Haitis

svoloc

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2010m. Spalio 14d. 08:50

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

skrydžiui per Atlantą atminti

 
...ir tada pradėjau ropštis į viršų. Sveika koja turėjau remtis į Tojao pakaušį, kad užsikabaročiau ant metalinės spintos ir persiversčiau kitapus link išėjimo, atleisk, brolau, kitos tokios patogios pakopos neturiu, o tau dabar jau vis tiek. Aišku, buvo gaila Tojao (ar koks ten jo vardas, aš prastai kalbu angliškai, bet į mano klausimą what‘s your name?, jis atkakliai atsakinėjo Tojao, todėl, matyt, tai ir buvo jo vardas), neapsakomai gaila, aš pamilau jį kaip brolį per tą laiką praleistą kartu, mes išsišnekėjome apie viską (kiek sugebėjome vienas kitą suprasti), pavyzdžiui muziką: jis vardino man Haičio grupes (o gal tik reperius?), bet aš nei vienos nebuvau girdėjęs, aš - garsiausias Lietuvos kompanijas (69 danguje, G&G sindikatas, Kastaneda, Žas), tačiau jis nei vienos nebuvo klausęs (baisus atsilikimas!); be to, jis gražiai dainavo ir garantuotai būtų tapęs geru perkusistu (prakeiktas žemės drebėjimas), nes tobulai mušė ritmą šaukštais.
Dar man neapsakomai gaila buvo kojos, tiksliau dalies kojos, tos, kuri liko po spinta, svarbiausios dalies, kuria remdavausi į rasotą rytmečio žolę, kai išlįsdavau iš palapinės nusišlapinti mūsų turistinių iškylų metu, arba kutendavau Živilės tarpkojį šaltą žiemos vakarą sėdėdamas ant kilimo prie židinio jos namuose ir stebėdamas ją kaukšinčią loptopo klaviatūrą. Ji apsimestinai susirūpinusi nustumdavo mano pėdą sakydama, kad nespės baigti referato, bet galų gale pasiduodavo spaudimui ir mes raičiodavomės čia pat prie židinio nuogi, o referatas taip ir likdavo nepabaigtas.
Ką dabar aš darysiu be kojos? Ar galėsiu raičiotis su viena?
Nors, kita vertus, netekau tik nedidelės dalies, kokio ketvirčio ar net penktadalio, gerokai žemiau kelio, trūkstamą dalį man lengvai pritaisys šiuolaikiniai ortopedai (na gal ir nevisai lengvai, bet mokslas juk gerokai pažengęs į priekį!), gal labai ir nebus pastebimas mano luošumas, aišku, jei išmoksiu jį slėpti atitinkamai rengdamasis ir judėdamas, taigi gyvenimas dar nebaigtas, žmogau, juk man tik dvidešimt ketveri, daugiau optimizmo ir vilties, dabar svarbiausia kuo skubiau išsikrapštyti laukan. 
Tojao, žinoma, turėsiu būti amžinai dėkingas, jei išsigelbėsiu, - vargšas vaikas, pats neturėdamas vilties išgyventi, jis sutiko nupjauti galą mano prispaustos kojos. Bet gal būtent dėl to, kad tikėjosi taip pat būsiąs išgelbėtas, jis ir atliko šią paslaugą, kas jį žino, jo anglų kalbos aš gerai nesupratau, o dabar jis ir nepasakys.
Iš tiesų norėjau, kad jis kalbėtų vokiškai, bet čia, Haityje, apskritai sunku susikalbėti ir angliškai, ką jau kalbėti apie vokiečių kalbą. Dabar žinau, kad net ir trumpam važiuoti į svetimą šalį, jei nesi tikras, jog susikalbėsi, yra blogas sumanymas, bet tada atrodė viskas labai paprasta - kam gi man ta kalba, kai Živilė puikiai lialiakino angliškai. Kur tu, Živile? Juk praėjo, mano skaičiavimais, trys paros, kodėl tu neieškojai manęs, ar tu gyva?
 
Palikau ją numeryje, kai sumaniau padaryti staigmeną ir viešbučio restorano virtuvėje pagaminti lietuviškų cepelinų. Tai buvo kvailas sumanymas, be to dar ir kalbos barjeras, neįsivaizduoju, kodėl man atrodė, kad galiu tai padaryti. 
Virtuvėje sukiojosi kokie septyni juodukai, buvo karšta ir labai triukšminga. Tojao (tada dar nežinojau jo vardo) tuo metu buvo laisviausias arba vienintelis suprato, ko aš noriu (nors, regis, labai aiškiai suformulavau savo atvykimo tikslą: I want make zeppelins, prieš tai tradiciškai paklausęs ar nekalba kas vokiškai, deja, tradiciškai nesulaukiau teigiamo atsakymo), nes kitiems mano noras pasirodė arba keistas, arba jie nesuprato anglų kalbos ir tik gūžčiojo pečiais, tuo tarpu tas ištysęs paauglys iškart ėmė greitakalbe malti kažką, iš ko supratau tik vieną žodį dollars. Patvirtinęs kupiūromis savo ketinimą įsigyti potatoes, dar norėjau, kad jis jas nuskustų, bet kadangi nemokėjau angliškai to pasakyti, tai turėjau parodyti, ko noriu. Visi aplinkui žiūrėjo kaip aš skutu bulvę ir rodė mano pusėn iškeltą į viršų nykštį, tarp savęs kažką gyvai aptarinėdami. Tas pienburnis sutiko su užduotim, aišku, paėmęs už tai iš mano dolerių krūvelės dvidešimtinę. Tuomet pirmą kartą ir paklausiau kuo jis vardu.
Tojao, atsakė, aš nebuvau tikras, kad gerai supratau, todėl dar pasitikslinau: Tojao?
Yes, Tojao, patvirtino juodukas.
I am Kastytis, prisistačiau ir jis ėmė juoktis: Kašytis?
No, atsakiau, Kas ty tis. Jis bandė tai pakartoti, jam visai neblogai pavyko, bet kažkodėl juokėsi.
Kiti taip pat juokėsi, savaip kartojo ir juokėsi. Nesupratau kas čia juokinga, Kastytis visai normalus vardas, nelyginti su Tojao, bet nusprendžiau nesivelti į bevaisį ginčą ir taip pat nusijuokiau. Jie vėl rodė savo suknistus nykščius. Padrąsintas tokio draugiškumo dar kartą pabandžiau paaiškinti ką ruošiuosi čia nuveikti: 
I want make zeppelins.
Žodis cepelinai juos galutinai išjudino, jie rodė į mane pirštu klausdami, ar aš cepelinas? No, sakiau jiems, I am not zeppelin, my name's Kastytis.
Bet tokio paaiškinimo jie jau nebeklausė, tik kvatojo rodydami į mane: cepelinas. Ką nors pakeisti buvo beviltiška, tad galų gale sutikau vadintis cepelinu (Oh, yes, OK), koks skirtumas, juk ne amžinai mes čia linksminsimės.
Ir tuo metu staiga pajutau po kojomis kažkokią lyg ir siūbtelėjusią bangą (iš kur ji?), kartu išvydau vieno nigerio veide siaubą, ir supratau, kad linksmybės baigėsi, gerai nebus, po to sujudėjo kolona, esanti per porą metrų nuo manęs, kitą akimirką ji jau lūžo pusiau, ir didžiulis plotas lubų krito ant stačiakampio stalo, prie kurio mes su Tojao skutome bulves, tiksliau skuto jis, o aš tik bandžiau bendrauti su jo gentainiais. Tojao tokiu būdu per vėlai pastebėjo kas vyksta ir nespėjo atšokti, masyvus stalas, apkraštuotas skarda, kartu su lubomis prispaudė nelaimėlį žemiau juosmens. Aš atšokau nuo stalo, bet iš nugaros pajutau kažką ant manęs virstant, tai buvo metalinė spinta, griuvusi kartu su siena, dar spėjau į ją atsisukti, tačiau apatinis stalčius, ištrūkęs iš savo vietos, pasigavo ir prispaudė mano dešinę koją, parkritau šalia Tojao, o spinta, atsimušusi į stalą, ačiū Dievui, uždengė mus nuo griūvančio pasaulio.
Koją pervėrė baisus skausmas, ėmiau rėkti, kartu girdėjau ir daugybę kitų klykiančių balsų; viskas aplink mane ir po manim judėjo, jaučiausi lyg būčiau laive; šalimais gulėjo vienas juodukas, kuriam galvą suknežino betono gabalas, ant jo ir toliau krito plytos, tad po kelių sekundžių jis išnyko, kiti dar kažkur bėgo, krito, kėlėsi ir vėl bėgo, bet įžiūrėti nieko nebuvo įmanoma, nes patalpą užtvindė dulkių debesis.
Dar vienas spintos stalčius galų gale pasigailėjo manęs ir slysdamas žemyn kaukštelėjo visa metaline savo jėga man į kaktą, ir aš netekau sąmonės.

... ir tada ji išgirdo balsus. Jie buvo neryškūs ir kažkur toli, bet visgi tai buvo pirmieji balsai taip arti per šį laiką, kai gulėjo laukdama mirties ir nesitikėdama išsigelbėjimo. Sukaupusi visas jėgas šaižiai sukliko, tai turėjo būti žodis help, bet išėjo tik viena ilga balsė eeeeeeeeeee. Ir tuoj pat vėl neteko sąmonės, bet šis klyksmas ją išgelbėjo. Ją išgirdo po sugriauto viešbučio griuvėsius šmirinėjantys paaugliai, tikėdamiesi rasti ką nors vertingo.
Kambarys buvo užrakintas, bet durys įstatytos taip, kad atsidarytų į vidų, tad berniukai, jų buvo trys, jas išspardė. Viduje kelią pirmiausiai pastojo pasvirusi spinta, iš kurios iškritę mėtėsi rūbai, įvairios smulkmenos ir lagaminai, teko per visa tai perlipti, toliau - apvirtusios kėdės, staliukai, spintelės, lempos ir televizorius, daug stiklo šukių ir plytų-tinko junginių.
Žmonių nebuvo, todėl vienas berniukas pasuko į vonią, kiti du į miegamąjį. Jame pamatė lovą, ant kurios iš viršutinio aukšto buvo įkritusi kita lova ir stovėjo kone statmenai viršutine dalimi atsirėmusi į sieną; ansamblį papildė lubų liekanos ir baldų nuolaužos, čiužiniai, patalynė ir drabužiai, viską dengė storas tinko sluoksnis ir pagalvių plunksnos.
- Oho, - švilptelėjo vienas berniukas. Kitoj lovos pusėj ant grindų gulėjo žmogus, matėsi jo kojos. Antrasis apėjo lovą ir pasakė pirmąjam:
- Negyvas.
Įslinko ir trečiasis iš vonios:
- Ten nieko nėra.
- Ji čia, - tarė pirmasis palinkęs prie lovos galvūgalio. Priėję draugai pamatė moters galvą, šalia prigludusi buvo vyro galva, visa kita užversta nuolaužomis ir skudurais.
- Ji balta, - konstatavo trečiasis.
- Pirma gal apieškokim jų daiktus? - pasiūlė antrasis.
- Jie gali būti gyvi, - paprieštaravo pirmasis, - pamėginkim išlaisvinti.
Visi kartu ėmė darbuotis. Moteris atgavo sąmonę:
- Oh, thanks...
- Amerikietė, - nusprendė antrasis, - tu su ja gal susikalbėsi? - paklausė pirmojo.
- Moku tik labai nedaug, - atsakė tas.
- Žiūrėk, jie darė seksą, - susigėdo trečiasis. Iš tikrųjų - netrukus pasimatė, nuogas juodaodis vyras, gulintis ant moters nugaros, per pusiaują prispaustas iš viršaus nukritusios lovos. – Jis tikrai negyvas.
 
Mario (toks vardas buvo ant viešbučio patarnautojo ženklelio) jai iškart nepatiko: įžūlus nurenginėjantis žvilgsnis, savimi pasitikinti laikysena, jokio nuolankumo ir paslaugumo, priešingai - visa bylojo, kad jis daro neįkainojamą paslaugą tempdamas jų lagaminus į numerį.
O dar akibrokštas su arbatpinigiais: kai Kastytis atkišo banknotą, tas savimyla galva linktelėjo Živilės pusėn, duodamas suprasti, kad priims iš jos rankų, ir tik ką iškeptas jos gyvenimo palydovas („kol mirtis išskirs“) pasidavė to juoduko valiai - kvailai šypsodamasis pakvietė Živilę perduoti suglamžytą vieno dolerio banknotą ir nei kiek neprotestuodamas stebėjo, kaip Mario, priimdamas dolerį, lyg netyčia palietė jos pirštus ir nežymiai juos spustelėjo. Veidu nuslydo pergalinga šypsena, o Živilė jautėsi lyg nusipirkusi nereikalingą daiktą, kurio grąžinimas taisyklėse nėra numatytas.
Nusikratyti to pirkinio negalėjo visą dieną ir ypač pirmąją povestuvinę naktį, kažkas trečias buvo kartu su jaunavedžiais. Ta šlykšti šypsena, ji tarsi kabojo virš plačios dvigulės lovos.
Matė ją ir kitą rytą hole, kai su Kastyčiu nusileido pusryčiauti į viešbučio restoraną. Šypsena buvo įsakmi, reikalaujanti, ir Živilė nevalingai jai atsakė. Neapkentė savęs už tai, valgis strigo, vėlėsi burnoje, kol galiausiai atstūmė lėkštę. Kastytis prisispyręs klausinėjo kodėl ji nevalgo, blogai jaučiasi, jai neskanu? Ką gi, pietums parūpins lietuviškų cepelinų. Jis buvo toks juokingas, naivus ir nesupratingas, kad Živilė nusišypsojo ir priėmė jo iššūkį.
 
Lietuviški cepelinai! Haityje! Tai buvo iš fantastikos srities. Taip absurdiška, kad jis negalėjo ilgiau būti be sąmonės ir atsimerkė. Patalpą apšvietė vienintelė išlikusi dieninės šviesos lempa, nukarusi nuo lubų liekanos. Koją neapsakomai skaudėjo, galvoje dunksėjo milžiniškas kūjis, bet ausyse spengė tyla, tik vėliau šalia išgirdo aimaną. Pakėlęs galvą pamatė bulviaskutį juoduką (jiedu gulėjo veidu vienas prieš kitą, visai šalia, Kastytis  prispausta koja, Tojao abi kojas buvo užgulęs stalas, virš jų kaip apsauginis skydas metalinė spinta, savo viršumi atsirėmusi į stalo kraštą, todėl abu buvo chaotiškai susiformavusioje slėptuvėje) su peiliu rankoje, bulvė gulėjo šalia jo pilko nuo dulkių veido.
What‘s your name? kentėdamas skausmą paklausė Kastytis, Tojao, jau trečią kartą prisistatė vaikinas, vadinasi jis tikrai nemelavo – toks buvo jo vardas. Ištiesė jam nebaigtą skusti bulvę. Juodukas atstūmė ją ir atkišo Kastyčiui dvidešimtinę.
No, thanks, sumosavo tas rankomis, ir juočkis įsikišo banknotą atgal į marškinių kišenėlę. Kastytis nežinojo ką dar pasakyti, visi angliški žodžiai kažkur dingo, todėl prabilo lietuviškai:
Norėjau pasigaminti cepelinų...
No, zeppelins, no, pravirko Tojao, ir Kastytis ramindamas uždėjo savo ranką jam ant peties. Tojao pagriebė ją, suspaudė savo balsvuose delnuose ir ėmė karštai kalbėti nesuprantama kalba.
- Taip, taip, Tojao, aš tave suprantu, - pritarė Kastytis (jie abu kalbėjo vienu metu), - tu nekaltas, neatsiprašinėk, taip jau būna, nieko nepadarysi. Mus išgelbės, būtinai, pamatysi, tai viso labo žemės drebėjimas. Nieko daugiau, tik žemės drebėjimas, dažniausiai žmonės būna išgelbėjami. Juk čia viešbutis, čia pirmiausiai ir ieškos. Neverk. Don‘t cray, Tojao. It‘s OK.
Tojao pagalvojo, kad turi kalbėti angliškai, tą ir ėmė daryti, bet dėl to Kastytis nepradėjo geriau jį suprasti, tada Tojao ištiesė atidarytą viskio butelį (greta jo buvo kartoninė dėžė, kurioje dar liko keli sveiki buteliai), Kastytis godžiai gurkštelėjo stipraus gėrimo ir pajuto, kaip kūną perlieja karšta banga, bet Tojao sumosavo rankomis ir mėgino parodyti, kad reikia užsipilti viskio sau ant kojos. Kastytis neigiamai purtė galvą, sakydamas no, I can‘t, bet nigeris primygtinai kartojo you must, you can, kol galiausiai, paėmęs naują butelį, pats užsipylė tos dezinfekcijos ant savo žaizdos, ir Kastytis, pamatęs, kad anas net nesusiraukė, pasidavė įkalbinėjamas ir šliūkštelėjo gerą porciją škotiškos samanės ant savo nelaimingos kojos. Pervėrė baisus skausmas, ir Kastytis suklykė nesavu balsu ir klykė tol, kol suvokė, kad Tojao taip pat klykia, ir tada, nors taip baisiai jau neskaudėjo, klykė toliau dviese, taip klykti buvo smagiau. Be to rėkimas malšino skausmą. Dar gurkštelėjo viskio, perdavė Tojao, thanks, ir tęsė.
Tojao palaipsniui riksmą pavertė repavimu:eh eh help me, eh eh rap me, Kastytis prisijungė ehehei išdulkink mane, ehehei ar mane girdi, fuck fuck fuck ir pan., rėkė abu iki užkimimo, paskui pradėjo juoktis. Rodė į kits kitą pirštais ir žvengė. Zeppelin, pasakė Tojao, kvailas nigeris, neliko skolingas Kastytis. No, I am not nigeris, aš juodaodis, nepiktai aiškino Tojao, žinau, tu šūdo gabalas. What's šiudo gabalas? sukluso Tojao, it's very nice thing, ir Tojao nurimo.
My brother..., pradėjo juodukas ir Kastytis suprato, kad dabar prasideda rimtoji dalis, oh, yes, ok, išklausęs tarė ir taip pat išliejo savo širdgėlą:
- Mano žmona liko numeryje, mes apsivedėm prieš savaitę, my wife, graži mergaitė, man visi pavydi, tikrai. She's beautiful, aš ją labai myliu, iškart įsimylėjau, kai pamačiau, pasakiau: tegul bus kvaila, nes visos gražuolės kvailos, nesvarbu, bet ji man labai reikalinga, įsivaizduoji, taip ir pasakiau. Ir nesigailiu, be to, ji ir nėra kvaila, man regis, mes pažįstami tik septyni mėnesiai. Nusprendėm surengti šaunią povestuvinę kelionę, jos tėvai turtingi, galvojom kur skristi ir pasirinkom Haitį, kelionių agentūroj rekomendavo, idiotai.
 

Lietuviški cepelinai! Ar galės ji dar kada nors į juos pažiūrėti? Nevalgyti, ne, valgyti jų tikrai niekada negalės, bet net ir matyti nepravirkusi vargu ar pajėgs, perdaug žiauri patirtis, susijusi su cepelinais, lydės ją visą likusį gyvenimą. Jeigu išsigelbės, savaime suprantama, nors dabar ji jau pradėjo tuo tikėti. Nežinia kodėl, bet intuicija kuždėjo, kad gyvenimas jai dar nebaigtas, tik sustojo kuriam laikui.
Kastyčiui išėjus (prieš tai ji išsireikalavo rytinės pasimylėjimo porcijos), Živilė įlindo į dušą, o išėjusi išgirdo atsidarant laukujas duris, nustebo, kad taip greit grįžo, matyt, nepaprasta čia išsivirti cepelinų, bet kambaryje pamatė Mario, surinkinėjantį patalynę, oh, i'm sorry, nežinojau, kad numeryje kas yra, ji stovėjo beveik nuoga, užsimetusi tik rankšluostį, kurio vienu kraštu sausino plaukus, visa likusi medžiaga vos dengė priekį šiek tiek žemiau pilvo, ir žiūrėjo lyg užhipnotizuota, kai Mario tuo tarpu ėjo link jos, ramindamas ir atsiprašinėdamas (ji nelabai suprato žodžių reikšmę, ją kaustė jo žvilgsnis), rankose laikydamas užvalkaliukus, kurie palengva slydo žemyn ir liko tik paklodė, kuria jis apglobė Živilę, irgi slystančią iš po tos paklodės ant grindų, vos spėjo sulaikyti. Prikėlė ją ir paėmė ant rankų, toks aukštas ir stiprus, nunešė į lovą ir atsargiai paguldė, pats neatitraukdamas rankų, kažko laukė, ji irgi kažko laukė (kokia aš kvailė, juk turiu šaukti), paskui lėtai praskleidė paklodę.
Ji nenorėjo leistis apnuoginama, bet tuo metu jos krūtis jau buvo apžiota ir tai suteikė jai standumo, buvo gaila griauti tobulą harmoniją, paskui juoda galva slydo žemyn, lūpomis žymėdama kiekvieną centimetrą, liežuvis degustavo odą, palikdamas drėgną pėdsaką, ir šioje vietoje priešintis arba šaukti būtų išvis barbariška, todėl Živilė neardė meninės erotikos, kol galiausiai pajuto Mario savyje ir vienintelė mintis, kuri jai tada toptelėjo: ar negrų varpa irgi juodos spalvos, nes, pavyzdžiui, delnai jų yra balsvi, bet palenkusi galvą nieko nepamatė, nes ta buvo giliai ir tuo metu kaip tik baigė. . Tik pastebėjo, kad Mario kažkuriuo metu spėjo visas nusirengti, ir dabar ji glamonėjo nuogą jo kūną.
Po to jis apvertė ją ant pilvo (įsitikino, kad varpa vis dėlto juoda) ir vėl ėmė lūpomis žymėti jos kūną nuo užpakalio iki kaklo. Tada vėl pajuto jį viduje. Po pirmo išsiliejimo dalis spermos išbėgo ant paklodės, bet dar nemažai liko viduje, todėl su kiekvienu stūmimu pasigirsdavo juokingas garsas pliaukšt, lyg delnu plotum per vandenį, jai norėjosi juoktis, bet staiga prisiminė Kastytį, kurį iki šiol buvo pamiršusi, todėl nusprendė, kad bus ypatingai nepadoru, jei staiga užėjęs, rastų ją dar ir besijuokiančią be viso kito. Todėl norėjo tik, kad Mario greičiau baigtų, ir išrietė dėl to į viršų sėdynę.
Mario tai užvedė, pliaukšt pliaukšt pasidarė tankesni, ir dar ji pajuto lyg lova būtų subangavusi kaip jūroje, pagalvojo, kad tai nuo ritmingo siūbavimo (Mario atrodo nieko nepastebėjo, pliaukšt pliaukšt nepakito), jautė, kad jis eina link pabaigos, alsavimas tapo garsesnis, ji irgi pagarsino savo dejones, bet tuomet jau aiškiai išgirdo kažkokius bildesius (tai buvo nepakartojama!), lova lyg stryktelėjo aukštyn (dar niekada taip gerai nesijautė!), Mario tai nesustabdė, pliaukšt pliaukšt, žūtbūt norėjo baigti, nes jau matė finišą, nors buvo aišku, kad čia kažkas rimta, Živilė pagalvojo ekstazėje: žemės drebėjimas, kaip ekstremalu! tuo metu jis garsiai sudejavo ir susmuko ant jos, kirto finišo liniją, ji jau norėjo išslysti iš po jo, bet pajuto stiprų smūgį į nugarą, Mario galas vėl susmigo iki pačių vidurių, kažką ten pažeidė, pradūrė, nes pervėrė baisus skausmas ir prieš apalpdama suprato, kad ant jų nukrito lubos.

Nusipjauti koją Kastytis nusprendė tada, kai pajuto, kad ją graužia žiurkės. Tiksliau po to, kai atgavo sąmonę, nes tuo metu nepakeliamas skausmas nubloškė jį į komą. Žiurkių neatbaidė ir viskis, užpiltas dezinfekuoti žaizdą, galbūt jis kaip tik joms pasirodė labai tinkamas padažas. Tojao iš riksmo suprato kas atsitiko ir rankomis ėmė įnirtingai daužyti metalinę spintą, norėdamas nubaidyti nuo Kastyčio graužikus. Kurį laiką tai padėjo, bet žiurkes masino kraujo kvapas ir buvo aišku, kad jos nepaliks nebaigtos valgyti šviežios mėsos. Todėl tik atgavęs sąmonę Kastytis ir kibo į krūtinę Tojao: help, you must, šnai leg, my leg, šnai, verstehe?Kaip gi tau pasakyti angliškai, knife, šnai leg, with knife, please. (Dar norėjo papasakoti apie lapes, kurios, kažkur girdėjo, papuolusios į spąstus pačios nusigraužia sau koją, bet neprisiminė, kaip jos vadinasi angliškai, o be to, vargu ar apie jas čia išvis kas nors girdėjo, juk lapės ne atogrąžų paukštis, tiksliau žvėris, bet koks skirtumas.)
Aišku, Tojao suprato, jis ir pats turbūt galvojo, kad tai geriausia išeitis, bet atkakliai atsisakinėjo ir tik daužė kumščiais spintą. (Jo paties kojos, matyt, buvo neprieinamos žiurkėms.) Tada nieko kito neliko kaip tik užvožti jam gerai į marmūzę, kraujas ištryško ant juodos lūpos, ir Kastytis delnu uždengė jam burną, kita ranka paėmė Tojao ranką ir prispaudė sau prie lūpų: I‘m sorry, please, Tojao, help me.
 

Pajudėti negalėjo, tik pasukti galvą; matė, nors buvo naktis, kad į kambarį įgriuvo viršutinis aukštas. Ant jos nenuilstamai gulėjo tas pats Mario. Jis, žinoma, buvo negyvas ir atšalęs. Langai išdaužyti, todėl aiškiai girdėjo įvairius garsus: sirenas, kirtiklių smūgius, žmonių balsų ir mechanizmų gaudesį. Rėkti buvo beprasmiška, niekas vis tiek nebūtų išgirdęs, bet ji pabandė – neišgirdo pati savęs.
Na ir nereikia, pagalvojo, tegul mirsiu. Skaudėjo kažkur pilve, bet nelabai nuožmiai, tik įkyriai. Be sąmonės, ko gero, išgulėjo mažiausiai dešimt valandų. Rytoj tikriausiai turėtų rasti, vadinasi, laukti liko visai nedaug. Kentėti, kentėti.
Ar galėjo viskas pasisukti kiek kitaip, kad, pavyzdžiui, Kastytis nebūtų niekur ėjęs ir ji dabar gulėtų su juo po užgriuvusiomis lubomis? Vargu, greičiausiai tada ją būtų priplojusios tos lubos, nes Kastytis lovoje buvo toks pasyvus, kad greičiau ne jis ją, o ji jį būtų dulkinusi. Anksčiau jai imponavo tokia Kastyčio poza – dar kai jie nedraugavo pastebėjo, kad pats jis nekabina merginų, o laukia, kad jos jam siūlytųsi, ji ir pati buvo priversta siūlytis (ką gi, labai norėjo to švelnių bruožų vaikino), ir pirmą kartą atsidūrusi su juo lovoje pati turėjo nuimti jam kelnaites, kitaip gal nieko ir nebūtų sulaukusi.
Visai kitaip buvo su Mario. Nors tai truko tik keliolika minučių, bet ji pasijautė moterimi, geidžiama moterimi, jai tereikėjo paklusti ir vykdyti vyro įgeidžius. Kaip gaila, kad ji nemirė kartu su tuo juoduku.
Dar ilgai galvojo apie Mario. Ir Kastytį. Ir dar kažką mažą, bet užmigo neišsiaiškinusi kas tai, o ryte netikėtai prasimerkė ir tada išgirdo balsus…


Patekti į restoraną, per kurį Kastytis ir atėjo į virtuvę, nepavyko, viskas buvo užversta. Iš turėtų dviejų kojų liko tik pusantros, todėl judėjimas buvo suvaržytas (judėjo remdamasis į taburetę). Gerai, kad turėjo žiebtuvėlį, kuriuo Tojao prisideginėjo suktinę, kartais juo pasišviesdavo, nes niekur neprasimušė jokia išorės šviesa, jeigu buvo diena (arba galėjo būti naktis), bet taupydamas dujas daugiausiai judėjo apgraibomis; dar turėjo Tojao marihuanos kapšelį, kiek ten jos liko, labai jam patiko šis produktas, ir bent jau kol išsikrapštys iš šito jovalo ir susitvarkys koją, pavartos įtampai nuimti. Paskui baigs. Paėmė ir dvidešimtinę, kurios prieš tai purtėsi, juk Tojao jos jau neprireiks, o jam - ką gali žinoti.
Sugrįžo į virtuvę ieškoti kito išėjimo. Ten vis dar buvo šviesu, dieninė lempa kaip ištikimas šuo laikėsi iš paskutiniųjų, nors Tojao vis dar buvo negyvas ir vilties, kad kas pasikeis, ji jau negalėjo turėti, bet kas ją supaisys, pagalvojo Kastytis, ir dar kartą gurkštelėjo viskio iš butelio stovinčio prie Tojao galvos.
Paskui nuėjo priešingon pusėn ir po ilgų blūdinimų galų gale atrado laiptus. Laiptinėje, blausiai apšviestoje kelių veikiančių lempų kažkuriuose aukštuose, irgi matėsi žemės drebėjimo padariniai: įgriuvę arba persikreipę laiptai, pakibę ore turėklai, įskilusios sienos, tarp antro ir trečio aukšto žiojėjo didžiulė skylė, tad reikėjo kartis per turėklus.
Didžiulių pastangų dėka, su ilgais pailsėjimais visgi pasiekė šeštąjį aukštą, kuriame buvo jų numeris, ten teko paklaidžioti, nes žinojo kelią tik nuo lifto, numeracija irgi greičiau klaidino, nei padėjo, be to, daug kur durų išvis nebuvo, vietomis reikėjo įveikti griuvėsius, apeiti lūžusius baldus, neužkliūti už pamestų lagaminų, drabužių, įvairių kitų daiktų.
Pačiame pirmajame numeryje, į kurį įėjo, iškart pripuolė prie lango pažiūrėti kas dedasi lauke. Porto Prensas kaip ant delno: priestatas apačioje, kuriame buvo restoranas, visiškai sugriautas, kiek akis užmatė driekėsi griuvėsiai, sudaužyti automobiliai, tarsi nukirstos per pusiaują palmės, daugybė žmonių judėjo visomis kryptimis, nenusakomas triukšmas, kaip filme apie karą, žodžiu, žiūrėti į visa tai Kastytis neturėjo jokio noro.
Iš saulės padėties suprato, kad jau vakarėjo, reikėjo skubėti. Kiti kambariai, į kuriuos jis pradėjo landžioti, buvo daugmaž panašūs, tik iš kai kurių apstatymo detalių ir besimėtančių svetimų drabužių suprasdavo, kad tai ne jų būstas; pasitaikė ir su įgriuvusiomis lubomis ir nuvirtusiomis sienomis, į kuriuos visai negalėjai įeiti ir tai galėjo būti jų numeris; buvo ir negyvėlių.
Galiausiai rado savo numerį, durys buvo išlaužtos, o juk iš vidaus jos atsirakindavo rankenos pasukimu, vadinasi, laužėsi iš išorės - Živilė turi būti viduje, ji neišbėgo, žemės drebėjimas ją gal užtiko duše, į kurį ruošėsi eiti jiems išsiskyrus. Svetainė buvo nusiaubta, lagaminai tuštutėliai ir sulaužyti, savo blizgančius juodus marškinius, kuriais žadėjo pasipuošti ypatinga proga, aptiko perplėštus ir užmestus ant sieninio žibinto prie komodos. Drebančia širdimi įpuolė į vonios kambarį. Ten buvo tamsu ir lempa nedegė, bet užteko šviesos sklindančios iš kambario, kad įsitikintų, jog patalpa tuščia, bent tiek gerai.
 
 
- Please, help me, - sukuždėjo Živilė.
Lova buvo sunki, ją slėgė iš viršaus nukritusios lubos, bet atkasę nuolaužas vaikai lovą visgi nustūmė. Susigėdę ir apstulbę žiūrėjo iš arti į nuogus kūnus, kol Živilė nepakartojo savo prašymo. Pabandė išlaisvinti ją nuo to negyvo juoduko, bet jis niekaip nenorėjo atsikabinti, tas galas laikėsi viduje kaip įkaltas. Nuo pastangų atplėšti Mario viduriuose vėl siaubingai suskaudo, todėl Živilė sudraudė berniukus:
- No, please. Man labai skauda. Nereikia.
Buvo gėda žiūrėti į tuos vaikus, žinojo kaip nepadoriai jiems visa tai atrodo, todėl greitai apsisprendė:
- Apverskite mus, paguldykite ant nugaros.
Teko rodyti rankomis, nes jie nelabai suprato ko ji nori. Galų gale kai tai pavyko, jie visai apkvaito pamatę baltą krūtinę ir visą nuogumą iš priekio, bet Živilė neleido mėgautis pornografija, prisidengė paklode ir paliepė:
- Suraskite peilį.
Pirmasis berniukas suprato šitą komandą ir persakė draugams, tie ėmė karštai ginčytis ir neigiamai purtė galvas, bet pirmasis, ji matė, juos įtikinėjo, jis buvo jos pusėje, todėl Živilė kreipėsi tik į jį:
- Tu pasilik, jie tegul išeina. Atnešk juodą lagaminą.
Ji žinojo, kad Kastyčio kosmetinėje rankinėje turi būti skutimosi peiliukų. Pirmasis berniukas, jam buvo gal keturiolika metų ir atrodė vyresnis už savo draugus (taip bent pasirodė Živilei), savo kalba persakė jiems kažką ir visi išėjo, o netrukus grįžo vienas su lagaminu rankoje. Živilė paprašė jį atidaryti ir parodė, ką tas turi jai paduoti, tada paprašė ir jo išeiti, bet palaukti kitame kambaryje.
Pabandė atsisėsti, tačiau kūnas buvo nutirpęs ir jos neklausė, tad vėl šūktelėjo help. Įbėgo iškart visi trys ir sužiuro, tikėdamiesi išvysti kažką siaubingo, bet nieko dar nebuvo įvykę. Ji mostelėjo ranka, sakydama, kad pasiliktų tik pirmasis.
- Kuo tu vardu?
- Meniao.
- Meniao? Gražus vardas. Aš Živilė.
- Zivile?
- Živilė. Mano vardas.
- Taip. O jis?
- Jis? Mario. Mano meilužis.
- Meilužis?
- Taip, labai mielas. Gaila, kad taip atsitiko. Bet jis mirė laimingas. Jis nieko nepajuto, tiesiog mirė tada, kai pasijuto esąs rojuje.
- Rojuje?
- Taip. Tu dar mažas, tai yra per jaunas. Ne, tu ne mažas, tu jaunas, Meniao. Vėliau suprasi.
- O jūsų vyras... ?
- Mano vyras? Kastytis, mano vyro vardas Kastytis.
- Jis žiūrėjo?
- Kastytis? Ką žiūrėjo?
Meniao susigėdo, nežinojo kaip paklausti, todėl tik parodė į gulintį už lovos negyvą vyrą.
- Jis Kasytis?
Živilė nesusigaudė, nes nežinojo, kad ten kas yra. Dabar tik pamatė šalia lovos kažką gulint, išsigando, kad tai gali būti Kastytis, atėjęs kuriuo nors metu ir pasimiręs iš pavydo, bet matyti jo dar negalėjo, todėl paprašė, kad Meniao jį parodytų. Meniao priėjo prie negyvėlio ir kilstelėjo už pažastų, Živilė lengviau atsikvėpė:
- No, he isn‘t my husband. Tikriausiai jis nukrito nuo viršaus.
Ir pradėjo juoktis supratusi, kaip visa tai galėjo pasirodyti vaikui:
- No, he isn‘t my husband. Tikrai, aš dar ne tokia pasileidusi.
Išgirdę juoką iš kito kambario įkišo galvas anie du berniukai.
- No no, - sumosavo rankomis Živilė, - get out.
Meniao jiems saviškai pasakė tą patį ir vėl liko vieni du. Dabar reikėjo greičiau viską baigti, tereikėjo jam paaiškinti, nors aiškinti nebuvo ką, ji tiesiog išėmė iš pakuotės peiliuką ir padavė Meniao. Tas nepatikliai žiūrėjo į jį, bet imti nesiryžo, tada Živilė padrąsino:
- Please.
 
 
Atsargiai pravėriau miegamojo duris, bijodamas išvysti jame kažką kraupaus. Tą ir išvydau - buvo įkritęs visas viršutinis aukštas su grindimis, lova ir, turbūt, to kambario gyventoju, kuris atrodė miręs, greičiausiai taip ir buvo. Dar iškart pastebėjau, bet nedrįsau tuoj pat skubėti tuo įsitikinti, kad lovoj uždengtas guli žmogus. Tik kai viską jau buvau nužvelgęs, išdrįsau vėl pažiūrėti į kūną, kuris, ačiū dievui, atrodė didesnis nei Živilės. Visgi drebėdamas prisiartinau prie lovos ir truputį atidengiau užtiesalą. Pasirodė juoda galva, dėkui viešpatie, palengvėjo, bet veidas pasirodė matytas, gal net priminė Tojao, kuris betgi liko gulėti virtuvėje negyvas ir jokiu būdu negalėjo ateiti čia ir atsigulti lyg niekur nieko.
Tada prisiminiau mus atlydėjusį kambarinį, tai buvo jis, Mario, tokį užrašą perskaičiau tada ant jo kortelės, toks pat pasipūtęs ir pasitikintis savimi net dabar, kai buvo miręs. Ko gi čia pūstis, pagalvojau, ir atidengiau visą užklojimą. Pirmiausia kas pribloškė - tai, kad jis buvo nuogas, kokio velnio mano numeryje sumanė išsirenginėti, iškart to niekaip nesusiejau su Živile, tai buvo neįmanoma, mes ką tik vedę, įsimylėję vienas kitą iki ausų. Bandžiau lipdyti jį su vyru gulinčiu ant grindų, bet tas buvo apsirengęs, be to, kodėl mūsų miegamajame? kur tuo metu buvo Živilė? žodžiu, vėl nei šis, nei tas.
Antra, kas mane suglumino, kad Mario buvo be varpos, ji buvo nupjauta, taip pasielgti būčiau galėjęs aš, jeigu užtikčiau jį su savo žmona, bet kadangi aš to nepadariau, tai gal jis, Mario, dulkino kieno nors kito žmoną, gal kaimyno iš viršaus, ir kaimynas jį už tai nukenksmino, o paskui ir pats užsimušė nukrisdamas kartu su savo konkurentu į mano miegamąjį?
Kaip man būtų patikęs toks scenarijus, bet šaltas prakaitas, išpylęs nuo galvos iki kojų, kreipė mane prie neįmanomo varianto.
Gerai, mėginau susitvardyti,
tada kur po galais Živilė?
kodėl išlaužtos durys?
ar ji nupjovė jam galą?
kuriam galui ji tai padarė?
ir kur yra tas nupjautas galas?
negi pasiėmė su savim?
man galas,
suvokiau svaigdamas nuo minties apie neištikimybę.


Živilė pajuto, kai Meniao baigė operaciją, ji lyg atsilaisvino nuo ją siejusios bambagyslės. Nuslydo nuo Mario ir pabandė atsisėsti. Pavyko.
- O toliau kas? – paklausė berniukas, - jūs jį išimsite?
- Taip, ačiū tau, - tarė Živilė ir pabučiavo Meniao. Jis nedrąsiai palietė jos krūtį, apėmė ją savo delnu. – O dabar eik ir atnešk kitą lagaminą, man reikia apsirengti.
Meniao grįžo su lagaminu ir atsisėdo greta jos. Ji norėjo sakyti, kad jis paliktų ją vieną, bet nespėjo išsižioti – jis lyg laukė tokio paraginimo ir neigiamai papurtė galvą: jis neis. Ką gi, tada Živilė pradėjo tvarkytis prie jo: pirmiausiai reikėjo sutvarstyti nupjautą vietą, kažkodėl ji vis dar kraujavo. Atplėšė nuo paklodės ilgą juostą ir ja apsivyniojo tarpkojį ir klubus. Meniao išpūtęs akis žiūrėjo į jos nuogumą, bet nieko nepasakė ir nieko nepaklausė, net ir to, kodėl ji neišsiėmė Mario varpos, tikriausiai nebūtų sugebėjęs angliškai suformuluoti tokio klausimo.
Paskubomis įsimetusi į rankinę kelis drabužius, kitus atidavė berniukams, kartu ir Kastyčio, nes nesitikėjo, kad jis grįš, jei jau iki šiol negrįžo. Per langą matė, kas įvyko visame mieste, tad tikėtis stebuklo būtų naivu. Paėmė abiejų asmens dokumentus ir bankų korteles.

Svaigdamas nuo minties apie neištikimybę ir nualintas kelionės Kastytis prigulė ant lovos šalia apipjaustyto Mario ir užsidegė suktinę. Į sąmonę kartu su lengvu kvaituliu įsismelkė ir kojos pjovimo prisiminimas:
- Help me...
- Of course, okey, Zeppelin.
Iš spintos stalčių Tojao išėmė du didelius mėsai pjaustyti peilius, ant vieno geležtės buvo dantukai, kaip mažas pjūkliukas perpjauti ypač kietą vietą, pavyzdžiui kremzlę ar sąnarį. Nusitraukė nuo savęs marškinėlius, tą patį liepė padaryti ir Kastyčiui. Paskui atkišo nepradėtą viskio butelį bei ragino nesustoti pilti tą šlykštynę į save net tada, kai Kastytis tiesiog fiziškai nepajėgė nuryti tokio kiekio skysčio, perviršis plūdo per lūpų kraštus ir tekėjo ant krūtinės. Tada Tojao smogė jam per galvą kitu pilnu buteliu ir Kastytis išsijungė.

Pabudau purtomas už peties. Pasąmonėj tas purtymas siejosi su oro duobėmis, kurios blaškė mūsų mažą dvivietį lėktuvėlį, menamai skrendantį žvaigždėtą naktį iš Vilniaus į Palangą (visada svajojau apie tokį daikčiuką), ir Živilė nejuokais persigandusi laikėsi įsikibusi į mano parankę ir su ašaromis akyse maldavo grįžti namo. Aš raminau, sakiau - tuoj viskas baigsis, bet tada veiksmas persikėlė į mūsų namus prie židinio, kur gulėjome pavargę po mylėjimosi, ir grindys nelauktai ėmė kilnotis, o ugnis išsprūdo iš savo vietos ir pažiro įkaitusiomis žarijomis ant nuogų mūsų kūnų.
Pramerkęs akis virš savęs pamačiau Tojao nekenčiamą veidą, visą šlapią nuo prakaito ir pavargusiai šnabždantį: it‘s okey, Kastytis, you will live. Nuo jo neišpasakytai dvokė, matyt, jis apsidirbo pjaudamas mano koją. Ją vis dar skaudėjo, bet kitaip – jos, sakytum, jau netempė kažkas žemyn, ji buvo laisva, bet žiauriai tvinksėjo ir tas tvinksėjimas kūjo stiprumu mušė į smegenis.
Norėjau, kad juodas snukis tuoj pat dingtų iš mano akiračio, todėl staiga su visa jėga kilstelėjau į viršų galvą, atsitrenkdamas į Tojao nosį, iš kurios pasipylė kraujas. Kraujas lašėjo man kone į burną, tad išspjovęs jį Tojao į veidą surikau: tu apsišikęs, nigeri, viskas per tave, per tave ir tavo sušiktą salą, ir toliau jau talžiau jį kumščiais, nekreipdamas dėmesio į jo vapėjimą please, Kastytis ir panašiai. Galiausiai apėmiau pirštais jo laibą kakliuką ir stipriai suspaudžiau, jausdamas kaip skausmas pamaži kažkur tolsta, kol visai išnyko. Tada jau paleidau Tojao ir pavargęs vėl atguliau į savo vietą.
Girdėjau tik dūžius krūtinėje ir savo pavargusį alsavimą. Norėjau išgirsti šiuo metu kokią nors iškilmingą bažnytinę giesmę, atrodė, kad dabar ji kaip tik būtų vietoje, bet nesvetinga sala, pasitelkusi mirtiną tylą, keršijo man už vargšą Tojao.
Na ir tegul, aš ištversiu, bet buvo gaila Tojao, gaila to, ką padariau, gaila kojos, vaikystės, kuri niekada nebegrįš, viso pasaulio nuolat kenčiančio katastrofas buvo gaila, visko nepakeliamai gaila – paukštelių, žvėrelių, pingvinų, delfinų, mamos ir močiutės, indėnų ir aborigenų, žydų, auksinių kopų ir kormoranų apšiktų pušelių - ir aš apsiverkiau, užblioviau visu garsu nieko nesivaržydamas. Nieko ir nebuvo, nebent žiurkės klausėsi mano raudos nustėrusios iš nuostabos ir nesupratimo, kas gi čia jau tokio siaubingo nutiko, kad taip plėšosi šis bekojis invalidas.
Kai baigiau ir šiek tiek apsiraminau, apžiūrėjau savo nelaimingą koją. Ji buvo gerai sutvarkyta, stipriai aprišta mūsų abiejų marškinėliais, kurių aiškiai buvo per maža, nes kraujas vis dar sunkėsi per juos, tad gaišti nebuvo galima, ir tada nusprendžiau ropštis į viršų.


Pabudau purtomas už peties. Pasąmonėj tas purtymas siejosi su vaikystėj patirtu tardymu, kai tėvas norėjo išgauti kažkokį atsakymą į klausimą „kodėl tu taip padarei?“, turėdamas omeny mano ir draugų neprotingą išdaigą su laukine kate, kuriai pririšome prie uodegos krepšelį šiukšlių ir padegėme jas (to pasėkoje užsidegė kaimyninio namo palėpė, į kurią slėptis nurūko vargšas gyvūnėlis), ir negailestingai purtė mane lyg kriaušę, kuri nė už ką nenorėjo atiduoti savo dar neprinokusių vaisių, o aš tik verkiau ir niekaip nesugebėjau rasti tinkamų žodžių paaiškinti – kodėl aš taip padariau.
Pramerkęs akis išvydau nukreiptą į mane policininko žibintuvėlį ir išgirdau jo kartojamą klausimą nežinoma man kalba. Jis kartojo jį ir kartojo, lyg tėvas prieš niolika metų, nežinojau ką atsakyti. Pakreipęs galvą pamačiau dar vieną žiburėlį, klajojantį po kambarį, antras policininkas tyrinėjo įvykio vietą, atidžiai vedžiodamas spinduliu per sienas, grindis ir baldus. Neliko neužčiuoptas ir vyriškis, gulintis negyvas šalia lovos, ir Mario šalia manęs. Mes gulėjome labai arti vienas kito, matyt, per miegus pasidaviau į jo pusę, aš pusnuogis, tik su šortais, jis visai nuogas ir be varpos, todėl mūsų padėtis vietiniams pareigūnams pasirodė pernelyg daugiaprasmiška.
Nusijuokiau, supratęs kokia virtinė klausimų užgulė jų pavargusias nuo įtampos po žemės drebėjimo galvas.


Policijos nuovadoje, į kurią netrukus Kastytis ir buvo nugabentas, šie klausimai įgavo anglišką formą ir reiškė:
a) kas tu esi?
b) kas tas juodaodis be varpos?
c) ką jūs ten veikėte?
d) kodėl nupjovei jam tą varpą?
e) kur ją padėjai?
f) gal suvalgei?
g) kas tas trečiasis?
h) nuo ko jis mirė?
i) gal jis žiūrėjo į visa tai, ką jūs ten išdarinėjot?
j) gal jo širdis neatlaikė egzekucijos?
k) dar kartą klausiu – kodėl tu ją nupjovei? ir pan. arba panašiai, nes Kastytis gerai nesuprato angliškai, o ir tas, kuris sudarinėjo klausimus, aiškiai nelabai gerai irgi mokėjo anglų kalbą.
Bet į visus klausimus Kastyčiui pavyko atsakyti teisingai ir vienintelis atsakymas buvo I don‘t know.
Galiausiai policininkai susiprato perduoti Kastytį į medikų rankas, nes kraujas iš sutvarstytos kojos vis dar gausiai sunkėsi, ir budinčiojoje dalyje ant grindų susidarė nemaža bala. Aišku, susirašė visus duomenis, kuriuos Kastytis paslaugiai jiems suteikė: pavardė, vardas, adresas – Kosciuškos street., Vilnius, Lithuania (vėliau labai to gailėjosi, juk galėjo bet ką primeluoti, kad yra, pvz., Ričardas Bekojis arba Danijos princas). Kas be ko paėmė pirštų anspaudus ir nufotografavo profil-anfas.


Sėdėdama prie lėktuvo iliuminatoriaus ir žiūrėdama į apačioje besidriekiančią Karibų jūrą Živilė mėgino save sugraudinti:
1) neabejotina Kastyčio žūtis (juk restoranas, kaip teigė gelbėtojai ir ji pati tą matė, visiškai sugriautas ir galimybių į jį patekti arba iš jo išeiti nebuvo, o kur kitur jis galėtų būti? Jei ir būtų kitur, tai būtų apsireiškęs, bet kadangi taip neįvyko, tada vis tiek žuvo, daug žmonių žuvo arba dingo per šį žemės drebėjimą ir aukų skaičius kasdien vis auga, galima žinoma tikėtis stebuklo, tačiau... jei kada nors bus rastas kūnas pagal jos pateiktą nuotrauką, jai būtinai praneš);
2) tik prasidėjęs ir taip tragiškai pasibaigęs vedybinis gyvenimas;
3) neaiški ateitis;
4) keista jos fizinė būklė su įstrigusia makštyje juoda varpa, kuri trukdė šlapintis, bet iš esmės kitų pretenzijų jai Živilė neturėjo, nes tai buvo Mario dalis, ir vėl priėjusi iki Mario prisiminimo suprato, kad susigraudinti nepavyks, per daug klampino jis į tą orgazminę būseną, kurią išgyveno tuo metu.
Tada perkėlė save į vėlesnį laiką. Jai pasisekė: kai Meniao atlydėjo prie Raudonojo kryžiaus palapinės, kaip tik buvo formuojama grupė skrydžiui nedideliu lėktuvu į Jungtines Valstijas. Jai buvo vis viena kur skristi, kad tik greičiau dingti iš šio pragaro, tad ji sutiko užimti vienintelę likusią laisvą vietą. Atsidėkodama nusprendė atiduoti berniukui nešiojamą kompiuterį, tuo pačiu turėjo ir slaptą norą atsikratyti papildomo nereikalingo bagažo. Meniao iš pradžių purtėsi, bet paskui stipriai prisiglaudė prie Živilės ir ji pajuto švelnų jo rankos prisilietimą ant kairios krūties. Iš jo išaugs naujas Mario, pagalvojo Živilė ir pabučiavo vaiką į lūpas.

Floridoje, kur juos išlaipino, ji iškart paskambino geriausiai savo vaikystės draugei Sonatai, „baisiąjai klarnetininkei“, kaip juokais ją vadindavo („pamanyk, baisi klarnetininkė“); dabar „baisi klarnetininkė“ mokėsi Džuljarde ir buvo kylanti Lietuvos pažiba:
- Tavęs dar neišmetė Džuljardas?
Priešingai, siūlo dar penkis kartus pakartoti viską iš pradžių.
Keista. Aš Amerikoj.
Ką tu sakai? Mokysies groti?
Vargu, ar man pavyktų pūsti dūdą.
Tikrai, nebent kokiam nigeriui į subinę.
Kaip taikliai pastebėjai, pagalvojo Živilė, bet garsiai pasakė:
Ei, raminkis, baisi klarnetininke. Tavęs čia nemoko gražių manierų? Aš Majamyje. Nepertrauk, po vestuvių atskridom į Haitį. Atleisk, kad tau nepaskambinau.
Tu buvai Haityje? Tau viskas gerai? Tu sveika? Kaip Kastytis?
Aš sveika. Beveik, - kalbėdama ji žingsniavo aerouosto holu ir tuo metu pamatė už lango aikštelėje krepšinį žaidžiančius juodaodžius vaikinus, jie buvo iki pusės nuogi, gerai sudėti, ir Živilė sustojo kaip įbesta, nes vienas labai priminė Mario. Ji palietė ranka pilvo apačią.
Kodėl beveik, kas atsitiko? Ko nutilai? Tau negerai? Živka, kas atsitiko? - rėkė klarnetininkė.
Kastyčio nėra su manim, - tik dabar jai toptelėjo, kad gal visgi Kastytis nežuvo, juk tokia sumaištis, gal jis kokioje ligoninėje, be sąmonės ar panašiai, ir apmaudas, kad gali išsisklaidyti tokia viliojanti našlės perspektyva, nuslinko žemyn ten, kur buvo dalis Mario.
Sėsk į pirmą lėktuvą ir skrisk į Niujorką. Aš tave pasitiksiu, - „baisi klarnetininkė“ buvo konkreti.




Ligoninę atstojo milžiniška lauko palapinė (tentu dengta teritorija be sienų), esanti šalia pusiau sugriuvusios ligoninės, į kurią buvo talpinami tik labai sunkūs atvejai, o kadangi Kastytis neteko viso labo nedidelės dalies kojos, tai jam teko vieta po saule, tai yra gryname ore.
Ir tos vietos būtų negavęs, jei ne vokiečių kalba, kuria jis bandė paaiškinti administratorei, kad sveikatos draudimas dingo kartu su kitais asmens dokumentais. Administratorė, kuri, aišku, nesuprato vokiškai, bet intuityviai suvokė ko nori Kastytis, kantriai aiškino prancūziškai ir angliškai (ko praktiškai nesuprato Kastytis), kad būtinoji pagalba jam jau suteikta, kraujavimas sustabdytas ir infekcija negresia, laukia daugybė naujų pacientų, todėl geriausia jam būtų kreiptis į savo ambasadą (kurios Haityje nėra, vokiškai aiškino jai Kastytis), kad toji patvirtintų jo sveikatos draudimą ir tada jie mielai dar pagydys jį esamomis sąlygomis, tai yra lauke, bet nemokamai net ir lauke jie negali jo laikyti, atsiprašome, tokia tvarka bla bla bla ir taip toliau.

Rudolfas Štilkė buvo pagyvenęs vokietis, prieš tris dienas netekęs sūnaus, o prieš dvejus metus – žmonos garsiajame Indonezijos cunamyje. Abu kartus jis buvo tragiškų įvykių sukūryje ir abu kartus jam stebuklingu būdu pavyko išvengti žūties, bet buvo prarasti du svarbiausi žmonės jo gyvenime, tad gulėdamas aptvarstyta galva lauko palapinėje klausė Aukščiausiojo, kodėl anas jį taip skaudžiai baudžia. Kai išgirdo netoliese kalbant vokiškai, pamanė, kad Dievas atsiliepė į jo maldas, nes per dvi savaites praleistas Haityje pirmą kartą išgirdo ką nors kalbant jo gimtąja kalba, aišku, neskaitant sūnaus, kuris šiuo metu jau buvo negyvas, todėl įtempė klausą ir pasuko galvą balso link.

Prie registracijos stalelio pasirėmęs į ramentus stovėjo vaikinas viena koja, kitos kojos dalis žemiau kelio buvo nupjauta. Jaunuolis buvo gerokai jaunesnis už jo sūnų, jam galėjo būti viso labo tik dvidešimt su trupučiu metų, bet jis kalbėjo vokiškai, aišku, labai silpnai kalbėjo, matėsi, kad tai ne jo gimtoji kalba, bet vis tiek – tai buvo gan vykęs bandymas reikšti mintis vokiškai, tad Štilkė, tik ką kaltinęs Viešpatį už nepelnytą persekiojimą, iškart pajuto simpatiją nepažįstamajam ir, susigaudęs situacijoje, garsiai sušuko:
Oliver!
Atsisuko didžioji dalis žmonių, buvusių palapinėje, laimei, atsisuko ir tas vaikinukas, todėl vokietis pakartojo:
Oliver, komm her.
Kastytis nustebęs pasitikslino:
Jūs man sakot? - nes vyras aiškiai kreipėsi į jį, ir Štilkė patvirtino: Ja ja.




Hamburge man parinko tikrai gerą protezą (Hamburge Rudolfas Štilkė turėjo nedidelių burlaivių remonto dirbtuves), tad po kurį laiką trukusių pratybų visai neblogai vaikščiojau, tiesa, kol kas dar su lazda. Štilkė buvo nuostabus žmogus, visą tą laiką nesavanaudiškai globojo ir rūpinosi manimi, aš jam buvau be galo dėkingas, tad skirtis buvo labai sunku. Abu verkėm, aš pažadėjau jam rašyti, o pasitaikius progai atvykti. Arba pasikviesti jį pas save, ko jis kategoriškai pasakė nedarys, užteks bandyti likimą, trečias kartas nemeluos, todėl jis kojos daugiau nekels iš namų.
Turėjau kišenėje laikinąjį pasą Oliverio Štilkės vardu, išduotą Vokietijos ambasados Haityje, nes tariamai tikrasis dingo per žemės drebėjimą. Prieš tai dar pasivoliojau kelias dienas lauko ligoninėje kartu su Štilke kaip jo sūnus, nes Štilkė pakišo tiems juočkiams Oliverio sveikatos draudimą. Aš jam viską išsipasakojau tada, ir vokietis jau nebepaleido manęs iš rankų, nes jokio artimo žmogaus daugiau neturėjo.
Per tą sumaištį niekas nepastebėjo neatitikimo tarp mano tikrojo amžiaus ir įrašyto pase (turėjau atrodyti kaip trisdešimtmetis) ir nesigilino, kodėl Rudolfas Štilkė, turėdamas greta gyvą sūnų, dar vežasi ir mirusio sūnaus palaikus tuo pačiu vardu su tikru pasu, juolab, kad palaikai pėdų mėtymo tikslu ir nebuvo gabenami tuo pačiu lėktuvu. Mes pasirinkome sudėtingesnį maršrutą kitą dieną su keturiais persėdimais – Majamyje, Niujorke, Londone ir Frankfurte.
Žiūrėjau į Štilkę ir nerimau, kaip jis atlaikys dar vieną netektį, juk per tuos du mėnesius praleistus jo namuose, jis labai prie manęs prisirišo. Bet ir pasilikti amžinai, kaip jis būtų pageidavęs, negalėjau – turėjau savo gyvenimą ir savo tėvus (tiesa, iš savo tėvo tiek meilės vargu ar buvau kada patyręs), kurie veržėsi, norėjo atvažiuoti į Vokietiją, tik aš kategoriškai uždraudžiau, netgi nepranešiau Štilkės adreso, kad netikėtai neužgriūtų, ir nors Štilkė nieko nesakė, supratau, kad jis man už tai dėkingas.




Sonata nepatikėjo, paprašė parodyti.
Bet tu neisterikuosi? – bandė apsidrausti Živilė.
Na ką tu, aš ne tokių dalykų esu mačiusi. Bet kai Živilė nusiėmė kelnaites ir atsisuko, pradėjo klykti. Živilė nusigando, kad į kambarį sulėks visas bendrabutis, pagalvojęs, kad klarnetininkę iš Rusijos bando nužudyti sovietų kagėbistai (Sonata seniai suprato, kad aiškinti, kas yra Lietuva – bergždžias reikalas, todėl taupydama laiką prisistatinėjo atvykusi iš Rusijos, tada pokalbis iškart išsekdavo, o Sonata įsirašydavo į savo asmeninio gyvenimo santaupas papildomas penkias minutes), tad nedelsdama užsitraukė kelnaites.
Tu ką – išprotėjai? Juk sakei, kad neisterikuosi.
Atleisk, Živka, tai taip seksualu. Parodyk dar, maldauju. Galiu aš jį išimti?
Beprote, aš gi tau aiškinau, kad neišsiima.
O Viešpatie, kaip aš tau pavydžiu.
Su Sonata visada buvo tikras vargas, ji niekada netramdė emocijų, į nieką nežiūrėjo rimtai, todėl būdavo visų numylėtinė ir kompanijų siela. Živilė suprato, kad iš jos šioje situacijoje be susižavėjimo proveržių maža bus naudos, bet nieko kito Amerikoje ji nepažinojo. Be to, jos buvo draugės nuo darželio ir nesimatė gerus dvejus metus, išsiilgusios viena kitos iki išprotėjimo, tad dar po akimirkos abi jau raitėsi iš juoko didelėje Sonatos lovoje, ir vienai juodaodei, įpuolusiai į kambarį gelbėti „raudonąją klarnetininkę“, vaizdelis turėjo atrodyti sunkiai suvokiamas: čia klykė nesavu balsu, lyg pjaunama, čia žviegdama raičiojasi po lovą su savo kagėbistine žudike.




Niekada negalvojau, kad dar kartą skrisiu į Haitį, tą nelemtą salą, kurią palikdamas su Rudolfu Štilke, jei gerai prisimenu, prakeikiau mintyse. Dar gerai, kad skristi kartu pasisiūlė ir Štilkė, mano angelas sargas, nors buvo šventai pasižadėjęs kojos iš namų nekelti, bet kai sužinojo mano padėtį, parašė: atvažiuok į Frankfurtą, vyksime kartu, bilietus parūpinsiu. Nepamiršk dėl visa ko pasiimti to paso.
Vos tik parvykus mums su Živile į namus, po kelių dienų paštininkė atnešė registruotą laišką, kuriame buvo kvietimas atvykti į prokuratūrą. Mėginau įtikinti ją, kad paskambino ne į tas duris, su prokuratūra aš negaliu turėti jokių sąsajų: nesu nei Seimo narys, nei bankininkas ir nė vienas mano bendraklasis netapo teisininku, tad tikėtis, kad kuris nors iš jų manęs žiauriai pasiilgo ir tokiu būdu sumanė surengti susitikimą - irgi nėra pagrindo, o per tas dvi ar tris dienas, kurias esu Vilniuje, dar nieko nusikalstamo nespėjau prisidirbti. Bet paštininkei tai buvo nė motais – ant kvietimo aiškiai atsispindėjo mano duomenys.
Tada ketinau peržiūrėti savo gyvenimą iki Haičio... stop, Haitis. Pirmiausia dingtelėjo galvon Tojao, bet tuoj nuvijau mintį apie jį šalin, juk matyti mūsų niekas negalėjo, o be to, prie ko čia Lietuvos prokuratūra? Kita vertus, jeigu ir Haitis, ką turi jis prieš mane, tik pimpalą, tačiau juk ne aš jį nupjoviau?



Iš Hamburgo jau pirmą dieną paskambinau tėvams. Motina puolė verkti: ačiū Dievui, Kastyti, aš žinojau, motinos širdis jautė, ir taip toliau, tėvas, girdėjau, lakstė po butą ir kaišiojo savo klausimus, kuriuos mama perdavinėjo kaip tikslias kopijas: paklausk, kur jis dabar? paklausk, kodėl negrįžo į Lietuvą? ar jis sveikas?
Užpultas tokios lavinos paklausimų, netikėtai išsitariau (nors buvau ketinęs nejaudinti kol kas mamos), kad netekau kojos, po ko, išgirdau, mama nukrito, ištarusi o Dieve, ir ragelį perėmė į savo rankas tėvas, tai jam pridėjau dar kai ko – antra koja irgi vos laikosi ant nervų, pusė galvos nuskelta ir tarp kojų nėra varpos, per sumaištį kažkur prapuolė, tada padėjau ragelį.
Po pusvalandžio vėl kalbėjau su mama ir iš jos sužinojau, kad Živilė sveika gyva Niujorke pas savo draugę, kurios aš, deja, nepažinojau. Mama padiktavo Živilės numerį, nes aš niekada skaičių mintinai neįsimindavau (o mano telefonas buvo pasilikęs viešbučio numeryje Porto Prense). Tai iškart juo ir paskambinau.
Atsiliepė ne iškart (suprantama, juk Amerikoje dar buvo naktis). Galų gale išgirdau užsimiegojusį Živilės balsą:
Alio.
Labas, tai aš Kastytis.
Čia tu? Ačiū Dievui, kur tu prapuolei? Tu dar Haityje?
Ne, aš Hamburge.
Hamburge? Ką tu ten veiki?
Apsipirkinėju žuvies turguje.
Užsimanei žuvies?
Taigi, pagalvojau: mūsų šaldytuvas juk tuščias - paimsiu karosų arba ešerių. Valgysi?
Gal. Ką dar veikei?
Buvau San Paule, toks rajonas Hamburge...
Ką veikei Haityje? Kodėl negrįžai į viešbutį?
Aš grįžau, tik tavęs ten nebuvo. Buvo kažkokie kiti du vyrukai.
Pauzė.
Aš jų nepažįstu.
Tai vadinasi tu juos matei?
Viską papasakosiu, kai susitiksime. Džiaugiuosi, kad tu gyvas.
Kada susitiksime? Ko nusitrenkei į Niujorką?
Ten turiu draugę, aš tau apie ją pasakojau.
Nepamenu.
Pasitaikė vieta į lėktuvą nukentėjusiems. Man buvo vis viena kur skristi. Tu negrįžai, nežinojau ką galvoti. Turbūt maniau, kad tavęs nėra.
Tu nukentėjai?
Aš? Ne, bet... man ne viskas gerai, Kastyti. Neklausinėk dabar. O kaip tu? Sveikas?
Pusiau.
Ką reiškia pusiau?
Pamatysi, kai susitiksime.
Nenori pasakoti?
Tai tu nenori, - ėmiau šaukti, - mūsų kambaryje guli du negyvi vyrukai, vienas be pimpalo, o tu man sakai, kad jų nepažįsti.
Živilė padėjo ragelį. Toks buvo mūsų pirmas pasikalbėjimas. Kitas įvyko tik po trijų dienų, galiausiai aš neiškenčiau, nes ji neskambino:
Labas, kodėl neskambini?
Ar žinai kiek dabar valandų?
Aišku žinau, dvylika.
O pas mane keturios. Keturios ryto. Ar visada skambinsi naktį? - Živilė net nepastebėjo, kad susipainiojo – sakė, kad keturios ryto, o po to prakalbo apie naktį, bet aš nutariau neakcentuoti jos klaidos ir pakartojau savo klausimą: Kodėl neskambini?
Ji vėl padėjo ragelį. Po to aš paskambinau vakare, trijų dienų laukti jau neturėjau jėgų. Po truputį mūsų bendravimas, nors ir sunkiai, įsivažiavo, ir aš per aštuonias pokalbių savaites, kurios talpino savyje iš viso šešiolika (buvo ir objektyvių tylėjimo pauzių, nes aš tvarkiausi kojos reikalus) įvairios trukmės seansų, sužinojau neįtikėtinų dalykų. Tokių nesąmonių kaip gyvas negirdėjau.
Pirma, galų gale išsiaiškinau, kad ji dulkinosi, ne, mylėjosi su tuo kambariniu Mario. (Živilė akcentavo būtent mylėjimąsi, nes dulkinimasis, jos galva, įžeidžia mirusį asmenį, kuris, galimas daiktas, net bus mūsų vaiko tėvas. Kaip bus, ar jis ruošiasi prisikelti? apstulbęs perklausiau aš. Živilė tylėjo. Nenoriu, kad jis vėl grįžtų ir dulkintų tave. Mes mylėjomės, dar kartą akcentavo Živilė. Ir dar, atleisk, nesupratau: kieno jis vaiko tėvas? Živilė patikslino: mūsų su tavimi (!!!). Buvau taip šokiruotas tokio reikalų išaiškinimo, jog nesusiprotėjau paklausti, ar mylėjimasis su kitu, jos manymu, neįžeidžia mano kaip asmens, kuriam buvo prisiekta ištikimybė, jausmų?)
Ir jis, reiškiasi, visai jos neprievartavo, o labai išmanančiai patenkino ją, ko niekada nėra sulaukusi iš manęs, nes aš tik leidžiuosi pats išdulkinamas, o paskui iškart užmiegu, nespėjęs net padėkoti (visiška nesąmonė! garsiai, aišku, to nepasakiau).
Po to, labai gaila, jis žuvo nukritus luboms, savo kūnu uždengęs ir išgelbėjęs ją nuo žūties kaip tikras džentelmenas (paistalai vaikų darželiui).



Iš tikrųjų apie vaiką ji prakalbo tik kokiame devintame pasikalbėjime, iki tol dar nežinojo, kad yra nėščia, daugiausia pasakojo apie tos kvaištelėjusios Sonatos pasiekimus muzikos srityje, gyvenimą bendrabutyje tarp išprotėjusių muzikantų (ji taip nesakė, tiesiog aš esu įsitikinęs, kad visi, susiję su smuikais ir altais, yra pačiuožę į kitą pusę), apie Laisvės statulą ir kitus niekus, kol galų gale aš pertraukiau ją ir tiesiai paklausiau:
Kas nurėžė varpą tam arabui?
Jis ne arabas.
Nesvarbu.
Aš.
Kuriam galui? Kam tau jos prireikė?
Pypt pypt pypt.
Neiškenčiau ir vėl paskambinau:
Nemesk ragelio. Gerai, jei tu taip nori turėti varpą, gal galiu aš tau San Paule nupirkti išvaizdų vibratorių, tai vis tik nebus taip asmeniška?
Ir tada išgirdau pačią neįtikinamiausią nesąmonę – ji NEGALI išsiskirti su Mario varpa.
Po šios naujienos neskambinau beveik savaitę.
Fiziškai negali, kol kas tai neliečiama. Apie tai ji informavo per kitą, berods penktą pasikalbėjimą.
Tau ji taip patinka, kad negali jos išmesti? – iš paskutiniųjų tvardžiausi.
Tu nesupranti, Kasti, - Živilė buvo labai rami, - ji suaugo. Įsibrovė į gimdą, ląstelės persipynė ir suaugo.
Kokio velnio ji ten įsibrovė? – rėkiau ant viso Hamburgo, tuo metu aš su Rudolfu Štilke buvau prie šv. Kotrynos bažnyčios, netoliese buvo ortopedijos klinika, kurioje lankydavausi dėl protezo. Rudolfas stovėjo netoliese ir gestais ramino aplinkinius: girdi, nieko baisaus, jam taip būna.
Kaltas žemės drebėjimas, jei ne jis, ji ten nebūtų įlindusi.
Eik tu šikt, - blioviau nesivaržydamas ant šalia besiburiuojančių tikinčiųjų ir nutraukiau ryšį. Maldininkai užjaučiamai stebėjo mane ir mintyse turbūt meldėsi už mano sielą. Kaip tik to man labiausiai ir reikėjo.
Būtent tada kažkaip paranojiškai užsigeidžiau sužinoti visas tos istorijos detales. Labiausiai buvo nesuprantama, kaip jai pavyko nupjauti tą galą, jeigu Mario jau miręs gulėjo ant jos, juk matyti varpos ji negalėjo. Bet tai paaiškėjo tik per dvyliktą pokalbių seansą. O iki tol dar buvo kiti.
Nauja nesąmonė buvo ta, kad ir Amerikos medicina negali jos pašalinti, tos varpos (tai buvo septintas pasikalbėjimas, per šeštą mes tik alsavome į ragelį ir nei vienas neištarėme nei žodžio, dešimt minučių, po to ji padėjo ragelį).
Kaip suprasti negali? – paklausiau labai ramiai ir švelniai.
Su tokiu atveju jie dar nesusidūrė.
Aš manau, - buvau neapsakomai meilus.
Ji yra gyva.
Kas? Tavo draugė Sonata? – balsui suteikiau nuoširdaus susirūpinimo atspalvį.
Varpa. Varpa yra gyva. Tokio atvejo jie nėra matę.
Keista, Amerikos medicina nėra mačiusi gyvos varpos? Gal man ten atvažiuoti ir parodyti jiems savo? – jau nežinau koks buvo mano balsas, bet greičiausiai jis keitėsi. Ne į gera.
Kastyti, be to mane tardė, medikai paskundė policijai, tie aiškinosi, kaip pas mane atsidūrė juoda varpa, jie apvertė visą Ameriką, netikėjo, kad varpa iš Haičio, ieškojo pas save negro be varpos ir grasino, kad jei aš nuskriaudžiau jų pilietį, tai man galas. Galų gale susisiekė su Haičiu ir ten patvirtino, kad yra lavonas be varpos, tik tada su manim pradėjo žmoniškai kalbėtis, o čia dar tu su savo nesąmonėm. Pypt pypt pypt.



Dvyliktas pasikalbėjimas.
Kastytis: Labas, Živ. Kaip tavo Sonata?
Puikiai. Juk ne dėl to skambini?
Tiesą sakant taip, man giliai ant jos nusiš...vilpt.
Tau rūpi varpa?
Tikrai. Kaip tu atspėjai?
Nebuvo sunku, aš juk tavo žmona.
O ta varpa mūsų su tavimi vaiko tėvas?
Nebūk vulgarus.
O kaip tau pavyko ją nusipjauti? Ta prasme, argi buvai iš anksto pasiruošusi peilį? Be to, juk jis gulėjo ant tavęs, tu negalėjai jos matyti, o dar lubos. Kažkas tau padėjo?
Meniao.
Kas yra Meniao? Tas kitas vyras?
Ne, Meniao – tai berniukas. Jis mane rado. Su draugais.
Draugais? Kiek jų buvo? Kiek jiems metų?
Nedaugiau dvylikos, Meniao gal vyresnis.
Kaip suprasti nedaugiau dvylikos? Dvylika vaikų žiūrėjo kaip tu... mylėjaisi?
Nedaugiau dvylikos metų. Jie buvo trise.
Tai su Meniao keturi?
Ne, iš viso tų vaikų buvo trys.
Reiškiasi tave matė visas Haitis.
Tik trys vaikai.
Tai milžiniška auditorija. Kokie kitų vardai?
Nežinau.
O kodėl žinai šito vardą?
Todėl, kad paklausiau jo vardo.
O kitų neklausei?
Ne.
Kodėl?
Tu baigsi ar ne?
Man įdomu.
Meniao nupjovė varpą, nes pati nepajėgiau, todėl paklausiau kuo jis vardu. Kiti nekalbėjo angliškai.
O Viešpatie, kiti reiškiasi žiūrėjo ir nekalbėjo?
Jie nežiūrėjo, buvo kitame kambaryje. Kas dar tave domina?
Kuo jis, tas vaikas pjovė? Jis buvo arti tavo .... tarpkojo?
Per kilometrą. Jis pjovė distanciniu pulteliu. Nebūk juokingas, Kasti, pjovė tavo skutimosi peiliukais.
Dabar aš negalėsiu jais skustis.
Dėl to aš jų ir nepaėmiau, palikau tiems vaikams.
Kad jie pjaustytų kitas varpas? Siaubas, kokia tu ištvirkusi.
Živilė tylomis sugėrė šį įvertinimą.
O kaip jis įlindo tarp jūsų, tu gi buvai prispausta to negro?
Aš buvau nugara į Mario, todėl Meniao prieiti nebuvo sunku.
Tu mylėjaisi šuniukų poza? Ir kodėl tai negali vadintis paprasčiausiu pasidulkinimu?
Ilgiau tęsti pokalbio Kastytis nepajėgė ir nutraukė ryšį. Ar reikia sakyti, kad po visų šių telefoninių seansų jis ilgai svaigindavosi Tojao paliktais kvaišalais?



Pagaliau atėjo kalendorinis pavasaris, nors Europoje vis dar vyko žiema. Net ir Frankfurte, į kurį Kastytis atskrido susitikti su Živile, buvo pajuodusio sniego, tik temperatūra gerokai aukštesnė nei Hamburge. Kol surado reikiamą terminalą, jau buvo pasivėlinęs, tad pamatė Živilę su nauju dideliu lagaminu stovinčią prie išėjimo vartų ir besidairančią jo. Vienu tarpu žvilgsnis praslydo pro jį, bet nesustojo ir Kastytis nustebo, kad Živilė jo nepažino. Paskui prisiminė kiek pastangų įdėjo išvaizdos pakeitimui ir nusijuokė supratęs, kaip pasiteisino triūsas. Savo poilgius plaukus prieš dvi dienas kirpykloje pavertė į dredus, prieš tai juos dar ir pašviesinęs. Po smakru paliko gražiai įformintą mažą barzdelę. Apsivilkęs buvo pūstą mėlyną kaproninę striukę su kapišonu, juodi džinsai ir mėlyni batai, viskas rodė jį esant stilingą ir kitokį, nei buvo iki šiol. Sau jis labai patiko, neabejojo, kad patiks ir Živilei, bent jau jai toks pasikeitimas bus netikėtas, ir jis neapsiriko.
Živilė stovėjo visa įsitempusi, nieko nesuprasdama vokiškai, ir troško tuo metu tik vieno, kad Kastytis kažkokiu būdu visai nepasirodytų. Bet tada išvydo idiotiškai besišypsantį panką, kuris artėjo link jos pasiremdamas lazdele, ir suprato, kad tai Kastytis. Nusivylimas buvo nenusakomas: šlykšti šukuosena ir vemti verčianti barzdelė, be to akis badė mėlyni batai, jis atrodė kaip klounas. Todėl neiškentė ir iškart išrėžė:
Ką čia sumanei?
Kastytis pažiūrėjo į lazdelę ir tarė:
Čia dėl kojos. Protezo.
Kokio protezo, tu ką, Kastyti, aš apie tavo išvaizdą klausiu?
Tau nepatinka mano išvaizda?
O kas kojai? Kažką sakei apie protezą, - dabar ji šiek tiek išsigando.
O kaip tavo penis? – Kastytis jau beveik šaukė. Keli vokiečiai į juos atsisuko. – Tu jo dar nepametei? Noriu pamatyti.
Kasti, kas tau pasidarė? Tu niekada nebuvai agresyvus.
Taip, atleisk, nežinau, kas man pasidarė. Tu labai gerai atrodai. Tikrai. Per tą laiką neturėjau kitos merginos. (Kastytis sumelavo, prieš savaitę neiškentė ir nuėjo San Paule pas kekšę, kuri sėdėjo vitrinoje. Sumokėjo šimtą eurų ir buvo išdulkintas, bet pasitenkinimo nejautė, viskas baigėsi perdaug greitai, be to graži bulgarė nuolat dirsčiojo į protezą, o paskui užjaučiamai išprašė, ir jis matė, kad iškart po jo, kai tik vėl grįžo į vitriną, pas ją užėjo emocingai nusiteikęs italas.)
Ir tada priėjo pagyvenęs vokietis:
Entschuldigen Sie mich, kann ich Ihnen helfen?
Nein, kein Problem, danke, - atsakė Kastytis. Reikėjo kuo greičiau pasitraukti, nes vokiečiai nepakenčia ekscesų, todėl paėmė Živilės lagaminą, jis buvo lengvas, ir nuėjo link išėjimo. Živilė sekė iš paskos. Pusiaukelėje atsisuko, lagaminas ir lazdelė iškrito iš rankų, lazdelė dar pora kartų pašokinėjo ant grindinio, vokiečiai jau buvo belekią jos pakelti, bet Živilė įkrito į Kastyčio glėbį, ir vokiečiai sustingo pusiaukelėje, nedrįsdami trukdyti įsimylėjėliams bučiuotis. Kastytis mintyse jiems už tai padėkojo.



Prie generalinės prokuratūros pastato būriavosi grupelė protestuotojų ir degino žvakeles. Tikriausiai ne dėl manęs, pagalvojo Kastytis ir susigėdęs (jautėsi lyg būtų prasikaltęs tiems nepažįstamiems žmonėms) įsliūkino į vestibiulį. Budėtojas, patikrinęs šaukimą, nukreipė reikiama kryptimi.
Kastytis pasidžiaugė, kad atėjo punktualiai, ir ryžtingai pabeldė į duris.
Užeikite, - išgirdo ir įėjo vidun. Kabinetas buvo nedidelis, nuo vienintelio stalo pakilo jaunas vyrukas, aukštesnis ir sportiškesnis už Kastytį, labai trumpai kirptais tamsiais plaukais.
Kastytis, jei neklystu?
Taip.
Sėskis, galiu kreiptis tu? – vyrukas stengėsi būti betarpiškas, bet Kastytis tarėsi įžvelgęs jo elgesyje įtampą. Ką gi, turbūt lengvai su tavimi susitvarkysiu, pamanė sau, o garsiai atitarė:
Ir man bus galima tujinti?
Be abejo, mes gi bendraamžiai, tiesa, aš truputį vyresnis, pora metų.
O, jau viskas apie mane žinoma?
Taigi, - abu susėdo. – Beje, aš Nojus Oželis, - ir ištiesė per stalą ranką.
Malonu, - paspaudė ranką Kastytis ir pamanė: tu tikrai velniškai įsitempęs,

2010m. Spalio 14d. 08:50

svoloc /  Piazza La Rosa  2014 m. liepos 24 d.  svoloc /  Kenguru  2014 m. kovo 9 d.  svoloc / MTI  2011 m. gegužės 19 d.