Hiperbolių romansas
Tipas: Proza
Publikavimo data: 2012m. Liepos 4d. 19:37
|
|
Dievas stovėjo priešais mane. Keista jo šypsena neteikė jokio pasitikėjimo, lengvumo viduje. O juk taip turėtų būti!
- Žinai, šiandien kaip tik vyksta akcija meilei. Penkiasdešimties procentų nuolaida su angelų kortele. Norėsi?- aš susiraukiu.
- Angelo kortelę turi tik angelai. Tik numirę geri žmonės.
- Tuo ši akcija tokia nuostabi,- ironiška šypsena Dievo veide. Ne tokį Dievą mums pristatinėjo mokykloje.
- Meilė neskirta mirtingiesiems?
- Meilė žmonėms per gera. Jie to neverti,- žlunga viskas, kuo tikėjau.
- Koks tu Dievas?- neištvėrusi atkertu.
- O kas sakė, kad aš esu Dievas?
Griūsiu žemėn su trenksmu. Galbūt pakeliui sutiksiu vaivorykštę. O gal susilaužysiu šonkaulį, iš kurio Adomas gamino Ievą.
***
- Kokia bitė tau įkando?- jis žiūri į mane. Nužudytą mintimis.
- Pamiršk. Išeik.
- Na jau ne,- jis pakelia mano smakrą, kad pažvelgtų į visiškai tuščias akis.- Kažkas tau nutiko. Ir aš nenurimsiu, kol nepasakysi, kas,- jis ryžtingas. Mane pykina.
- Visa tai nebeturi prasmės.
Šiurkščiai patraukiu jo ranką ir nusisuku. Išėjau iš darbo, nes daugiau nebegaliu. Jeigu grįžčiau į universitetą, su savimi nusitempčiau kelis studentus. Jau vieną nusitempiau. Ar negana aukų?
- Nežinau, kaip buvai pratusi gyventi, tačiau nežadu palikti tavęs tokios būsenos. Ar turi artimųjų, draugų?
- Šis pasaulis tapo tuščias.
Nusviręs kūnas. Tiesiai į jo rankas. Aš atsiduriu jo bute, jo lovoje. Negyva. Mano siela mirė kartu su juo, o kūnas stengiasi tvarkytis pats. Jam nesiseka. Užmiegu.
- Hiperboles mėgsti?
- Turiu su jomis problemų.
- Kokių?
- Nemoku jų braižyti. Nemoku su jomis kovoti.
- Apie literatūrines kalbu, o ne matematines.
- Aš irgi. Metaforos čia tokios.
- Bet vartoti jų nevengi.
- Nejaugi? Gal aš tikrai taip jaučiuosi? Esu stipri, kai reikia kovoti su savimi, ir labai silpna, kai į kovą įsiterpia kiti.
Atmerkiu akis ir stebiu baltas lubas, ant kurių šviesos iš miesto piešia laikinus piešinius. Abstrakcionizmą sugalvojo gatvių žibintai, ne žmonės.
- Pabudai?- linktelėjau.- Paruošiau vakarienę. Gal ir ne penkių žvaigždučių restoranas, bet vis maistas.
- Nenoriu,- išdžiuvusi burna.
- Reikia. Turi valgyti.
Pastatęs mane ant kojų, jis nuveda į virtuvę. Pasodina ant patogios kėdės, paduoda lėkštę. Ar mano kūnas be sielos moka tik atkartoti tai, ką mato aplink? Ar jis nebemoka savarankiškai samprotauti?
- Į kovą su tavimi?
- Apskritai taip.
Jis žiūri į mane keistu žvilgsniu. Lyg jam patiktų, jog esu bejėgė sielos invalidė.
Aš valgau. Skanu.
- Nelabai ką supratau, bet nesvarbu...
- Teisingai. Nesvarbu.
Niekas šiame pasaulyje to nesupras. Esu iškamuota, nukamuota, įkamuota. Esu pražuvęs praeities didvyris, ant kurio kapo niekas nemeta gėlių, nes jo kapo niekas neatrado.
- Pavalgei?- linktelėjau.- Puiku. Gal įjungti tau televizorių? Žinau, kad tai smegenų siurblys, tačiau jis puikiai padeda nebegalvoti apie savas problemas.
- Taip.
Spoksoti į ekraną. Negalvoti. Kaip gali negalvoti, kai tuo persmelkta visa naujoji tavo esybė. Vienintelės laidotuvės į kurias dar kada eisiu, bus mano pačios.
Vėl lovoje. Šalimais jis. Kur mano vaikelis, kam aš palinkėsiu saldaus miego? Aš verkiu, o jis to nepastebi. Jeigu būtų pastebėjęs, būtų mane išgelbėjęs.
2012m. Liepos 4d. 19:37
|
2013 m. balandžio 28 d.
2012 m. lapkričio 22 d.
2012 m. spalio 10 d.
|
Copyright 2001-2024 music.lt. Visos teisės saugomos. Kopijuoti be autorių sutikimo draudžiama.