Meilės istorija

Kojotia

---

Tipas: Eilėraštis Publikavimo data: 2004m. Birželio 8d. 21:03

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Buvo išleistuvių vakaras, salė buvo triukšminga ir linksma. Grojo
muzika,sukosi poros. Aš stovėjau ir galvojau: "o vis dėlto,kaip sunku
palikti mokyklą".
Staiga pamačiau merginą. Ji stovėjo nugara į mane, bet aš mačiau kaip
jos pečiai virpa. Man pasirodė,kad ji verkia ir
aš...Neapsirikau. Paliečiau jos petį. Staiga ji atsisuko ir aš
pamačiau jos giliai mėlynas akis pilnas ašarų.Aš pažinojau ją,tai
buvo mergina iš kitos klasės taip pat abiturientė,tačiau apie ją
nieko nežinojau išskyrus tai ,kad ji draugavo su vaikinu vardu
Andrius. Aš stovėjau ir nežinojau ką daryti,kaip nuraminti
ją.Norėjau sužinoti jos ašarų priežastį,tačiau buvo nepatogu
klausinėti.Apsirengusi ji buvo balta suknele,apsiavusi baltais
batais.Jai turbūt mano tylėjimas įgryso,ji pažiūrėjo į mane ir vėl
nusisuko,bet kokį skausmą pamačiau jos akyse,kad nesusivaldžiau ir
palietęs jos petį paklausiau: "Ko tu verki? Kas tau? Juk šiandien
tokia šventė.Ar tave kas nuskriaudė? Ir tada,ji pripuolė prie mano
peties ir gailiai pravirko.Aš galvojau,kad taip verkia tik daug
iškentėjęs žmogus.
"Gal aš galiu kuo nors padėti?"- paklausiau.Iš jos akių tekėjo
ašaros.Paskui pakėlė akis i mane ir tarė: "Gerai, aš tau viską
papasakosiu...Tik ar tu panorėsi viską išklausyti?Juk dviem žodžiais
neišpasakosi."
Mano vardas Saulė.Kai man buvo 15 metų mes atvažiavom į kitą
miestą ir aš visai neturėjau draugų, vaikščiojau viena.Vieną kartą
aš sėdėjau ant suoliuko ir skaičiau knygą.Staiga kažkas smarkiai
trinktelėjo į petį.Aš pakėliau akis.Netoliese stovėjo berniukas ir
rankose laikė ragatkę.Man jis pasirodė piktas ir negeras,todėl aš
nekereipiau į jį dėmesio ir skaičiau toliau.Jis pažiūrėjo į mane ir
tarė: "o tu graži,ir tavo akys gražios." "O kas daugiau?" "Na o
dabar susipažinkime"- pasakė jis ir ištiesė ranką.Aš atsistojau ir
nuėjau.
Vakare,kai jau gulėjau lovoje,galvojau apie tą vaikiną.Kažkoks
keistas ir juokingas atrodė jis man.Paskui viską užmiršau,ir
bendrai po to įvykio aš išvažiavau pas senelį į kaimą.
Grįžau visai prieš rugsėjo pirmąją.Einu į mokyklą ir girdžiu
šaukia: "Saule!" Aš pagalvojau, kad man pasigirdo,nes draugų ir
pažįstamų aš dar neturėjau.Staiga kažkas stvėrė man už rankos.Aš
atsigrežiau,tai buvo jis... "Sveika,aš tavęs visur ieškojau" "Dėl
ko?"-paklausiau. "Pažinčiai.Argi tu pamiršai?Mano vardas Andrius."-
tarė jis ir ištiesė ranką.Aš norėjau parodyti,kad pykstu ,bet
neišėjo.Aš irgi ištiesiau ranką,Jis paspaudė ir tarė: "Aš
patenkintas,o tu?" Aš nežinojau ką atsakyti,todėl
tylėjau. "Tylėjimas sutikimo ženklas"- pareiškė jis.Taip prasidėjo
mūsų draugystė.Po pamokų jis manęs laukdavo ir namo eidavom
kartu.Jis buvo geras,paprastas draugas.O draugės man tik
pavydėdavo.Taip mes draugavome dvejus metus.Pernai baigėm 10-ąją
klasę,nuterėme eiti i 11-tą vėliau į institutą,jeigu ne...na
bendriau viskas iš eilės.
Artinosi Nauji Metai.Aš pradėjau jam jausti daugiau negu
draugiškumą.Net ėmiau pavydėti jam,bet be reikalo.Jis liko ištikimas
mūsų draugystei.Naujuosius nutarėme sutikti kartu,jis man pasiūle
ateiti pas jį...
Saule,aš turėjau tau kažką pasakyti labai svarbaus ir pasakysiu tau
lygiai 12-tą valandą."O kas bus pas tave namuose?"-paklausiau
aš."Kaip kas? Tėvai,tačiau mes būsime vieni,visai kitame kambaryje
ir mums niekas netrugdys.Tu gi pažįti mano tėvus?" "Taip jie geri"-
tariau aš.
Naujus Metus sutikome dviese,abu su Andriumi. Mano manymu neteisūs
tie kurie sako,kad
kompanijoje linksmiau.Pas Andrių,man buvo gera ir smagu.Kambaryje
stovėjo eglutė. Jis priėjo prie manęs ir tarė: "tai dovana
tau". "Man?"-aš nustebau."Mums abiem".-pritarė jis.Laikas bėgo
greitai.Laikrodžio rodyklė artėjo prie dvyliktos valandos.Jis
apkabino mane ir tarė:"Tau 17,o man 18 metų, bet man tai visiškai
nesvarbu...Aš myliu tave".Aš stovėjau nežinodama ką daryti." Kas
tau,mieloji?" "Nieko,Andriau,nieko.Tu dabar lauki, kad aš tau
atsakyčiau tą patį,tačiau aš pasakysiu tiesą,Tu man labai
patinki,Andriau,o kas apie meilę...Ar tu bent kartą girdėjai apie
tikrąją meilę?-paklausiau aš." "Man tėvas pasakojo...Anksčiau, ten
kur mes gyvenome buvo ežeras,o jame įsikūrė dvi gulbės."
"Tu man norėjai pasakoti apie meilę,o pasakoji apie gulbes."-
nutraukiau aš ir nusijuokiau. "Tai visai nejuokinga,tai net
liūdna.Paklausyk ir suprasi.Tas gulbes globojo žmonės.Vieną rytą
kažkas pašovė gulbiną,ir jis mirė.Likusi viena,gulbė ilgai buvo toje
vietoje,kur žuvo gulbinas,paskui pakilo aukštyn į dangų ir padariusi
mirties kilpą,suglaudė sparnus ir krito ant akmenų krūvos.Krisdama
ji dar kartą skaudžiai suklykė.Žmonės, matę šią sceną ,negalėjo
sulaikyti ašarų....supranti žmonės verkė,o dabar pati spręsk,ar tai
buvo meilė?" "Atleisk,Andriau!"-tariau aš. "Aš suprantu tai,bet
atsakymą paskysiu vėliau.Tu neįsižeisi?"-paklausiau jo ir
prisiglaudžiau prie peties."Žinoma,ne"- tarė jis.Tą vakarą aš buvau
pati laimingiausia. "Na"-pasakiau aš ir pravirkau."Tu aišku
nesuprasi mano ašarų..."
Po naujų metų musų draugystė dar labiau sustiprėjo.Mergaitės man
pavydėjo,sakė jog esu pati laimingiausia pasaulyje.Tuo tikėjau,bet
laimė deje buvo neilga.Mes su Andriumi buvome vieno draugo
vardadienyje ir grįžome vėlai.Prie durų sustojome.Jis stovėjo ir
žiūrėjo į mane.Staiga paklausė: "Saule,galima tave pabučiuoti?" Aš
stovėjau ir žiūrėjau.Jis apkabino mane ir karštai pabučiavo.Sekančią
dieną jo nebuvo mokykloje.Aš pradėjau nerimauti.Dar niekad
nebuvo,kad jis nieko nepasakęs man neateitų į mokyklą.Aš nekantriai
laukiau pamokų galo.Tuojau po pamokų aš nubėgau pas Andrių,duris
atidarė mama.Pamačiau,kad jos akys raudonos nuo ašarų.Pamačiusi mane
ji nusuko akis į šalį."Kas nors atsitiko Andriui?"- paklausiau
a?. "nieko mergaite,nieko.gal viskas bus gerai.Jis ligoninėj." "Ką?"-
sušukau aš."Vakare jis jautėsi gerai,o šiandien blogai..."-
sušnibždėjo mama,ir pravirko.Truputi nusiraminusi ji
pasakė: "Pirmadienį jį rado gatvėje...pas jį 5-kios žaizdos." "Kaip?
Kada? Už ką jį taip?Ne!Ne! Tai ne tiesa...nesąmonė!jis turbūt be
samonės,o jeigu?"-staiga blogai pagalvojau. "O,kokia aš kvailė.Ką aš
galvoju?Ne,viskas bus gerai.Bet ką?Už ką jį taip?..."
Nepastebėjau kaip atsiradau namuose.Kritau į lovą ir gulėjau beveik
be samonės.Paskui išgirdau skambutį,ir mamos
žodžius: "Užeikite,prašau, ji namie." Kažkas pravėrė mano kambario
duris.Aš atsikėliau ir pamačiau stovinčią Andriaus motiną.Pabalusi
kaip drobė ji laikė durų rankeną."kas nors Andriui?"- paklausiau
a?. "Jam blogai?Sakykit gi pagaliau" "Nusiramink,Saule,liaukis.Aš
atėjau tavęs.Jam blogai,jis nori pamatyti tave." "Ne,Ne.."-vėl
sušukau.Neprisimenu kaip įpuoliau i palatą.Jis gulėjo.Akys
sublizgėjo kai pamatė mane. "Saule,mieloji Saule..."- sušnibždėjo
jis suskilusiomis lūpomis.Aš negalėjau susilaikyti..."Neverk
kvailute.Štai matai kaip viskas išėjo...Man beliko gyventi
suskaičiuotos valandos,o gal ir minutės.Ir todėl aš noriu būti tik
su tavimi..." "Ką tu kalbi?Nusiramink,tu nemirsi,tu gyvensi! Mes
būsime kaip visada...kartu.Aš negaliu be tavęs.Kaip man tada be
tavęs?"Jis tyliai klausėsi manęs,ir bučiavo man
delnus. "Saule,mieloji,Saule,aš taip...kad būtume visą laiką!!!"Jam
ant kaktos išsiveržė maži rasos lašeliai. "Saule,štai paimk"-
sukaupęs paskutines jėgas jis ištiesė man lapelį popieriaus. "Tai
paskutinis mano laiškelis.Man neužteks laiko pasakyti tau
viską".Mano kūnu prabėgo šiurpas ir išpylė prakaitas."Andriau"-
sušnibždėjau aš. "Tu gyvensi,gyvensi!"Sunkiai kvėpuodamas jis
sušnibždėjo: "Brangioji Saule,pabučiuok mane...pabučiuok
mane...karštai paskutinį kartą...Saule...!" Aš pasilenkiau
bučiuoti,ašaros nesulaikomai riedėjo skruostais,dar kartą pabučiavau
į lūpas ir tuo tarpu jis neteko sąmonės. "Kas?Už ką?"- klausinėjau
aš nesusigaudydama.Mano skruostais dar labiau ėmė ristis
ašaros.Staiga,atėjo gydytojas paėmė mane už rankos ir pradėjo vesti
mane tolyn nuo Andriaus. "Išgelbėkit!Išgelbėkit jį!"- šaukiau aš,ir
staiga pamačiau,kaip Andrius mir?ta su ?ypsena veide. "Andriau!"-
sušukau aš,bet jis jau nebegirdėjo mano balso,amžinai užmerkė savo
mėlynas akis,kurias aš taip mylėjau,bet ir netekau.
Andrių laidojo po trijų dienų po jo mirties.Tas dienas aš
vaikščiojau kaip ligonė.Prieš pat laidotuves nuėjau į parduotuvę ir
nupirkau puokštę baltų vestuvinių gėlių.Tai buvo paskutinė dovana
mano Andriui.Priėjau prie jo namo.Viduje buvo labai daug žmonių.Aš
prasiveržiau pro juos ir priėjau prie karsto.Jis gulėjo lyg
miegodamas.Man atrodė,kad jis tuoj atsikels ir pasakys: "Labas
Saule!" Kaip sapne aš priėjau prie karsto ir padėjau gėles.Staiga
pamčiau jo motiną.Ji stovėjo ir žiūrėjo į jį paklaikusiu
žvilgsniu,žiūrėjo nenuleisdama akių,lyg norėdama visam laikui
įsiminti jo veido bruožus.Jinai stovėjo išbalusi,akys
išverktos,lūpos kažką šnibždėjo.Plaukai per šias kelias dienas
pasidabino baltai.Staiga užgrojo šiurpas laidotuvių maršas.Visi
išėjo.Priekyje nešė gėles,vainikus,paskui...paskui Andriaus karstą
ėjau aš.Priešakyje mačiau tik karstą,kurį nešė klasiokai.Sustojo
prie duobės,paskutinės minutės ir aš niekados nebepamatysiu
Andriaus...Paskui karstą ėmė leisti į duobę. "Palikit jį!Jis tuoj
pabus..."- šaukiau aš.Mano žvilgsnis susitiko su motinos
žvilgsniu.Ji žiūrėjo į mane,ir kaip išprotėjusi puolė prie
duobės. "sūnau!sūnau!Neišeik iš mūsų!Pasilik su mumis." Ji ištiesė
rankas į jį lyg norėdama pakelti jį iš karsto,su kuriomis ji,Andrių
augino ,nešiojo,supo dar visai mažą.O dabar...dabar siaubas,jis guli
karste.Prie jos priėjo kažkoks vyriškis ir paėme ją už rankų.Aš jį
pažinau,tai buvo jo tėvas.Ją vedė,o ji šaukė lyg kiek galėdama.Nuo
jos riksmo vos neplyšo širdis.Aš puoliau prie duobės,bet mane
atitraukė.Vietoj duobės į kurią įleido mano Andrių,liko tik mažas
kauburėlis smėlio,o ant viršaus padėtos mano gėlės.
Visi pamažu išsiskirstė.Negalėjau pagalvoti,kad daugiau niekada
nebepamatysiu jo...Ir tada prisiminiau jo laišką. "Bet tu jį
perskaityk pats nes man labai sunku..."
"Mieloji,brangioji Saule! Tu žinai kaip aš tave myliu.Tu mano
gyvenimo žaizdelė.man labai sunku mirti,nes aš žinau,kad TU...TU
Saule myli mane.Mieloji Saule,aš prašau tavęs,vardan mūsų
draugystės,būk rami.man atrodo tu Saule,mano prašymą išpildysi.Kaip
aš norėčiau visą laiką būti šalia tavęs,bet deja,deja tu
supranti...Tik tu neverk,negalvok apie nieką.Mano mintys bus su
tavimi iki paskutinės valandos,Galvok apie mane,kaip galvojai apie
gyvą,sunku...oi sunku tave palikti Saule,žinant,kad tu gyveni ir
myli mane.Jeigu aš galėčiau gyventi! Och jeigu...!!! Baigiu
rašyti,nes jaučiu artinasi ta paskutinė gyvenimo valanda.Nepamiršk
Saule mano mėlynų akių,kurios tave taip mylėjo...ir dar nepamir?k
legendos apie gulbes.Lik sveika mieloji Saule.
Prisimink mane
Tavo Andrius.
Aš tylėjau,padaviau laišką,vos sulaikydamas ašaras.Dabar aš supratau
kas yra meilė.Ir štai išleistuių vakaras,o jo nėra...nėra kartu su
ja.Staiga ji pakėlė akis pilnas ašarų.Jos mėlynos akys buvo
užtvindytos skausmu,ji pagriebė laišką ir išlėkė į lauką.Aš puoliau
vytis.Kai išbėgau,ji jau buvo už kampo...ir staiga...aš išgirdau
čaižų stabdžių cypimą.Kai pribėgau prie kampo pamačiau šiurpų
vaizdą: Saulė gulėjo po mašinos ratais,kaip paukštis balta
suknele,kuri priminė gulbę,Rankoje ji laikė lapelį...tai
laiškas.staiga atsimerkė akys ir ji sušnibždėjo "štai aš su tavimi
visados būsiu Andriau" Subėgo žmonės,atvažiavo greitoji
pagalba.Gydytojas apžiūrėjo mergaitę ir tarė: "Staigi mirtis".Ir dar
šitoji baltoji gulbė žuvo pačiame žydėjime,staiga nuvyto jos
besiskleidžiantis pumpuras.Aš vėl pažvelgiau į Saulę.Ji gulėjo
pasruvusi kraujuose,o pro šypsenos pravertas lūpas matėsi baltučiai
dantys.Rankoje kietai suspaudus ji laikė laišką.aš dar kartą
perskaičiau tą eilutę,kuri labiausiai matėsi:
"...nepamir?k legendos apie gulbes.Lik sveika mieloji Saule!
Prisimink mane
Tavo Andrius.
Tegu niekados neišblės Saulės ir Andriaus meilė!

2004m. Birželio 8d. 21:03

Kojotia / Pradėkim iš naujo  2004 m. liepos 30 d.  Kojotia / Juodi sparnai  2004 m. liepos 30 d.  Kojotia / Laisva Siela  2004 m. birželio 8 d.