Bjaurumas

djnamelis

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2011m. Liepos 9d. 15:20

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

DAINIUS TEIŠERSKIS

BJAURUMAS

2011


Tomas buvo vos dviejų metų, kai pateko į vaikų namus. Jo tėvai atsisakė auginti jį, nes pasak jų, jis buvo labai negražus. Išties Tomas buvo labai negražus. Jam teko operuoti viršutinę lūpą, nes jos praktiškai nebuvo. Chirurgams teko paplušėti kol vaikui „pagamino“ ją. Mažylio oda buvo nusėta šašais, jis sirgo odos egzema. Todėl Tomas atsidūrė vaikų namuose.
Vaikui augant jo odos būklė pagerėjo. Tačiau jis buvo labai užsisklendęs savyje ir vangiai prisileisdavo ką nors arti. Tomas daugiausiai prabūdavo vienas ir stengdavosi niekam nekristi į akis, likti šešėlyje. Net kai kiti vaikai bandydavo užmegzti pokalbį, jis imdavo ir pabėgdavo. Apskritai Tomas buvo gabus vaikas, jam ypač sekėsi matematika, galėdavo išspęsti bet kokį uždavinį per dvi minutes, nepadarydamas jokių klaidų. Tačiau didžiausią talentą jis turėjo piešimui. Dailės mokytoja iškarto pastebėjo berniuko gabumus. Ir ragino jį ateitį po pamokų į būrelį. Bet jis visada atsisakydavo. Bet mokytoja jo nespaudė ir nevertė eiti, jeigu jis nenori.
Per vieną dailės pamoką jam teko piešti žmogų. Bet tai ką išvydo mokytoja, ji negalėjo apsakyti žodžiais. Tomas nupiešė būtybę, kuri sėdi ant kėdės, žiūri paklaikusiom akim, jos riešai perpjauti ir kraujas teka tarsi upė. Moteris vaikui liepė pasiaiškinti, kodėl nupiešė tokią šlykštynę, bet Tomas teatsakė, kad jis taip įsivaizduoja tikrą žmogų, kenčiantį ir atgailaujantį. Mokytoja po pamokos kalbėjo su direktoriumi. Ir jie nusprendė vaiką nusiųsti pas psichologą. Tačiau jis ne kažin ką tepadėjo, o greičiau tik pakenkė. Tomas tapo irzlus ir griežė dantį ant kiekvieno vaiko, kuris nors kiek atrodė gražiau.
Kai jam sukako šešiolika jis pradėjo domėtis anapusiniu gyvenimu ir tai stengėsi perteikti savo piešiniuose. Aplinkiniai vaikų namų gyventojai stebėjosi juo. Bet nei vienas nedrįso jo paklausti, kodėl piešia tokias keistenybes.
Vieną ankstų rytą į vaikų namus atvyko naujas gyventojas. Tai buvo vaikinas, šviesių iki pečių plaukų, apie metrą aštuoniasdešimt ūgio. Apsirengęs tamsia odine striuke, tamsiais mėlynais džinsais. Jis čia greitai pritapo ir galima sakyti tapo šios vietos lyderiu. Visi vaikai jį mėgo ir gerbė, išskyrus Tomą. Jis jam nepatiko nuo pat pirmos dienos, kai tik įžengė koją. Jis stebėjo naujoką iš šalies ir jam pavydėjo, jo plaukų, sudėjimo, kaip jis kalba, elgiasi. Bet svarbiausia jis pavydėjo jam veido. Kiekvieną kartą, kai Tomas nubusdavo ryte, jis pažvelgdavo į veidrodį ir tikėdavosi pamatyti jame naujoko veidą, kad neberegėtų šios subjaurotos odos gabalo.
Tomas sėdėjo valgykloje, šakute badė maistą, bet jo nevalgė. Apetitas buvo kažkur dingęs. Netikėtai kažkas jam gan stipriai kumštelėjo į petį iš nugaros. Vaikinas staigiai atsisuko, ruošdamasis trenkti. Ir išvydo šalia stovintį naujoką. Tomas buvo nustebęs. Naujokas šiek tiek šoktelėjo atgal, nes pamanė, kad gaus į galvą. Tačiau nesutriko. Ir atsiprašė, jeigu per stipriai trinktelėjo. Jis prisistatė.
- Mano vardas Robertas. – ištiesė ranką.
- Aš Tomas.
- Taigi Tomai, ilgai tave stebėjau. Ir niekaip nesuprantu, kodėl visi vaikai šiame pastate su manimi bendrauja, bet tik ne tu?- išsišiepęs paklausė.
- Nes gal nevisi nori bendrauti su tavimi. – išpūtęs akis nužvelgė naujoką.
- Na nebūk jau toks pasipūtęs. Aš tik norėjau susipažinti, o tu iškart pradedi nuo puolimo. – pasiėmė kėdę ir atsisėdo šalia Tomo.
- Paklausyk, jeigu nepastebėjai, niekas prie manęs neina ir niekas su manimi nebendrauja. Ir spėk kodėl? Ogi todėl, kad aš nemėgstu visų šitų esančių žmonių. Ir dar, aš esu bjaurus, o kiti ne.
- Žinai vyruti, manau tu perdedi. – nusišypsojo kreiva šypsena.
- Man nesvarbu.- nusisuko nuo Roberto.
- Na, matau tu turi ką veikti,- pažvelgė į Tomo maistą. – Aš jau eisiu.
Robertas greitai atsistojo ir nuėjo toliau. Tomas stebėjo jį kol vaikinas išėjo iš valgyklos. Ir buvo kiek sutrikęs, dėl šio ką tik įvykusio pokalbio.
Tą pačią dieną, Tomas turėjo eiti po pamokų pas dailės mokytoją į dailės būrelį. Jis pagaliau nusprendė lankyti. Po pietų jis jau sėdėjo dailės kabinete paskutiniame suole. Mokytojos dar nebuvo, tad jis nuobodžiavo. Grupėje buvo penki kiti mokiniai, trys mergaitės ir du berniukai. Tomas žvalgėsi po klasę. Pasigirdo daromų durų garsas, vaikinas pasisuko ir pro jas įėjo Robertas. Tomo akys išsprogo ir viduje pradėjo keiktis. Net visas paraudo. Naujokas nužvelgė visą klasę ir pamatęs Tomą atsisėdo šalia jo.
-Sveikas dar kartą. – nusišypsojo jam Robertas.
-Aha, sveikas. – nuleido akis. Pradėjo nervingai kramtyti pieštuko galiuką.
-Ko toks įsitempęs?- pasviręs prie Tomo paklausė.
-Aš neįsitempęs. Tiesiog bandau susikaupti darbui.
-Bet, kad mes dar net nedirbame. Mokytojos juk nėra.- nusijuokė.
Tomas nervingai toliau graužė pieštuką ir nepajuto kaip nukando jo galiuką. Pro duris įžengė mokytoja ir pasisveikino. Per tą pamoką jie turėjo nupiešti tai, kas šaus į galvą. Tad Tomas ilgai nemąstė ir pradėjo piešti. Tuo tarpu Robertas visai neturėjo jokių minčių. Ir pradėjo vėl kalbinti suolo draugą. Ar jis negalėtų patarti ką jam nupiešti, bet staiga jis neteko žado. Kai išvydo Tomo piešinį. Jame buvo pavaizduotas šviesiaplaukis vaikinas pamautas ant baslio. Aplinkui vien kraujo jūra. Robertui užėmė kvapą ir jis pradėjo kosėti.

*







2
Tomas laukė kūno kultūros pamokos. Apsirengęs aprangą stebėjo kitus mokinius, jis buvo pilnas įniršio ant kitų vaikinų, nes jie atrodė už jį gražesni. Bet kai jo žvilgsnis užkliuvo už naujoko – Roberto, Tomas kone sprogo iš pykčio. Jo sudėjimas buvo tobulas, ištreniruotas kūnas. Tai Tomą vertė dar labiau nekęsti naujoko. Prasidėjus pamokai treneris liepė apibėgti kelis ratus, padaryti apšilimą bei mankštą. Tomui sekėsi sunkokai, jis vos susilenkdavo. Vienas iš vaikinų mestelėjo jam repliką, kad jis juda kaip senas krienas. Krepšinis Tomui buvo tikra kančia, nes jis nemokėjo žaisti, jam pastoviai susipindavo kojos ir pargriūdavo, tai vertė jį dar labiau neapkęsti šios pamokos.
Pasibaigus treniruotėms Tomas staigiai dingo iš persirengimo kambario, kad netektų matyti kreivų žvilgsnių į jį. Jis sėdėjo valgykloje valgė kepsnį. Išgėręs sultis jau ketino eiti, bet jį sustabdė Robertas.
- Tomai, palauk! Noriu su tavim pasišnekėti. – šiek tiek prikimusiu balsu tarė.
- Ko nori?- grubiai atsakė ir įsispoksojo į naujoką.
- Norėjau pasakyti, kad noriu su tavim susibendrauti ir kad negriežtum ant manęs danties.- nusišypsojo.
- Aš negręžiu ant tavęs danties.
- Nemeluok. Matau kaip į mane žiūri, pilnas paniekos ir įniršio žvilgsnis.
Tomas kreivai pažiūrėjo į Robertą ir nieko nesakęs rengėsi tiesiog nueiti. Bet prie jo vėl prišoko naujokas.
- Palauk, kur tu?- sutrikęs sustabdė Tomą.
- Neturiu tau ką pasakyti.
- Užtat aš turiu. Einam prisėsim,- parodė į stalą. – Nebūk užsispyręs.
- Jei taip nori.
Robertas pažvelgė į Tomą ir pradėjo kalbėti.
- Girdėjau apie tave ir kaip tu čia atsidūrei. Nesuprantu kodėl tu manęs taip nemėgsti, bet aš suprantu tave, nes mane taip pat paliko tėvai. Pasak jų aš velnio vaikas. O tiesa ta, kad jie visą tą laiką kol gyvenau pas juos mane daužė, kankino. Laikė kaip kokį šunį. Tad vieną dieną jie tiesiog nusprendė manimi atsikratyti ir įkišo čia. – Robertas padarė pauzę ir pažvelgė į Tomą.
- Kodėl man tai turėtų rūpėti? Jeigu dar nepastebėjai, tai pakartosiu dar kartą. Aš esu atsiskyrėlis baidyklė. Ir gyvenu čia šioj žemėje vien dėl to, kad kitiems sukelčiau šleikštulį.
- Žinai, tu tikrai perdedi. Ir nesakau, kad tai ką tau pasakiau turėtų rūpėti. Bet suprantu tave, ką reiškia būti engiamu ir nemėgstamu.- nuleido galvą.
- Atsiprašau, bet tu man nė kiek čia neatrodai engiamas ar nemėgstamas.
- Čia ne. Bet pas savo tėvus taip.
Jie prasėdėjo valgykloje pusvalandį ir pagaliau šiek tiek susibendravo. Net paspaudė vienas kitam rankas išeidami. Tačiau Tomui vis tiek kažkas nedavė ramybės. Jautėsi tarsi išdavęs save. Parėjęs į savo kambarį nuėjo atsigulti.
3
Tą patį vakarą turėjo vykti vakarėlis vaikų namuose. Tomas nusprendė neiti ten, kaip ir į daugelį iki tol vykusių renginių ar pasilinksminimų. Jis sėdėjo užsidaręs savo kambaryje ir skaitė knygą. Šitaip jis praleidžia kiekvieną vakarą, tūnodamas savo kambaryje. Visas jo kambarys buvo prigrūstas paveikslų, juose pavaizduoti subjauroti žmonės bei fantastiniai siužetai. Niekas nedrįsdavo įžengti į jo kambarį jam esant. Tik kai jis išeidavo ateidavo valytoja pakeisti patalyne ir išvalyti dulkes. Tik šįkart atsitiko kai kas naujo į duris kažkas pasibeldė. Tomas vangiai išlipo iš lovos ir patraukė link durų. Atidarė jas, bet ten nieko nebuvo. Vaikinas susinervino ir garsiai pasakė: „jūs suknisti išgamos“. Ir uždarė duris, bet staiga vėl kažkas pasibeldė. Tomas staigiai atidarė ir pamatė stovintį Robertą, apsirengusį kostiumu. Tomą dar labiau įsiūtino kai išvydo jį, kaip jam puikiai tinka kostiumas. Nes Tomas apsivilkęs jį atrodo kaip paskutinis nevykėlis, bent jau jis taip mano.
- Oi, atsiprašau! Norėjau tik pajuokauti, nesupyk. – nusišypsojo Tomui.
- Man nesuprantami tokie juokeliai.- piktu žvilgsniu nužvelgė naujoką.
- Klausyk, gal nori eiti kartu į vakarėlį?
- Manęs nedomina jokie suknisti vakarėliai.
Tomas atrodė pavargęs ir irzlus. Jis tenorėjo, kad jį paliktų ramybėje ir galėtų eiti miegoti.
- Nagi, einam, bus smagu. Gana sėdėti vienam užsidarius. Bus merginų.
- Nežinau.
- Jokių nežinau, einam. – priėjo arčiau Tomo ir patapšnojo jam petį.
- Na gerai. Bet pabūsiu labai trumpai.
Jie išėjo ir netrukus jau stovėjo sporto salėje, čia buvo paruošta vieta šokiams. Tomas nužvelgė susirinkusius žmones. Ir pasijuto prastai. Jau ruošėsi apsisukti, bet Robertas jį sulaikė. Ir abu nuėjo prie kitų žmonių. Visi buvo nustebę išvydę Robertą kartu ateinantį su Tomu. Jie vienas kitam kumštelėjo, kad pažvelgtų. Priėję Robertas pasisveikino su visais. Tačiau Tomas liko stovėti už naujoko. Visi ėmė klausinėti Roberto, kodėl atsitempė čia tą baidyklę? Bet naujokas nieko neatsakė. Vakarėlis tęsėsi iki dvyliktos valandos nakties. Auklėtojai buvo valgykloje ir neskubėjo ateiti į sporto salę. Ir prieš pat pabaigą Robertas pasiėmė mikrofoną į rankas. Ir garsiai pradėjo šnekėti. Jo kalba buvo skirta Tomui.
- Kadangi visi čia susirinkę, norėčiau atkreipti jūsų dėmesį į kairįjį kraštą. – visų žvilgsniai nukrypo, o tame kampe stovėjo Tomas. – Taip, tai mūsų didžiai gerbiamas baisuolis Tomas, Tomukas,Tomučiukas. – pradėjo vaipytis. – Mes visi turėtume jį pasveikinti, jog pagaliau jis išlindo iš savo urvo. – visi susirinkę pradėjo garsiai juoktis. Tomas pradėjo raudonuoti.- tad paplokime jam. – toliau nesustojo žeminti vaikino. – juk būti baisiu nėra gėda!
Tomas norėjo užmušti Robertą. Tačiau nebegalėjo daugiau čia būti ir pabėgo iš salės. Jį išlydėjo juoko banga.

4
Kitą rytą Tomo niekas nematė. Kilo sąmyšis, visi ieškojo jo. Bet jo niekur nebuvo. Tuo tarpu Robertas ramiai sau sėdėjo savo kambaryje. Ir net negalvojo eiti ieškoti Tomo.
Atėjus vakarui Robertas nusimaudė po dušu ir jau ruošėsi eiti gulti. Bet pajuto, kad kambaryje yra dar kažkas. Paėjęs šiek tiek į priekį išvydo Prie pat jo lovos stovintį Tomą. Jis rankoje laikė virvę ir peilį. Robertas persigandęs pradėjo klausinėti, ką šis veikia jo kambaryje ir kur buvo dingęs visą dieną? Tačiau Tomas net nesivargino atsakyti ir artinosi link naujoko. Pastarasis pradėjo drebėti iš baimės, spaudė kumštį, ruošdamasis bet kada užvožti Tomui. Bet net nepajuto, kaip staigiai prie jo prišoko bjaurusis. Robertas pargriuvo, nuo jo nukrito rankšluostis buvęs ant klubų, stengėsi kuo greičiau atsistoti, bet Tomas pribėgęs peiliu įpjovė naujokui krūtinę, palikdamas nemažą kraujuojančią žaizdą. Robertas suriko, bet bjaurusis užčiaupė jam burną ir ją užrišo raiščiu. Po valandėlės naujokas buvo pririštas vonioje ant jo kaklo buvo stora virvė, kuri buvo pritvirtinta prie dušo kabinos. Jis stovėjo ant kėdės ir tik Tomui panorėjus ši kaip mat galėjo būti nuspirta. Tačiau Tomas prabilo.
- Na manau tu supranti, kodėl aš čia ir už ką tu dabar kenti? – kreipėsi į naujoką.
- Taip, taip. –prabilo vos girdimai pro užrištą burną.- Bet prašau neskriausk manęs. Aš atsiprašau, maldauju paleisk mane. – pravirkęs prašė Robertas.
- O kodėl turėčiau, juk taip smagu kitus žeminti, kankinti. Argi ne Robertai?- nusišypsojo.
Robertas visas virpėjo, negalėjo sustoti verkęs. Tačiau Tomui tai nerūpėjo.
- Manau kiekvienas turi atsiimti savo. Blogis blogiu. Aš juk teisus? Žinoma aš teisus.
- Prašau tavęs.
- Žinai, manau turėčiau tave paversti panašiu į save. Juk tu taip norėjai susipažinti, būti mano draugu. O dabar tau atsirado puiki galimybė būti mano draugu. Tik tau tereikia būti bjauriam, kaip aš. Nes kaip žinai aš nekenčiu gražių žmonių. Sutinki?- pažvelgė į naujoką.
- Ne, maldauju tavęs...
Tomas išsitraukė iš kišenės peilį iš rėžė Robertui per veidą. Šis pasruvo krauju.
- Na manau dabar atrodai kur kas „gražiau“. – pašaipiai tarė.
Tomas nužvelgė Robertą, stovintį nuogą ir drebantį iš baimės. Tekantis kraujas priminė raudoną upę. Bjaurusis pradėjo isteriškai juoktis, patenkintas savo darbu.
- Na, o dabar prasidės tavo tikrasis gyvenimas. Palieku tave visam laikui mano „drauge“. – Tomas apsisuko ir išėjo iš kambario. Robertas liko stovėti pririštas.
Kitą rytą į naujoko kambarį atėjo valytoja, ir pastebėjo, kraujo dėmes ant kilimo, kurios vedė į vonią. Įėjusi į ją suriko. Ten ji išvydo pasikorusį Robertą. Naujokas neišlaikė įtampos ir nusprendė pasitraukti iš šio pasaulio. Jis negalėjo susitaikyti, kad teks gyventi su subjaurotu veidu.
Kilo didžiulis šurmulys. Buvo sukelta ant kojų visa žiniasklaida. Vaikų namai buvo uždaryti. Policija ieškojo Tomo. Nes nebuvo daugiau kitų įtariamųjų. Jis dingo jau kitą dieną po Roberto savižudybės. Tačiau niekam nepavyko jo rasti.

2011m. Liepos 9d. 15:20

djnamelis / Gyvenimas  2011 m. kovo 8 d.  djnamelis / Monstras  2010 m. gruodžio 7 d.  djnamelis / Tamsa ir šviesa  2010 m. gruodžio 2 d.