksi, nes MYLI.
Aš lauksiu rytojaus, nors ir žinau, kad jis nebeateis, nepamatysiu, kaip rytas degina nakties apsiaustą, kaip saulės banalūs spinduliai apšviečia nuodėmių prisigėrusi pasaulį. Beje, jame ir tu gyveni, keista, anksčiau maniau, kad visa tai apgaulė, kad nėra nakties, dienos, pragaro ir rojaus, kad visa tai didžiulis mėšlas, kad viskas, kas buvo, o gal dar bus, tėra paties Liuciferio sugalvota ir sukurta iliuzija. Meldžiausi jam, kviečiausi naktį, per pilnatį. Girdėjau tavo juoką gilų ir skausmingą. Tu skaudinai mane, draskei mane viduj, ir tau pasidaviau. Tą akimirką galvojau, kad taip reikia, nes tu sakei: „Leisk, sudraskyti tave iš vidaus, ir tik tada pajusi laisvę“, tada dar nežinojau, kad laisvę žino tik vėjas, gimęs vandenyne ir paliktas savo tėvų, kad tikroji tamsa yra mumyse, kai užsimerkiam, kad iliuzija tėra saulės šypsnys danguje, kad žvaigždžių spindesio nėra, kad spindesį sugalvojo žmonės, kad jiems nebūtu liūdna.
Bet net ir dabar, sužinojęs visą tiesą apie tai, nesijaučiau laimingas, priešingai iškilo daug naujų minčių ir klausimų. Galvojau, kam tada mes sukurti? Kam tas išgalvotas skausmas? Banali meilė? Išgalvota Laimė? Niekaip negalėjau ir negaliu suprast. Ėjau keliu savu toliau, tik jau tavęs nebebuvo, mirei tą kart, žinau, kad grįši, tik jau kitu pavidalu, gal busi medis, kuris rudenį mes lapus, tik nesuprasi kodėl taip reikia, ar tik dėl to, kad dievas sugalvojo mirtį ir gimimą, ar tik dėl to, kad pavargai laikyti juos jau du sezonus. Bet aš tau nieko nesakysiu, kaip tą kart, kai klausei, ar mirtis labai skausminga? Dabar, kai žinau, kad tavęs nėra, galiu tau atsakyti: „Mirtis nėra skausminga, jų būna daug ir įvairių“.
Kai pagaliau priėjau kelio pabaigą ir tolimesnių kančių pradžią, suklupau ir pargriuvau. Miriau negreitai, dar spėjau pakalnutę paimti ir nuskinti, užuosti paskutiniais savo įkvėpimais į plaučius jos aromatą, dabar man tai atrodo taip banalu, o vakar tai rodos buvo pats nuostabiausias dalykas, koks tik galėjo nutikti mano gyvenime, vakar praradau tave, palaidojau tenai, prie apversto ir krauju aplaužyto kryžiaus, kur Krikščionys statė kuolus, o žydai pridėdavo dar skersinius, galvojo, kad nukryžiuotam Jėzui Kristui, bus lengviau, o atbėgę satanistai sudegindavo ir išspardydavo kryžius. Žinai, kai tave laidojau, atbėgęs satanistas nuspardė tavo kryžių, kurį krikščionys ir žydai pagamino, jie meldėsi, o atbėgusi satanistų banda išrovė jiems liežuvius, kad tavasis dievas negirdėtų jų maldos. Patys satanistai suklupę prie tavo kapo meldėsi ir šaukėsi Liuciferio, aukojo tavo kūną su dantimis nukandę po gabalą mėsos nuo tavo pūvančio kūno. Žinau, turėjau juos nuvyti, bet to nepadariau, nes mačiau, kaip tau tinka kraujo spalva. Tikiuosi, kad man to nenutiks, o jei ir taip, tai man vis vien - manęs juk nebebus, juk nejausiu skausmo (tiesą sakant, aš prie jo jau ir pripratau), nematysiu, ką jie daro su manimi. Prieš mirdamas išrausiu savo širdį iš krūtinės ir pasiimsiu ją kartu su savimi...
2006m. Birželio 3d. 14:31
|
Copyright 2001-2024 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.