Viešbutis

svoloc

---

Tipas: Kita Publikavimo data: 2010m. Sausio 10d. 23:25

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Vienaveiksmis farsas
Veikėjai: Jozefas
Marta
Andžejus
Elė
Tėvas
Gydytojas

Viešbučio holas
Jozefas. Sveiki. Ar čia yra kas nors? Aūūū. Nieko nesuprantu.
Marta. Atsisėsk, palauk, ateis kas nors.
Jozefas. Aš labai noriu „myžti“, negaliu kentėti. Ant stogo mačiau berniūkštį kažką darantį, bet mums privažiavus jis kažkur dingo.
Marta. Gal nusivertė žemyn ir dabar ilsisi ant asfalto.
Jozefas. Labai juokinga. Tarp kitko, man pasirodė, kad jis be kelnių. Nuogas.
Marta. Tada tikrai einu pažiūrėti, gal nabagas dar gyvas. Išeina.
Jozefas. O aš pasieškosiu vietos nusimyžti.

Įeina Andžejus. Ieškojot ko nors? Alio, kur jūs? Kažko norėjot? Aš girdėjau jūsų balsus, kur jūs? Bl..., nesąmonė. „Pravalas“, pražiopsojau klientus. Atsiprašau, ką jūs darote su palme?
Jozefas. Aš? Nieko, tiesiog neradau tualeto. Tikiuosi, nieko bloga neatsitiks tam beržui.
Andžejus. Tai ne beržas, palmė.
Jozefas. Ane? O kodėl tu pusnuogis?
Andžejus. Taip jau atsitiko, jūs netikėtai pasirodėte.
Jozefas. Nx..., negaliu užsisegti užtrauktuko, padėk.
Andžejus. Aš? Kodėl? Atsiprašau, bet jūs gal norėjot apsigyventi pas mus.
Jozefas. Sakau, padėk susitvarkyti „klyną“, o paskui matysim, gal ir pagyvensim.
Andžejus. Bet...
Jozefas. Mačiau tave ant stogo. Ką ten darei? Manei nesuprantu? Smaukeisi kaip „padla“. Gal šeimininką pakviesti?
Andžejus. Gerai jau gerai, užsegsiu.
Jozefas. Na va...

Grįžta Marta. Jozefai, ką ten darai su tuo berniuku?
Jozefas. A, nieko...Matai jis ėjo prie manęs... pasitikti... ir staiga paslydo.
Marta. O kodėl jis be kelnių?
Jozefas. Čia matyt tokia apranga, uniforma, taip sakant. Kelkis gi, kelkis. Ar užsigavai?
Andžejus. Aš? Na ką jūs, nieko tokio, nieko ypatingo. Eik nx..., „pydare“. Gal pageidausite ko, ponia? Norėsite apsistoti ar tik šiaip atsipūsti.
Marta. Taip, mes bevelytume pernakvoti, jei yra vietų. Bet pirmiausiai gal parodykite vyrui tualetą, nes jis nekantravo.
Andžejus. Dabar jau ne.
Jozefas. Tikrai, man jau praėjo.
Marta. Tai yra vietų?
Andžejus. Hm... tuoj pažiūrėsiu. Į registracijos knygą.
Jozefas. Ką ten žiūrėsi, viešbutis tuščias, kaip „Titanikas“ po katastrofos. Nei vienos mašinos aikštelėje, o be to, argi smaukytumeisi ant stogo, jei turėtum gyventojų?
Marta. Jozefai, kodėl tu taip kalbi su tuo vaiku? Ak, hm... galėtum susitvarkyti, pažiūrėk, jis visas išlindęs.
Jozefas. Kažkas su tuo užtrauktuku atsitiko. Teks išmesti šias kelnes. Užsakyk kambarį, o aš atsinešiu iš mašinos daiktus. Išeina

Marta. Gerai, ir kanarėlę nepamiršk paimti. Jūs jau atleiskite mano vyrui, jis toks netašytas, kas galvoj, tas ir ant liežuvio.
Andžejus. O, tai nieko blogo. Tikrai, būna ir mažiau malonių lankytojų. Taigi, vietų iš tiesų yra, jums, galima sakyti, pasisekė. Ne visada taip būna. Dažniausiai čia privažiuoja masė žmonių, visus traukia nuošalumas, grynas oras, komfortas.
Marta. Komfortas? Tikriausiai čia neišpasakytai brangu? Gal mums teks atsisakyti, mes neišgalime daug mokėti.
Andžejus. O ne, neišsigąskite, kadangi lankytojų dabar nedaug...
Marta. Nedaug?
Andžejus. Tai yra, visai nėra, deja, taip kartais pasitaiko. Iš tikrųjų labai retai, bet jeigu jau taip įvyko, tai tikrai jums bus pritaikytos visapusiškos nuolaidos. Aš susisieksiu su tėvu, jis yra šeimininkas ir galėsiu patikslinti jų dydį.
Marta. Tai jau neblogai. Manau vienai nakčiai mes tikrai liksime, o paskui žiūrėsime.
Andžejus. Patarčiau pasilikti ilgiau, todėl kad su kiekviena para gyvenimas jums kainuos pigiau, net jei viešbutis ir bus užpildytas, kas, beje, yra įprasta kasdienybė. Be to, kaip sakiau, oras ir visa kita. Jūs norėsite su balkonu kambario, ar pirmame aukšte? Kaina ta pati.
Marta. Taip, su balkonu.

Grįžta Jozefas. Ar nepadėsi man nunešti šiuos daiktus, mielasis?
Andžejus. Mielai. Negalėjai pats nusivilkti savo šlamšto, „mižniau“?
Jozefas. Tik griebk mikliai „šmotkes“, „onaniste“. Dar aš su tavim pasikalbėsiu.
Andžejus. Eik nx..., „apsišikėli“. Jūs galite irgi eiti kartu.
Marta. Taip taip, duok man paukštelį, Jozefai, tu išmesi.
Andžejus. Tikrai, jis gali jo nenulaikyti.
Jozefas. Guvus berniokas, ar ne, Marta?
Andžejus. Jūsų vardas Marta? Kaip malonu, mano senelė taip pat Marta. Deja, jos jau nėra.
Marta. Vargšelis, užjaučiu.
Andžejus. Ačiū.
Marta. O kuo tu vardu? Oi, atleisk, aš staiga perėjau į „tu“.
Andžejus. Tai netgi puiku. Mano vardas Andžejus. O jūsų vyras, girdėjau, Juzefas.
Jozefas. Jozefas, Jozefas.
Andžejus. Ak, taip, atsiprašau. Štai čia jūsų kambarys. Jis atrakintas, kadangi neseniai jį tvarkė Elė. Elė – mano sesuo, ji ištekėjusi, gyvena mieste, bet čia atvažiuoja kiekvieną rytą. Po teisybei, spyna kiek pagedusi ir tėvas dar jos nesutvarkė, tad sunkiai rakinasi, todėl Elė ir paliko atrakintą. Jei jums nesiseks su spyna, kvieskit mane, padėsiu. Juzefas...
Jozefas. Jozefas.
Andžejus. Na taip, žinoma, Jozefas tai tikrai sugebės ją rakinti, bet jūs galite naudotis mano paslaugomis.
Jozefas. Na, dar nežinia, ar aš susitvarkysiu, tad būk pasiruošęs, mano berniuk.
Marta. Jozefai, tu ir vėl pernelyg familiarus.
Andžejus. Nieko tokio, ponia...
Marta. Vadink mane Marta, Andžejau.
Andžejus. Kaip savo senelę, taip?
Marta. Taip, jeigu ir tavo senelei buvo dvidešimt keturi.
Jozefas. Dvidešimt keturi? Marta, tu koketuoji.
Andžejus. Iš tikrųjų tai aš maniau, kad jums dvidešimt trys su puse.
Jozefas. Gerai tu čia čiulbi su mano žmona, jaunikaiti, o kiek gi tau pačiam metų?
Andžejus. Gruodį suėjo septyniolika.
Jozefas. Gruodį? Bet juk dabar rugsėjis. Matau prie jumoro Endžis, jaunasis don Žuanas.
Andžejus. Stengiuosi. Kaip matot kambarys erdvus, čia telefonas, jei ko prireiks.
Jozefas. Prireiks prireiks, nesitikėk lepintis ant stogo.
Marta. Na ką tu, Jozefai, duok Andžejui ramybę. Aš pati ateisiu, jei ko prireiks.
Andžejus. Tai palieku jus, ilsėkitės.

Viešbučio holas. Skamba telefonas.

Andžejus. Pronto... A, čia tu, kaip tik norėjau tau skambinti...Taip, atvyko klientai, vyras su žmona ir kanarėlė...Paukštelis toks narvelyje...Ne, nelabai, jam gal kokie keturiasdešimt, o Marta apie „tricoką“ tempia, bet išvaizdi pupytė...Taip, Marta...Na, apskritai ji buvo linkus pažindintis, gal ir dar ko norės, bent aš taip spėju...

Skamba kitas telefonas.

Palauk, aš atsiliepsiu. Klausau...Taip, žinoma, o kur gi dar aš turėčiau būti?...Ne ant stogo ne ant stogo...Gerai, sakyk ko nori?...O kur Marta, kad taip drąsiai kalbi?...Tau žmona, man Marta... Pamiršau pasakyti Martai, kad vandens bakelyje ne per daugiausiai, tad jeigu neužteks putoms nuplauti, atnešiu laistytuvu ir ją nuliesiu... Koks esu toks...Ne, masažo paslaugų neteikiam...Net ir mano sesuo, o tarp kitko tarkis su ja pačia, jei nori, ji dabar kaip tik girdi mūsų pokalbį...Cha, praėjo noras?...Na kodėl gi taip sutrikai, pupuliuk? Erotinis masažas gal tikrai tau praverstų?... Negirdi, negirdi, tu senas iškrypėli...Būsiu, bet nepatariu tau ten „kerioblintis“, nusiversi ir žvaigždžių pamatyti nespėsi...Tavo reikalas...Tik arbata...Gerai.
Alio?...Taip, čia jos vyrelis, gaidys...Ai, buvo čia toks įvykis, per kurį jis atsiskleidė... Nenoriu dabar pasakoti...Taip, veržiasi ant stogo mėnesiena pasigrožėti mano draugijoje...Bet tu, žinoma, neišsiduok, kad tau apie jį pasakojau... Ne, dar nesumokėjo, nes neapsisprendžiau, kiek lupti, bet, aišku, kad juos nuskausminsiu atsakančiai. Ir ne tik pinigine prasme...Taip, ją tai tikrai, ir jį pagaidinsiu...Nepergyvenk, viskas bus OK...Tai iki.



Įeina Marta. Ar nesutrukdysiu?
Andžejus. Na ką, jūs?
Marta. Norėjau išsidžiovinti galvą, bet...
Andžejus. Ne, džiovintuvo čia nėra, bet aš galiu iššukuoti jums plaukus.
Marta. Puiku, bet gal pereikime prie „tu“...
Andžejus. Taip greitai?
Marta. ... kažkaip nejaukiai jaučiuosi su tuo“jūs“ lyg būčiau kokia senė.
Andžejus. Nors, kita vertus, į senelę irgi kreipdavausi „tu“.
Marta. Argi aš tikrai tau primenu senelę?
Andžejus. Vardu – taip.
Marta. O visa kita?
Andžejus. Visa kita? Jūs verčiate mane nejaukiai jaustis, nes būdamas gašlus, jūsų žodžius galiu suprasti ne taip, kaip jūs gal norėjote pasakyti.
Marta. Tu išties guvus.
Andžejus. Stengiuosi toks atrodyti.
Marta. Tai visgi, vadinsi mane Marta ir nenaudosi to užgaulaus „jūs“? Juk nuo to gali priklausyti ir mūsų viešnagės trukmė.
Andžejus. Na, trukmė nebūtinai gali nuo to priklausyti. Užlaikyti klientą yra ir kitų būdų.
Marta. Tai skamba kaip grasinimas.
Andžejus. Arba viliojantis pasiūlymas. Bet tebūnie - kliento valia man įstatymas, Marta.
Marta. O, čia jau pasiekimas.
Andžejus. Paprastai prie „tu“ pereinama po bruderšafto. Mes šią procedūrą praleidome.
Marta. Arba tiesiog nukėlėme kitam kartui.
Andžejus. Kuris, tikėkimės, nebus labai skubinamas.
Marta. Ne, nesu greitų veiksmų šalininkė. Nebent tai būna neišvengiama, tada kokia prasmė atidėlioti, greičiau užbaigei viena ir perėjai į sekančią stadiją.
Andžejus. O, staiga pasijaučiau lyg būčiau perėjęs kelias stadijas į priekį. Bet klausyk, baikim tas nesąmones. Kur tavo Juzefas?
Marta. Dabar jis maudosi. Tau patinka iškreipti jo vardą? Juk jis primygtinai tau pabrėžė, kad jis Jozefas, Jozefas.
Andžejus. Todėl ir patinka iškreipti, kad pabrėžė. Manau, jis tau netinka.
Marta. Kodėl gi? Jis turtingas ir labai mane myli.
Andžejus. Turtingas? Hm... Bet gi tave išgąsdino žodis komfortas.
Marta. Na, Jozefas nemėgsta demonstruoti savo galimybių ir nesivaiko pigaus populiarumo, galų gale ir saugumo sumetimais geriau nesiafišuoti.
Andžejus. O gal jis paprasčiausiai šykštus?
Marta. Taupumas yra nesmerktina vertybė.
Andžejus. Ir dar, labai abejoju dėl to, kad, kaip sakei, labai tave myli.
Marta. Kodėl? Tu gi jo visai nepažįsti. Tik prieš valandą pirmą kartą jį pamatei.
Andžejus. Valanda labai didelis laiko tarpas. Bet, aišku, tai ne mano reikalas. Tiesiog, pamatęs jus kartu, pagalvojau: “Dieve, kokį pabaisą laiko prie savęs ši daili mergina“.
Marta. Tai visgi pasakei apie mane ko klausiau, sakydama „visa kita“. Malonu, bet ne aš jį prie savęs laikau. Esu ne iš tų, kurios kažką laiko, greičiau iš tų, kurias laiko.
Andžejus. Tikrai? Tada man niekas negresia, nes aš irgi prisilaikau taktikos, nepulti stačia galva paskui ką nors. Renkuosi iš tų, kurie manęs geidžia.
Marta. Ir daug tokių buvo?
Andžejus. Pasitaiko, manau labai neskursiu šia prasme.
Marta. O kodėl tu apsidžiaugei, kad aš tau negresiu?
Andžejus. Tikrai nori žinoti?
Marta. Kažkaip smalsu pasidarė.
Andžejus. Moterys manęs nedomina.
Marta. Čia tai bent! Toks gražuoliukas ir še kad nori, merginos nagus nusigrauš.
Andžejus. Ir tu?
Marta. Ir aš.
Andžejus. Tu gi turi vyrą.
Marta. Kas iš jo.
Andžejus. Sakei, kad jis turtingas ir labai tave myli, nors dėl jo meilės tau abejoju. Per tą valandą mes jau spėjome su juo kai ką aptarti.
Marta. Su Juzefu?
Andžejus. Jozefu, Jozefu.
Marta. Tu šaipaisi iš manęs.
Andžejus. Nei kiek, pasiklausk jo. Be to, tu gi matei mus apsikabinusius vos tik susitikome pirmą kartą. Matai, tokie žmonės labai greitai vienas kitą atpažįsta ir laiko negaišta ilgiems apsiuostinėjimams, iš karto imasi savo reikalų.
Marta. Nežinau, ar tikėti tuo, ką tu sakai, bet miegoti su juo šiandien tikrai neisiu.
Andžejus. Žinoma, nes jis paskyrė man pasimatymą šią naktį ant stogo, patyrinėti žvaigždes ir taip toliau, tad tu jo neturėsi, jis bus su manim.
Marta. Gaidys.
Andžejus. Aš irgi taip sakau.
Marta. O, ... gal mudu dabar palydėtume saulę ant stogo, jei naktį tu užimtas?
Andžejus. Bet gi tu sakei, kad esi ne iš tų, kurios pačios siūlosi. Dabar tu man siūlaisi, ar ne?
Marta. Tai visos tos nesąmonės, kurias čia paistei, buvo tik tam, kad prigautum mane?
Andžejus. Nevadinčiau to nesąmonėmis. Išvis nesiimu vertinti ir daryti skubotų išvadų iš to, ką matau ar girdžiu.
Marta. Bet moterims tu nesi abejingas?
Andžejus. Tu būsi pirmoji, kuriai nesu abejingas.
Marta. Tai gal pereikime prie bruderšafto?
Andžejus. Deja, šampano nelaikome. Kaip tik ruošiu savo naujam draugužiui, tavo vyrui arbatą, tai nebent ji atstos vyną.
Marta. Puiku, atlikime tai ant stogo. Tarp kitko, o ką tu ten veikei, kai mūsų dar nebuvo?
Andžejus. Smaukiausi. Žinai, kai nėra klientų, tenka pačiam save patenkinti, o kai darai tą ant stogo, susidaro iliuzija, kad esi ne vienas, kad tave kažkas gal mato pro automobilio langą, gėrisi tavimi ir tai savotiškai užveda.
Marta. Kaip įdomu. Tu toks originalus ir be kompleksų.
Andžejus. Tavo vyras bent jau pastebėjo mane ir pasisiūlė šią naktį sudaryti man draugiją ant stogo.
Marta. Užteks apie jį, vesk į tą viešą pasirodymą, man jau irgi metas atsikratyti nereikalingo balasto – moralės, gėdos ir kitų skiedalų.
Andžejus. Tu labai skubi. Nepamiršk Juzefo.
Marta. Eina jis... Be to, dabar jis maudosi. Imk arbatą ir pereikime prie pirmos stadijos. Lipa laiptais ir dingsta lubų angoje.

Ilgai skamba telefonas, po to nutyla. Ant laiptų pasirodo nuogas muiluotas Jozefas.

Jozefas. Nieko neprisišauksi. Ei, Andžejau, kur tu prapuolei? Endži. Bl..., vėl kažkur smaukosi. Vanduo baigėsi, išlįsk, sakei turi laistytuvą. Noriu, kad nupraustum mane, Endži.

Įeina Elė.

Jozefas. O, bl... Atsiprašau, panele, ir kad keikiuosi, ir kad taip atrodau. Nesitikėjau, kad šįvakar dar bus atvykėlių, tai leidau sau persirengti į laisvalaikio rūbą. Norėsite apsigyventi? Jūs viena būsite? Sėskitės, nesivaržykite. Aš tuoj vėl apsirengsiu savo uniformą ir padėsiu jums įsikurti kuriame nors kambaryje, kuris dar bus laisvas. Kažkur dingo mano jaunasis asistentas, mes kartu priimame svečius. Jei jis pasirodytų, perduokite jam mano nepasitenkinimą jo nerūpestingu požiūriu į einamas pareigas. Iki, tai yra, tuoj sugrįšiu, galite paskaityti štai šį prospektą apie teikiamas paslaugas ir jų kainas.
Elė. Man nebūtina skaityti, kadangi aš viską labai gerai žinau.
Jozefas. Tikrai? Labai įdomu. Iš kurgi? Gal jūs iš mokesčių inspekcijos?
Elė. Ne, tiesiog šis viešbutis yra mūsų šeimos ir negirdėjau, kad būtume priėmę naują darbuotoją, bet gal aš kažką praleidau? Kiek suprantu, jūs pažįstami su mano broliu Andžejumi?
Jozefas. O, taip, labai artimai, tai yra, norėjau pasakyti, labai gerai. Ne, na ką jūs, mes tik prieš valandą susipažinome, bet jis man paliko malonų įspūdį.
Elė. Tai nenuostabu. Tai štai, gal jis nepasitaręs su mumis jus įformino kokioms nors pareigoms. Gal prie skalbimo?
Jozefas. Ne, tiesą sakant, mes dar nespėjome apskritai nieko aptarti ir darbo reikalų taip pat.
Elė. Ačiū Dievui, nes vargu ar galėtume mokėti samdomam darbuotojui. Darbo, kaip matote, čia nėra, tai yra, čia retai kas apsistoja, tad susitvarkome patys.
Jozefas. Manau, kad jūs darote taktinę klaidą, kurios jūsų brolis išvengia. Priešingai, jis bandė mane ir mano žmoną, su kuria mes čia apsistojome, įtikinti, kad viešbutis išgyvena nuolatinę apgultį, kad verslas čia klesti ir panašiai. Turiu pasakyti, kad jis turi retą prekybininko gyslelę ir aš net ėmiau mąstyti, ar nenusisamdžius jo savo firmos vadybininku, nes ir apsukrumas, ir strateginis padėties vertinimas, ir netgi išvaizda – viskas jo rankose, ir dirbdamas veiklioje įstaigoje, o mano draudimo bendrovė tokia ir yra, jis gali uždirbti ir sau, ir man didelius pinigus. Žodžiu, jo lauktų graži perspektyva. Čia aš dėl to sakau, kad jūs, kaip sesuo galėtumėte jį įtakoti, jei jis kartais nesiryžtų priimti mano siūlymo, jei, aišku, aš ką nors siūlysiu. O kurgi jis pats, po galais?
Elė. Manau, kad apeina kitus kambarius: laisto gėles, tikrina, ar ko netrūksta ir taip toliau. Beje, jūs labai šauniai jį pavadavote, jei ne šis keistas jūsų kostiumas. Jūs ir savo firmai vadovaujate taip apsirengęs, tiksliau nusirengęs?
Jozefas. Manau tokia apranga yra šio viešbučio tarnautojų uniforma. Juokauju žinoma, Endžis galėtų daugiau paaiškinti šiuo klausimu, bet mes abu matome, kad jo nėra.
Elė. Endžis?
Jozefas. Na, jis man leido taip save vadinti, juk sakiau – mes artimai susidraugavom, tiksliau sakant dar tik ruošiamės užmegzti draugystę, o kartu, kaip minėjau, ir vystyti bendrą verslą, arba bent jau aš ketinu su jūsų pagalba siūlyti jam patrauklias darbo sąlygas. Jūsų vardas...
Elė. Elė.
Jozefas. Taip, o mano Jozefas.
Elė. Ne Juzefas?
Jozefas. Ne ne, jokiu būdu, Jozefas. Mano mama buvo austrė. Kas gi čia?
Elė. Kur?
Jozefas. Girdite? Viršuje kažkoks beldimas.
Elė. Tai ko gero ant stogo.
Jozefas. Ant stogo? Taip, tikrai, ant stogo.
Elė. Gal katės? Nors iš kur? Jų čia niekada nebuvo.
Jozefas. Ne, čia ne katės. Tai greičiausiai jūsų brolis. Ar nepastebėjote jo pomėgio karstytis stogais? Taip jis pritraukia pravažiuojančiųjų dėmesį ir kai kurie pasuka iš kelio ir čia apsistoja. Tai irgi jo taktikos arba vadybinio darbo dalis. Bet kokį jis čia ritmą beldžia? Girdite, taip vienodai...O čia dar kas dabar? Jis dejuoja.
Elė. Tai ne jo balsas, tai moteris...
Jozefas. Bet iš kur ten galėtų rastis moteris, juk iki mūsų atvykimo jis buvo vienas. Marta? O kurgi Marta?
Elė. Marta jūsų žmona?
Jozefas. Marta? Tu viršuje? Lipa laiptais.

Marta. Taip.
Jozefas. Ką tu ten darai, brangioji? Ar tu viena? Kur Endžis? Andžejaus ten nėra? Marta tau kas nors atsitiko, tu užsigavai? Tau skauda? Aš tuoj pas tave užlipsiu. Palauk, nejudėk, būk, kur esi.
Marta. Man nieko neatsitiko, nelipk, mes su Andžejum stebim saulėlydį. Tau čia pavojinga.
Jozefas. Ir Andžejus ten? Tada aš tuo labiau turiu užlipti, kartu palydėsime saulę, o tuo pačiu perduosiu jam nuo sesers linkėjimų. Ji čia, Endži.
Dingsta lubų angoje.

Aš jau... Endži, kodėl tu nuogas?
Andžejus. Bet ir tu neapsivilkai pižama. Tu ankstyvas. Sakei ateisi vėliau. Šviesoje tau rodytis nuogam netinka, nieko patrauklaus, nekoks vaizdelis.
Jozefas. Tiesiog baigėsi vanduo...aaaaaa.

Pasigirsta bumptelėjimas.

Marta. Aaaaaaaaaa... jis užsimušė...
Andžejus. Ne, negali būti... Juk sakiau jam, kad čia pavojinga.
Elė. Kas atsitiko? Čia jis nukrito? O, Viešpatie...
Andžejus. Bl..., nesiseka. Marta, lipk greičiau, nes dar ir tu nulėksi.

Abu nusileidžia laiptais į holą.

Elė. O kur jūsų abiejų rūbai?
Andžejus. Jis krisdamas pasigriebė ir nusitempė su savim. Tu skambink į ligoninę, aš bėgu prie jo.
Marta. Palaukit, palaukit.
Andžejus. Ko?
Marta. O jeigu jis negyvas?
Andžejus. Tą ir reikia išsiaiškinti.
Marta. Palauk, išklausyk. Jeigu jis gyvas, tai ačiū Dievui, tada viskas susitvarkys, bet jeigu jis negyvas. Jeigu negyvas, supranti? Tada visos problemos: kodėl jis nuogas, kodėl ant stogo ir panašiai. Na, kad nuogas, tai galima paaiškinti, vanduo ir visa kita, bet kodėl ant stogo. Tikėjosi lietumi muilą nusiprausti? Bet juk nelyja.
Elė. Ji teisi. Reikia kažką sugalvoti.
Marta. Čia, kaip suprantu, tavo sesuo, Andžejau, Elė, taip?
Andžejus. Taip, atleisk, pamiršau pristatyti.
Marta. Tu tokia pat žavi, kaip ir tavo broliukas. Marta.
Elė. Man labai malonu. Apgailestauju dėl jūsų vyro.
Marta. Vėl tas „jūs“, baikim, mes papuolėme į keistą situaciją, turime susitelkti, pamirškime tas ceremonijas.
Andžejus. Taip taip, Marta, tu teisi, bet ką darom? Gal aš nueisiu vis tik pažiūrėti?
Marta. Tuoj tuoj, leisk susivokti, kad tik nepakenktume sau. Vadinasi, jeigu jis gyvas, tada viskas gerai, na gal truputį patriukšmaus, kad aptiko mus ant stogo. Bet galų gale, jis nieko nematė, o kad mes buvome nuogi, tai irgi galima kažkaip paaiškinti, tarkim tai buvo meditacija, susiliejimas su kosmosu ar kokia panaši nesąmonė.
Elė. Man regis, jums reikėtų pasiimti iš jo drabužius.
Marta. Taip, būtinai. Jeigu jis gyvas. Bet aš kažkodėl nieko negirdžiu, juk turėtų dejuoti.
Elė. Gana tu prisidejavai ant stogo, gal jo kiti įpročiai.
Marta. Kaip ten bebūtų, jis jau būtų kaip nors apsireiškęs. Todėl spėju, kad jam baigėsi kur kas prasčiau. O tada rūbai rankose, mūsų su Andžejumi rūbai arba kas iš jų liks, kai mes išplėšime iš sustingusių rankų, taps kažkokiu nemaloniu įkalčiu prieš mus.
Andžejus. Marta teisi, iš kur pas Juzefą mano kelnaitės ir jos chalatas, jei jis pasileido nuo stogo. Juk paskui gydytojus atskubės policija.
Marta. Pas Jozefą.
Andžejus. Koks dabar skirtumas.
Elė. O jeigu jis dar gyvas, tik be sąmonės, gal jam dar galima padėti?
Marta. O jeigu jis numirs iki atvažiuos greitoji? Įtariu, kad čia ne taip jau paprasta greitai prisišaukti pagalbą. Rezultate mes vis tiek turėsime negyvėlį, dėl kurio teks aiškintis, ko, kur ir kaip, gal net mes tapsime įtariamaisiais, kad nužudėme, norėdami gauti jo pinigus.
Andžejus. Žinoma, tik taip ir bus galvojama. Ir visa ta situacija su stogu, tai kad mes ten buvome nuogi, aišku, ko mes ten buvome, tada vėlgi yra motyvas meilužiams atsikratyti seniu.
Elė. Tai ką, rūbus paliekame jo rankose? Tai juk svarbiausi įkalčiai prieš jus.
Andžejus. Ne, rūbus aš tuoj atnešiu ir tuo pačiu patikrinsiu, kaip jis.
Marta. Palauk, rūbų mums nereikia. Ta prasme, kad mes apsirengsime kitais, o šiuos plėšti iš numirėlio rankų...
Elė. Bet mes gi nežinome, ar jis miręs.
Marta. Per tiek laiko būtų kaip nors apie save davęs kokią žinią. Supraskite, svarbiausia problema dabar ne rūbai jo rankose, o jis pats su visais tais rūbais rankose ir visa kuo, ką jis dar gali turėti. Mums jis nereikalingas. Jeigu tik paimsime drabužius, o jį paliksime, vis tiek panagėse ar tarp pirštų liks kokie, sakykim, Andžejaus kelnaičių siūlai, dėl kurių kils klausimai, o kaip jie galėjo atsirasti velionio saujoje.
Elė. Ką siūlai?
Marta. Siūlai? Och, galvojau tu apie siūlus. Aš dar nieko nežinau, aš noriu, kad mes kartu ieškotume išeities, juk tau irgi turėtų rūpėti brolio likimas, nes dar neaišku, ar jis nenustūmė Jozefo.
Andžejus. Marta, kaip tu gali taip? Juk puikiai matei, kad aš prie jo neprisiliečiau.
Marta. Aš nieko nemačiau. Galų gale aš noriu, kad mes kartu būtume už viską atsakingi, aš nenoriu, kad visa ta bėda užgriūtų mano vienos pečius. Juk tau būtų labai lengva teisintis, kad vyresnė vedusi moteris tave suviliojo, o paskui gal atsikratė savo vyru.
Elė. Bet taip juk ir buvo?
Marta. Taip, bet aš prie jo, Juzefo, neprisiliečiau.
Andžejus. Jozefo, Marta, Jozefo.
Marta. Koks dabar skirtumas.
Andžejus. Tu blogai dabar apie mane pagalvojai.
Marta. Atleisk, Andžejau, mielasis, aš tokia dabar pasimetus.
Elė. Gerai, dėl brolio aš tau padėsiu. Tu manai, kad reikia atsikratyti lavono?
Marta. Taip.
Andžejus. Gal jis dar gyvas?
Marta. Andžejau, baik. Tu nori, kad jis būtų gyvas?
Andžejus. Ne, jis nelabai man patiko, bet...
Marta. Tai ir patylėk. Reikia jį kažkur išvežti. Ir jis turi būti negyvas, net jei jis ir būtų trupučiuką gyvas.
Elė. Aš išvirsiu arbatos.
Andžejus. Taip, išvirk, arbata dabar būtų kaip tik. O aš eisiu apsirengti.
Marta. Dieve, juk ir aš visą laiką nuoga. Atleisk man, Ele.
Elė. Nieko tokio. Gražiai abudu atrodot.
Marta. Gaila, kad dabar tam ne laikas. Einu rengtis. Visi dingsta.

Įeina Tėvas. Apsidairo ir šlapinasi ant palmės.

Grįžta Marta. Atsiprašau, ką ten darote? Kaip jums negėda?
Tėvas. Anokia čia gėda, medis visai nudžiūvęs, niekas jo nepalieja.
Marta. Ne jūsų reikalas. Kas čia bus, jei kiekvienas užėjęs šlapinsis kur panorėjęs. Galima gi pasiprašyti į tualetą.
Tėvas. Ar tikrai? O tamsta būsi šio viešbučio tarnautoja?
Marta. Taip, ko pageidausite?
Tėvas. Ko pageidausiu. Na, pradžiai parodykite tualetą, jei jau mane gėdinate.
Marta. Tualetą? Bet gi jūs ką tik atlikote savo reikalus, kam jums dar tualetas? Nebent norite ant didelio?
Tėvas. Taip, noriu. Galiu ir ant palmės, jei negalite parodyti kelio į WC.
Marta. Na, aš manau... žinote, užsisakykite kambarį ir ten galėsite naudotis visais patogumais.
Tėvas. Ale tikrai?
Marta. Be jokios abejonės. Jums su balkonu ar eisite į pirmą aukštą?
Tėvas. Tai tai tai. Koks pasirinkimas, negaliu apsispręsti. Ką jūs man patartumėt?
Marta. Aš? Deja, esu naujokė, gal mano pagalbininkas padės jums, jis tuoj pasirodys. O kol kas prisėskit.
Tėvas. Ačiū ačiū, panele.

Pasirodo Andžejus. Tėvai, tu čia? Ką veiki tokiu metu?
Tėvas. Matau apleidai tarnybą, svetimos poniutės čia šeimininkauja ir man moralus skaito.
Marta. Jeigu jūs esate gyvulys ir „myžate“ kur papuola, tada ne pro šalį ir moralų pasiklausyti. Kaip ne kaip, aš esu jūsų klientė ir noriu gyventi apartamentuose, o ne tvarte.
Tėvas. Tai dabar jau klientė? Na gerai, nesirūstinkite. Matote, čia ir oro gaiviklis prie palmės, papurškiu ir nieko nesijaučia. Nors, apskritai, reikėtų foje įrengti tualetą. Seniai apie tai galvoju, bet vis neprisiruošiu. O ir lankytojų nedaug, tai nelabai ir apsimoka. Kurie apsigyvena, tai tie kambariuose turi, o smalsuoliams visokiems leisk tiktai, tai neatsiginsi. „Šniūrais“ visi eis už dyką dergti.
Andžejus. Ko atėjai? Gal kas atsitiko?
Tėvas. Elė sakė, kad spyna nesirakina.
Marta. Taip. Mūsų kambario antrame aukšte.
Tėvas. Tuo pačiu, sakau, aplankysiu sūnelį savo brangiausiąjį.
Andžejus. Nenusišnekėk.

Įeina Elė. O, ir „tėtušinskas“ čia. Vėl prisiputai?
Tėvas. O pati ko ne pas savąjį?
Elė. Irgi girtas. Nuo vilko bėgau, ant lokio užlipau.
Tėvas. Na ir koks gi aš tau lokys? Aš tavo mylimas tėvelis. Ačiū už arbatą.
Elė. Čia ne tau. Niekas tavęs nelaukė. Bet tiek to, gerk mano.
Tėvas. Ne ne, aš turiu alaus. Gerk tu.
Elė. Alaus gal tau jau ir nereikia. Duokš čia, imk arbatą, norėjai.
Tėvas. Ai, Ele, skriaudi mane, skriaudi savo vargšą tėvą, maitintoją savo skriaudi.
Andžejus. Tik neapsiverk, gerai. Ar nieko lauke nepastebėjai?
Tėvas. Taigi, kad netvarka. Po langais numirėlis gulinėja. Kas eis į tokį viešbutį, prie kurio nuogi lavonai mėtosi. Gali pagalvoti, kad čia morgas. Atvežė partiją lavonų ir vienas benešant iškrito iš neštuvų. Niekas nepastebėjo ir nepasigedo.
Marta. Jis tikrai negyvas?
Tėvas. Spėju, kad jei ir buvo kiek gyvas, tai dabar jau tikrai turės mirti. Pasirinkimo jam nėra – aš jį užkasiau po obelim prie tvoros.
Elė. Tėvai, kaip tu gali taip kalbėti? Gal reikėjo ateiti čia, paskambinti, nežinau, į ligoninę, policiją...
Andžejus. Policijos čia tik ir trūksta.
Marta. Ir ligoninė čia nereikalinga. Manau, viskas neblogai susitvarkė, galime eiti miegoti.
Tėvas. Įtariu, kad tai tamstelės vyrelis. Tik žmona gali būti tokia praktiška.
Marta. Taip, vyras, bet ką dabar aš galiu jam padėti? Rytas už vakarą protingesnis.
Tėvas. Nuo ko jis mirė, leiskite sužinoti?
Andžejus. Be galo smalsus buvo. Ir visapusiškas.
Tėvas. Argi? Tai tavo, turbūt, kelnaitės jo rankoje paliko, niekaip negalėjau išlupti.
Marta. O chalatas?
Tėvas. Chalatas ant medžio užsikabinęs. Ne toks, matyt, svarbus buvo. Kopėčias reikės nusinešti ir nukabinti. O gal kokiu pagaliu pavyks? Andžejau, gal padarysi šį darbą?
Andžejus. Ir nesiruošiu karstytis dėl kažkokių skarmalų.
Marta. Andžejau, kaip tu kalbi apie mano rūbus?
Andžejus. Tau jų nereikia, jie slepia tavo grožybes.
Tėvas. Kada tu tik ir komplimentų visokių išmokai? Gerai, einu nukabinsiu jums tą skarmalą. Išeina.

Elė. Nemanau, kad tai galima būtų pavadinti laiminga pabaiga.
Marta. Niekas ir nekalba apie pabaigą. Dar laukia visa eilė darbų.
Elė. Kokių?
Marta. Pirmiausiai mums reiktų atsikratyti automobilio, kad viskas atrodytų lyg Jozefas išvyko nežinoma kryptimi.
Andžejus. Aha, tarkim, pavydo priepuolyje, užtikęs mumis besikalbančius arba net apsikabinusius...
Elė. Koks tu kuklus, Endži. Juk galiu tave taip vadinti, velionis Juzefas labai gražiai tave pakrikštijo.
Marta. Jozefas, Ele brangioji.
Andžejus. Tikrai, Ele, jo vardas buvo Jozefas. Dabar, kai jis miręs, nėra reikalo šaipytis ir bandyti jį dergti visokiais iškraipymais. Taigi, apimtas pavydo jis išvažiavo niekam nieko nepasakęs. Tai labai įtikinama versija, jei jo kas ieškotų.
Marta. Ieškos, gali neabejoti, o labiausiai jo suvaikėjusi mamytė.
Elė. O kaip tu atsikratysi automobilio, nebent jį paskandintum.
Marta. Būtent, kaip tik tai aš ir turėjau galvoje.
Andžejus. Nesakysiu, kad ir aš tą patį mąsčiau, vis tiek nepatikėsite. Tiesiog žinau, kur tai geriausia būtų padaryti.

Įeina gydytojas.

Gydytojas. Laba. Tai kur pacientas?
Andžejus. Koks pacientas?
Gydytojas. Čia juk viešbutis?
Andžejus. Taip.
Gydytojas. Na tai kvietėt greitąją, nes kažkas nukrito nuo stogo.
Elė. Čia aš paskambinau, vis tik pagalvojau, kad taip bus geriau.
Gydytojas. Kur galiu prisėsti? Čia? Ačiū. Pavardė?
Elė. Atsiprašau?
Gydytojas. Vardas pavardė.
Elė. Mano?
Gydytojas. Jeigu jūs nukritote nuo stogo, tada jūsų, bet galvojau, kad tai bus vyras.
Andžejus. Matote, įvyko nesusipratimas...
Gydytojas. Kur skauda?
Andžejus. Man niekur neskauda.
Gydytojas. Tuo geriau. Pavardė.
Andžejus. Andžejus...
Gydytojas. An-dže-jus...
Andžejus. Nerašykite prašau, aš ne pacientas.
Gydytojas. Jaunuoli, baikite mane klaidinti. Prašau pasakyti ligonio duomenis. Reikia gi skubėti jam padėti, o jūs trukdote dirbti. Kur traumuotasis?

Grįžta Tėvas. Štai tavo chalatas, brangute.
Gydytojas. Gal jūs nukritote nuo stogo?
Tėvas. Iki šiol dar ne. Čia ki...
Marta. Aš tuoj jums viską paaiškinsiu.
Gydytojas. Aš noriu pagaliau sužinoti, kas nukrito, kam reikalinga mano pagalba?
Marta. Būtent tą aš ir noriu jums pasakyti. Niekas nenukrito, brangioji mano sesutė...
Elė. Sesutė?
Marta. ...truputį suklydo.
Gydytojas. Žinot, juokauti...
Marta. Ne, iš tikrųjų niekas nejuokavo. Aš iššokau iš antro aukšto, ne nuo stogo, kaip jus informavo. Tiksliau, persisvėriau ir išpuoliau, už šakos užsikabino štai šis chalatas, ačiū, tėveli, bet viskas baigėsi laimingai, gal tik kiek koją nikstelėjau.
Tėvas. Nėr už ką, dukrele. O aš maniau niekada manęs taip švelniai nebepavadinsi.
Gydytojas. Tai pagalba nereikalinga?
Marta. Tikrai ne, dovanokite už sutrukdymą, aš atsilyginsiu.
Gydytojas. Tiek to, svarbiausia jūs sveika. Gal pasakysite, kur tualetas?
Tėvas. Prašom, daktare, čia prie palmės.
Gydytojas. Jau praėjo noras, gal aš geriau eisiu. Viso geriausio. Išeina
Viso.
Viso.
Sėkmės.
Labanakt.

Marta. Mieląja Ele nelabai galime pasitikėti, kaip matau.
Elė. Šiuose reikaluose tikrai ne.
Andžejus. Nekreipk dėmesio, Marta, daugiau nieko ji neišduos.
Elė. Kodėl toks tikras esi?
Andžejus. Ele, negi tu norėsi kam nors iš čia esančių pakenkti? Juk gal aš jį nustūmiau nuo stogo, o tėvas gal jį gyvą palaidojo? Kaip tada?
Tėvas. Tikrai, jis buvo dar gyvas, gerai prisimenu.
Marta. O mano kaltė viso labo tik mažutė menkutė neištikimybė, ir tai dar nėra įrodytas faktas.
Andžejus. Tai faktas, Marta, faktas, nėra čia ko slėpti, kaip tu sakai, tokios menkutės nuodėmės. Ačiū tau už ją, nespėjau kaip reikiant ir padėkoti.
Marta. Dar bus laiko vienas kitam atsidėkoti, o dabar gal tęskime pradėtus darbus.
Andžejus. Gerai, važiuokime. Ele, pabudėk už mane, tuoj grįšiu. Išeina su Marta

Tėvas. Kur jie išvažiavo?
Elė. Nuplauti mašiną.
Tėvas. Kokia vis tik ta Marta kekšė. Dar dukrele sumanė prisistatyti. Palauk, tuoj išsižios, kai vyrelį savo sveiką išvys.
Elė. Kaip tai? Ką čia paistai?
Tėvas. Pamatysi. Aš tuoj. Išeina

Grįžta su Jozefu
Tėvas. Na, užeik gi, būsi svečias.
Elė. Ačiū Dievui. Ta nesąmonė nejuokais mane išgąsdino. Jūs neįsivaizduojat, kaip aš džiaugiuosi jus matydama.
Jozefas. Na na, kas čia tokio, truputį pajuokavom su tavo tėveliu.
Elė. Bet jūs vis dar nuogas.
Jozefas. Taip, eisiu apsirengti.
Tėvas. Buvau sandėliuke paslėpęs jį kuriam laikui. Užtikau nuogą besėdintį žolėje. Papasakojo, kas nutiko ir stebėjosi, kad niekas pas jį neateina. Radau sandėliuke pledą, kad nesušaltų. Ta proga nusimyžkime kartu ant palmės.
Jozefas. Gera mintis. Aš iškart supratau, kad ši palmė turi savo paskirtį ir teisingai ją atspėjau.
Elė. Jūs neišauklėtos kiaulės. Einu, atnešiu ko nors užkąsti. Čia tavo alus.
Tėvas. Jozefai, tu tikras auksas, pasilik čia amžinai. Nori, galiu įdarbinti tave vietoj savo sūnaus, vis tiek iš jo mažai naudos.
Jozefas. Na, man atrodo, jis guvus jaunuolis. Mes galėtume kartu su juo čia dirbti. Beje, kur jie išvažiavo mano mašina?
Elė. O velnias, išgaravo iš galvos. Taigi jie nusprendė ją paskandinti ežere. Atsikratyti įkalčių, kadangi jūs negyvas. Sudaryti iliuziją, kad išvykote nežinia kur.
Jozefas. Ką??
Tėvas. Ei ei, Juzefai, pažiūrėk, kur varai. Ant manęs myži. Tu aklas, kas tau pasidarė?
Jozefas. Greičiau telefoną. Ten viskas, mašinoje viskas, visas mano turtas. Pinigai, dokumentai, kortelės, sutartys, viskas.
Elė. Čia čia, skambinkit.
Tėvas. Dar nebus nuvažiavę, nieko baisaus.
Jozefas. Nekelia ragelio, „padlos“. Mašinoje yra telefonas ir Marta taigi tą žino. Kodėl ji neatsiliepia. Na, atsiliepk, „kurva“. Apie pinigus, beje, ji nežino, kad viskas mašinoje suslėpta. Ir kodėl aš jai nepapasakojau.
Tėvas. Tada jau seniai būtų tave apšvarinusi.
Jozefas. Ko gero, tikrai.
Elė. Gal reikėtų paskambinti į policiją?
Jozefas. Ką? Jokiu būdu. Pinigai nedeklaruoti, nešvarūs. Tada tas pats, kas juos prarasti.
Tėvas. Ele, ir ko tu vis į tą policiją taip palinkusi? Juk žinai, kokie jie „svoločiai“.
Elė. Tada belieka palaukti. Gal norėsite televizorių pažiūrėti? Galiu įjungti.
Jozefas. O kur tas ežeras? Gal galima kuo nors ten nuvažiuoti?
Elė. Dviratį, mačiau, Andžejus pasiėmė, kad turėtų kuo grįžti. O šiaip nebent autobusu arba tranzuoti. Ežeras netoli.
Tėvas. Ai, nei tu eik kur, nei ką. Nieko jau vis tiek nepakeisi. Geriau ateik futbolą pažiūrėsim. Ele, atnešk daugiau alaus. Žinau, kad turi sandėliuke, slapčia prekiauji.
Elė. Labai čia priprekiausi tuščiame viešbutyje.
Jozefas. Nu, kale, užmušiu, grįžk tik, pamatysi, kas tavęs laukia.
Tėvas. Grįš grįš, nenusimink.
Elė. Nebūkit toks žiaurus, ji gi nežinojo apie pinigus.
Jozefas. Dabar už tai sužinos, kai nebus už ką valgyti.
Tėvas. „Biškutį“ pakedenti ją odiniu diržu nepakenktų. Apsiimu tą padaryti.
Jozefas. Atiduodu ją į tavo rankas, o geriausia, kad įdarbintum už maistą laiptus mazgoti.
Tėvas. Arba palmę blizginti.

Grįžta Andžejus. Ką?? Tu gyvas? Kokį cirką čia suskėlei?
Jozefas. Kur mašina? Kur?
Andžejus. Martai kažkas atsitiko, ji, man regis, neatsisegė diržo, užsikirto turbūt, ar kas ten pasidarė, nežinau, bet ji nuvažiavo su mašina į patį ežero vidurį. Aš nespėjau net susigaudyti.
Jozefas. Mašina, aš klausiu apie mašiną, kaip ji?
Andžejus. Juk sakau, tau, asile, nuskendo, tai vis tavo juokeliai. Nėra žmogaus.
Jozefas. Dėjau ant to žmogaus. Ar neieškojot nieko mašinoje?
Andžejus. Ne. Mes mylėjomės. Ji norėjo būti prisegta diržu.
Jozefas. Ko nekėlėte ragelio, juk dešimt kartų jums skambinau?
Andžejus. Marta sakė, kad tai greičiausiai tavo išprotėjusi motušė. Mes nebūtume jai nieko paaiškinę apie tave. Be to mes buvome užsiėmę, juk sakiau.
Tėvas. Labai užimtas pasidarei, sūnau.
Elė. Ten buvo visas Jozefo turtas mašinoje.
Jozefas. Aš einu rengtis. Išeina.

Andžejus. Nereikėjo vaidinti komedijos. Tu, tėvai, irgi geras – „užkasiau, palaidojau“. Dabar jau tikrai turime negyvėlį.
Tėvas. Kas galėjo pagalvoti, kad jūs patikėsite?
Elė. Bet negyvėlio kaip ir nėra. Galima sukurti istoriją, kad ji pabėgo mašina, sužinojusi, kokia ji brangi, ir apie vyro netradicinę seksualinę orientaciją.
Andžejus. Ta pati istorija su kitu personažu. Man kažkaip jau viskas atsibodo. Su ja buvo taip gera. Dabar liko tuštuma. Mes baigėme, aš pasakiau lipam, nes mašina pradejo riedėti nuo kalno. Dar mačiau, kad ji griebėsi atseginėti diržą, bet taip ir nesulaukiau jos iššokant. Tai buvo baisu.
Tėvas. O prie vandens buvai nubėgęs?
Andžejus. Žinoma, dar bandžiau plaukti į tą vietą, bet mašinos nepasiekiau.
Elė. O plaukai nesušlapo.
Andžejus. Matai, aš buvau išsiplovęs galvą, nenorėjau jos šlapinti ežere, todėl nenardžiau. Be to, vis tiek nebūčiau pasiekęs mašinos, ten labai gilu.
Tėvas. Ė, Jozefas paliko raštelį. Paskaityk, aš be akinių.
Elė. „Man nebeliko iš ko gyventi, tad lieka tik numirti. Juzefas.“
Andžejus. Kodėl Juzefas? Juk taip brangino Jozefo vardą.
Tėvas. Matyt, toks yra tikrasis. Negi meluos, eidamas mirti.
Elė. Reikia skambinti į ligoninę. Ar į policiją?
Andžejus. Tik ne į policiją.
Tėvas. Aš einu pas jį. Gal dar nevėlu. Išeina.
Elė. Gerai. Čia ligoninė?... Skubiai atvažiuokite į viešbutį... Taip, aš suprantu, kad vieną kartą jau buvote pas mus. Mes atsiprašome... Atsitiko? Taip, dabar tas vyras... na, kuris buvo nukritęs nuo stogo...ne, iš tikrųjų jis buvo nukritęs, ten jo žmona primelavo, kad ji iškrito, bet tai netiesa...ji žmona, ne jokia ne sesuo... nieko aš nepainioju. Dabar ji nuskendo... ne, ežere... ne, niekas jos negelbėjo... ne, jos nereikia gelbėti, ji jau tikriausiai negyva... nereikia, reikia gelbėti jos vyrą, kuris sužinojęs, kad nuskendo mašina...mašina irgi nuskendo, aš gi sakau, jūs girdite, ką aš kalbu, ar ne?... čia ne juokai. Jos vyras nuėjo nusižudyti... į savo kambarį... Paliko raštelį, todėl ir žinau.

Įeina Marta.
Grįžta Tėvas. Jis užsirakinęs. Bet gi spyna buvo sugedusi. O, tai išplaukei?
Marta. Andžejau, tu mane palikai.
Andžejus. Ne, aš ieškojau tavęs. Šaukti, žinoma, negalėjau, bijojau, kad kas neišgirstų. Bet vaikščiojau pakrante, nieko nesimatė.
Elė. Palaukite truputį...Čia Marta grįžo... na ta, kuri nuskendo, o prieš tai neva tai iš balkono iškrito...vyras? ai, taip, jis dar nepasirodė...

Įeina Jozefas.

O, štai ir jis... taip, gyvas... atleiskite. Labai atsiprašome, nepykit.

Jozefas. Marta?

Jozefas nukrenta nuo laiptų.

Elė. O ne. Jie padėjo ragelį.

Andžejus. Skambink dar kartą.
Marta. Man negera.
Elė. Alio... Labai atsiprašau. Jis vėl nukrito...ne, ne nuo stogo, nuo laiptų...Padėjo ragelį.



2005 metų vasara. 2005-07-20

2010m. Sausio 10d. 23:25

svoloc /  Piazza La Rosa  2014 m. liepos 24 d.  svoloc /  Kenguru  2014 m. kovo 9 d.  svoloc / MTI  2011 m. gegužės 19 d.