Skausmo kamuolėlis
Tipas: Proza
Publikavimo data: 2009m. Kovo 11d. 18:49
|
|
Skausmas, skaidrus ir aštrus lyg stiklas, veriantis kiaurai skausmas ir tuštuma. Gili juoda skylė. Aš krentu į ją, bandai mane pagauti, bet išnykstu tamsos labirintuose... Kur aš? Manęs jau nebėra, miriau tada, kai suvokiau, jog viskas, ką maniau esant taip tikra ir realu, išnyko. Dabar turėsiu viena kapanotis po bedvasę dykumą, jausdama tavęs troškulį, kankinama minčių ir nebeišsipildysiančių ateities planų. Tu sudraskei man širdį ir niekas dėl to nekaltas, tik aš, nes kažkada patikėjau Tavim, tais žodžiais, kuriuos man sakei.
O tai kažkada buvo...Buvo ne sapnas, o realybė. Aišku, aš tada nesuvokiau, kad tai truks taip trumpai. Kažkada padarei mane laimingiausia pasaulyje, bet dabar jau nebepadarytum, nes veidrodis, suklijuotas iš sudužusių šukių vis tiek lieka sudužęs. Ir jau nebepamatysiu jame Tavo atvaizdo. Net nenorėčiau. Nors ir nebegaliu nuslėpti to ilgesio, kasnakt draskančio širdį, kasdien, kas minutę, sekundę, graužiančio ląstelę po ląstelės, vis gilyn ir gilyn...Taip, Tu nužudei mane, tą mano dalį, kuri gali mylėti ir jausti, pavertei mane skausmo verge, o aš tai Tau taip lengvai leidau...Leidžiu ir toliau Tavo atvaizdui mano mintyse mane žudyti...
Jei galėčiau atsukt laiką atgal, prisiglausčiau ir išbučiuočiau kiekvieną Tavo kūno lopinėlį po lopinėlio, pasakyčiau, kaip Tave myliu...Gal tada nebūtų atsitikę To, kas įvyko...Gal...O gal ir ne.
Toks stabilus anksčiau atrodęs pasaulis subyrėjo į tūkstantį dalelių tą dieną, tą akimirką, kai pasakei, jog manęs nebemyli ir net niekada tikrai nemylėjai. Tau reikėjo tik žaislo, laisvalaikio pramogos, kuri praturtintų ir taip jau pilnavertį Tavo gyvenimą, kuria galėtum pasididžiuoti prieš draugus. Juk žmogus, Tavo nuomone, turi siekti iš gyvenimo visko, kas geriausia. O jei tai siekiama kitų gyvenimų kaina? Kodėl taip žiauriai su manim pasielgei?
Visada maniau, kad meilė tai žaidimas, toks pat kaip žaidžiama kortomis ar šachmatais. Ir man visąlaik sekdavosi jį žaist, tik ne su Tavim...Žaidimas baigtas ir aš jį pralaimėjau, todėl išdidžiai pasitraukiu iš jo, nereikalaudama revanšo. Galbūt ateity mano vietoje rasis geresnė žaidėja nei aš...
Kada visa tai baigsis, kada? Aš taip pavargau tamsoje ieškoti šviesos spindulėlio, nors vieno vilties atšvaito, kad kas nors pasikeis, kad ištrinsiu tuos prisiminimus. Bet aš tik žmogus, o žmonės juk negali išpildyti visų savo norų. Geriau jau amžiais užmigti ir nebepabusti, negu taip gyventi, amžinoj kančios karalystėj, jos labirinte, be durų, be langų, išėjimo iš tamsos...
2009m. Kovo 11d. 18:49
|
2009 m. balandžio 4 d.
2009 m. vasario 23 d.
2009 m. sausio 14 d.
|
Copyright 2001-2024 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.