Horizontas

einaras13

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2012m. Birželio 25d. 17:43

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Horizontas galiausiai viską skėlė į dvi dalis – dangų ir žemę. Netikėtai žalios ir tyros, paryčių rasa palaistytos lankos ir apniukęs, sodriai pilkas dangus, užstojantis nuostabiausius saulėtekio epizodus – vienas šviežiausių ir tuo pačiu, nemaloniausių vaizdų, kuriuos kažkada slėpė gamta. Būtent tokį reginį matau šiandien, netikėtai prikeltas kandančio uodo. Tas bjaurybė man taip įgelė, kad baisiausiai niežti. Ot, parazitas. Kraujasiurbiai bjaurybės mane jau ne pirmą kartą kelia pačioje aušros pradžioje. Bet šiandien už lango taip niūru, kad keltis nemalonu, bet vėl teks vaikyti uodus iš namų. Tu palik pravirą langą vakare ir iškart devynios galybės įvairiausių vabzdžių šeimynų apsigyvens ant tavo televizoriaus, veikiančio per naktį, ekrano. Bet kitaip negali, pirties niekada nemėgau. Tuo labiau, kai tokioje dar tenka miegoti.
Parazitų prikeltas aš išdrįstu išlipti iš lovos. Akys vis dar sulipusios. Judesių orientacija pusėtina, bet tokios savijautos nelabai norėtųsi pasivaikščioti. Geriau dar trumpam numigti. Bet uodų priskridę tiek, kad ir menkas pogulis gali būti tragiškai pražūtingas. Laikrodis dar nė 5 valandos nerodo, o aš jau užkaičiau čiainiką. Porcija rytinės kavos už 5 minučių. Uodai, išsigandę bepasirodančios šviesos, išsislapstė tamsiausiuose kampeliuose.
Gurkšnoju karčią kavą, kuri šiek tiek pagerino mano savijautą ir galutinai prikėlė iš miegų. Išeinu į lauką trumpam, bet mano basos kojos tuoj pat sušlapo užlipus ant pievos, skendinčios rasoje. Begalinis debesų pleištas dengia bekylančią saulę, horizonto gale nėra jokių prošvaisčių. Bjauriai nemalonus, bet itin skaidrus ir gaivus rytas man šiandien niekaip neprimena to vidurvasario. Jaučiuosi nukeliavęs laiko mašina į šaltą rugsėjo paskutinės savaitės rytą. Bet galima rasti dar daug skirtumų – kodėl taip anksti kyla saulė, arba, kodėl vis dar dienomis lankosi baisi, ant saulės ir 40 laipsnių pagal Celsijų pasiekianti kaitra.
Kažkur į kaimynų obelį skardžiai trenkė žaibas. Nemaloniai pasijautė mano ausys. Bėgau į vidų, nes jau ir pilti lietus pradėjo. Na ir bjaurus tas liepos rytas. Mieliau skamba „Uriah Heep“ daina „July Morning“, kurią įsijungiau ką tik.
Pasiėmiau knygą ir pradėjau skaityti, bet nerandu to susikaupimo. Griaustinis blaško mane, o ir pačios mintys kažkur pabėgo į žalias rasotas lankas. Melancholijos jausmas toks mielas. Šiek tiek apstojo žaibuoti, girdžiu pirmuosius bažnyčios varpo gaudesius. Jau nelemtosios šešios.
Horizontas paplūdo ryškiai geltonais saulės spinduliais, suskaldžiusiais beribį tamsių debesų pleištą. Mano nuotaikos praskaidrėjo. Meteorologinis ryto lūžis įgavo naujų atspalvių, įprastų, kaip ir turi būti liepos ryte. Pavieniai debesys vis dar draskosi dėl būvio žydrame danguje. Bet šviesos pliupsniai juos siunčia vis toliau. Už horizonto. Begalinis pasaulis tenais.
Tinginė melancholija dingo su debesimis. Aš, galutinai pralinksmėjęs išėjau pavaikščioti į miestą. Senamiestis toks žavus. Pro čia kadaise vaikščiojau kiekvieną sekmadienio rytą. Ne ką prastesni vaizdai atsiveria ir ketvirtadienio įžangoje. Ir mano galvos centrą aplanko viena vienintelė, esminė mintis:
Koks gyvenimas yra gražus...

2012m. Birželio 25d. 17:43

einaras13 / Šeštadienį žmonės eina į turgų  2015 m. lapkričio 19 d.  einaras13 / Kramtomosios gumos filosofija  2015 m. lapkričio 15 d.  einaras13 / Bandant (ne)subręsti  2015 m. rugpjūčio 29 d.