Liūtis [Loreta Šileikytė-Zabalujeva]

lotaluiza

---

Tipas: Kita Publikavimo data: 2010m. Liepos 27d. 08:24

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

-Kodėl dar nesiseka,kai ir taip vėluoji! - šaukte iššaukė Luiza, pažvelgusi į laikrodį.Ji turėjo spėti į traukinių stotį,nes jos draugė Monika šiandien ilgam išvyksta į Airiją,o ji nesuspėjo.Ir vis per tą vėluojantį autobusą...
Išgirdę kažką šaukiant,stoviniavę stotelėje žmonės atsisuko,lyg susitarę,tikėdamiesi,mažų mažiausia,išvysti kokią dramatišką šeimyninę sceną.Bet, pamatę tik vieną pusamžę moterį,vėl visi įniko į savo mintis.
Nors ir nebe jauna,bet moteris turėjo savotiško žavesio.Poilgiai,rusvi plaukai,lengvomis bangomis krito ant pečių,veidą dengė plonas pudros sluoksnis,kad iš tolo nė nesuprastum jos amžiaus.Ji buvo apsigobusi didžiule,rankomis nerta ,lengvute skara,bet ir skara negalėjo užmaskuoti grakščios laikysenos ir ilgo kaklo.
Staiga prapliupo lyti.
-Dar ir to betrūko.- vis pusbalsiu burnojo moteris,tačiau žmonėms tai jau nerūpėjo,nes visi staiga ,lyg vienas,išskleidė skėčius,ir saugiai po jais pasislėpė.
Luiza puolė ieškoti skėčio rankinėje,bet puokštė lelijų buvo tokia didžiulė,kad buvo neįmanoma nieko sugraibyti.O dangus visai prakiuro,ir mušėsi stambiais lašais.Čia rankinė išsižiojo taip plačiai,kad visas jos turinys pasklido ant šlapio asfalto.
Gerai,kad niekas to nepastebėjo,nes visi stovėjo susigūžę po lietsargiais.Moteris puolė rinkti pirmiausia dokumentus,po to kitas smulkmenas,kokias gali nešiotis tik moterys-drėgnos servėtėlės,manikiūrinė,dezodorantas,kvepalai ir kitokie dalykėliai.Staiga virš jos galvos pakibo skėtis,po to priešais jau sustojo ir blizgantys,juodi batai.Kažkas pakėlė lelijų puokštę,kuri jau buvo įgavusi purvo spalvą.
Luiza susimetė į rankinę likusius daiktus,ir tik dabar pažvelgė į savo gelbėtoją-žilstelėjęs vyriškis maloniai šypsojosi vis dar laikydamas virš galvų skėtį ir supurvintą lelijų puokštę.
-Nesėkminga diena?- šypsodamasis pasiteiravo“gelbėtojas“.
-Tiesiog ,bandau pasiekti, išbarstyto rankinės turinio, surinkimo rekordą.- sąmojingai atsakė Luiza.
-Tuomet Jums už šį rekordą priklauso ir šios gėlės,-nupurtęs nuo puokštės likusį vandenį ištiesė jas pašnekovei.
-Ir Jūs visada išeiginėmis dienomis tuo užsiimate?-tęsdamas sąmojingą pokalbį paklausė vyras.
Moteris ramiai paėmė gėles,bet vis dar nedrįso pakelti akių.
-Ne visuomet,o tik pliaupiant lietui...
Čia abu susijuokė ir susižvalgė.
-Kitoje gatvės pusėje yra maža kavinukė.Manau būtų neprošal kiek sušilti ir išdžiūti.-tardamas tai, simpatiškas vyriškis jau vedė Luizą link perėjos.
-Manau,kad naujai pasiektą rekordą tikrai reikėtų atžymėti,-pritarė Luiza,nes ji buvo taip permirkusi,kad nertinė skara buvo prilipusi lyg izoliacija prie jos kūno,dar labiau pabrėždama grakščias kūno linijas...
Kavinukėje šildėsi ir daugiau sušalėlių.Ten buvo itin jauku: maži ovalūs tikro medžio staleliai,užtiesti drobinėmis staltiesėmis,ant kurių puikavosi didelės ,linksmos saulėgrąžos.Palei langus stovėjo senovinės medinės lentynėlės,kažkada vadintos“etažerėmis“,Jos buvo papuoštos rankų darbo geltonomis servėtelėmis,o kiekvienoje lentynėlėje linksmai pūpsojo,vaikų gaminti įvairiausi suvenyrai,ant sienų kabojo tvarkingai įrėminti vaikų piešiniai.
-Tur būt, kavinukės šeimininkai labai myli vaikus,kad jų darbeliai -tokioje pagarboje!-negalėjo atsistebėti Luiza.-Man ši kavinukė sukėlė nostalgiją...
-Kodėl?Gal liūdni prisiminimai?- nuoširdžiai susidomėjo Simonas,atidžiai pažvelgęs į nuliūdusias moters akis.Jos buvo ne tiek liūdnos,kiek paslaptingos ir susimąstę.
-Ne,ne liūdni.Tiesiog tolimi ir labai brangūs,pone...Chm...Iki šiol dar nesusiprotėjau paklausti Jūsų vardo! Kokia aš nemandagi,atleiskite man!-Luizą net išmušė raudonis dėl tokios nejaukios padėties.
-Ką Jūs,tai aš tikras stuobrys,pats neprisistačiau ir Jūsų vardo nepaklausiau!-vyras mandagiai atsistojo ir ištiesė pašnekovei ranką.-Aš Simonas,jei norite Simas.
-Aš -Luiza ,arba..tiesiog...Luiza ir tiek...-ji,lyg ko tai dvejodama, taip pat ištiesė ranką,kuri nuo jaudulio buvo įkaitusi,tarsi lygintuvas.
-Man pasirodė,kad turite dar ir sutrumpintą vardo variantą?-susidomėjo Simonas ir šelmiskai šyptelėjo.
Luiza vis dar sėdėjo susimąsčiusi ir tylėjo.Gurkstelėjo ,jau praaušusios kavos ir tyliai nutęsė:
-Lu-u...
-Prašau?-nesupratęs klausiamai į moterį kreipėsi Simonas.
-Tai mano trumpasis vardo variantas-Lu.Taip kažkada mane vadino mano sutuoktinis...
Ta tylos akimirka tęsėsi visą amzinybę.Aišku,Luiza galėjo nutylėti apie savo vyrą ir pokalbis būtų vystęsis visai kita linkme.Bet ši atlapaširdė nieko negalėdavo ilgai laikyti savyje...
Kažkas turėjo nutraukti šitą spengiančią tylą.
-Aš buvau ištekėjusi...-Luiza,lyg baisiai nusižengusi vos išlemeno,o Simonas jau bandė šyptelėti,lyg sakydamas:nieko čia baisaus!
-Du kartus...-vėl tarstelėjo moteris,o mintyse jau save keikė,kad nenulaiko liežuvio už dantų!Juk taip ir liks viena su savo patrauklumu,romantika ir dainomis...Simonas tuoj pakils,mandagiai atsiprašys,prisiminęs apie kokį skubų susitikimą,o jai vėl reikės keliauti namo vienai per lietų...
Vyriškis dabar jau iki ausų išsišiepė ir akių neatitraukdamas stebėjo,sumišusią, lyg maža mergaitė,Luizą.Tuo metu ji pasirodė dar patrauklesnė,nei iki šiol.
-Kas čia juokingo?-jau kiek supykusi,tarė moteris.-Ne visi žmonės yra tobuli, juolab,kai gyvenimą turi derinti dar ir su pasirinktu asmeniu!-ji puolė ieškoti piniginės ir,atsiskaičiusi už kavą,norėjo kuo greičiau iš čia sprukti.Bet staiga pajuto ant peties uždėtą ranką...
-Aš irgi!
-Ką Jūs irgi?-jau visai išmušta iš vėžių paklausė Luiza.
-Aš irgi buvau du kartus vedęs!
Moteris iš lėto pasisuko į vyriškį,ramiai atsisėdo,pažvelgė įdėmiai ,kiek prisimerkusi, į jo akis ir tik dabar pamatė gilią jo akių mėlynę,bet jokios ironijos!
-Jūs tyčiojatės?
-Nė kiek! Juk nenorėjau mūsų pažinties pradėti nuo buvusių sutuoktinių pristatymo: „Labai malonu susipažinti,aš Simonas ,buvau du kartus vedęs ir abu-nesėkmingai.Bet tai ne aš kaltas ,tai- jos!!!“-ironiškai susipažinimo sceną pavaizdavo nepažystamasis,ir tai padarė taip vykusiai ir juokingai,kad Luiza susijuokė.Po to jų žvilgsniai susitiko ir jie ėmė kvatoti...
Dabar jau įtampa visai dingo ir nauja pažintis vystėsi toliau.Jie pasakojo vienas kitam apie tai,kad sunkiai gyvenime skynėsi taką į sėkmę,kad asmeninio gyvenimo žlugimas pakenkė ir svajonių įgyvendinime.Bet nė vienas nejuodino tų žmonių,su kuriais kažkada buvo susieję savo gyvenimus...
...Visi kavinukės lankytojai jau skirstėsi,iki uždarymo buvo belikę penkiolika minučių.Luiza jau ėmė muistytis bambukiniame krėsle.
-Na,ką gi,labai buvo malonu su Jumis bendrauti,Simonai.Seniai taip neteko maloniai pasišnekėti su priešingos lyties atstovu.-Luiza jau siekė savo nertinio apsiausto,kuris ,kabėdamas ant krėslo atlošo jau seniai buvo išdžiūvęs,lyg ir tos liūties nebuvo.Ir vėl pajuto,ant peties uždėtą ranką.
-Neskubėkit,aš dar turiu uždaryti kavinukę.
Luiza lėtai atsisuko ir vėl pasijautė,lyg iš jos šaipomasi,bet pažvelgusi į Simoną,tik pajuto,kaip šilta banga užlieja visą kūną,o visa esybė nori,kad ta ranka dar nepaleistų jos peties.Akys lėtai klaidžiojo kavinukės pasieniais,kur etažerėse pūpsojo
linksmi suvenyrai iš konkorėžių ,gilių ir pupų.O ant sienų išdidžiai puikavosi piešiniai su sniego seniais,kalėdinėm eglutėm ir besišypsančiais veidais...

2010m. Liepos 27d. 08:24

lotaluiza / Širdie  2011 m. liepos 9 d.