Tipas: Eilėraštis
Publikavimo data: 2008m. Kovo 13d. 01:46
|
|
Kažkur toli, giliai po pogrindžio niūraus...
Tame rūsį, kur aš randu palaimą...
Tai ta vieta, kur aš viena, kur nieko niekada nėra...
Kur aš galiu miegoti kiaurą dieną...
Bet tik bekraštė tamsuma užlieja mano sielą...
Ir kaip aprimsta purvini kiemai...
Aš savo leteną švelnią ir mielą...
Dedu ant pasmirdusio miesto lengvai...
Lietus kutena mano juodą blizgantį kailį...
Jis lygina plaukus gražiais bespalviais lašais...
Gal jis sumažins mano skausmą vienatvėj...
Aš taip tikiu lietus sulygins su visais...
Seniai užgeso paskutinis džiaugsmas...
Nėra nieko, kas liktų mažutėj širdį...
Dabar tik didelis didelis skausmas...
Gyvent pavojingoj beprasmėj šaly...
Nušoku ant gatvės letenom tyliai...
Kaip gera čia būt vienumoj...
Tamsoj, kurios daug kas nemyli...
Kur nieko nebuvo lyg šiol...
O Dieve, turėk tą savo sušiktą rojų...
Mums pragare šilčiau, šviesiau...
Nors ir širdies senai nebepasiekia kraujas...
Bijau, kad mums tu melavai anksčiau...
Nors ir šalta, nejauku....
Netikėkite mano skausmu....
O gal pati nenoriu juo tikėti...
Gal mano skausmo turi daugelis kitų...
Keistai keistai aplink tylu...
Gal tas vagis vienatvėje mane aptiko???
-O mes panašūs, turime vienodų bruožų...
Tai gal bloga labai esu???
Matau vieninteliam šviesiam lange aukštai,
Kaip vergas šeimininkui lenkias paklusniai...
Štai dar kažkur girdžiu tamsoj,
Dainuoja valkatos gatvėje ilgoj...
Staiga užgęsta viskas be prasmės...
Nėra daugiau šviesos nei žybsnio...
Vadinasi, jau laikas eiti...
Ir man tamsoj pasisvečiuoti...
2008m. Kovo 13d. 01:46
|
Copyright 2001-2024 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.