Ketvirtadienis

einaras13

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2013m. Gegužės 31d. 18:27

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

„Geriau niekada negimti? Ar gyventi ganėtinai sunkų, varginantį, iššūkių kupiną gyvenimą, per kurį tik pavargsti? Ar išvis šie klausimai yra retoriniai? O gal šis klausimas yra retorinis? O gal apskritai neverta klausti, nes esame individai, kuriems duota per daug smegenų, kad svarstyti tokius menkaverčius dalykus? Nes gimėme kaip ir visos pasaulio būtybės, kad išgyventume kuo ilgiau. Nes mes bijome mirties kaip velnias kryžiaus, o mirtis išeitis tik palūžus. Ne, tai ne išeitis, tai absoliutus nihilizmas, iškrypimas – pakelti ranką prieš save. Išeina išvada, kad gyvename tik dėl to, kad gyvename.“

Minčių srautai mane vis lanko ir lanko. Per daug mąstau apie egzistencijos prasmę, nes esu per daug savikritiškas, likimo bijantis, ir tiesos ieškantis žmogus, kuris nežinomybėje gyventi negali ir visa tiesa turi būti patiekta ant lėkštutės. Tokie individai daugiau planuoja savo gyvenimo statybas nei jas vykdo. Kiekviena detalė turi būti apmąstyta – štai koks statiškas ir nepraktiškas mano moto. Todėl mano žadintuvas skamba anksčiau, nes atsikėlus dar reikia nuspręsti, ar aš išvis pasirengęs nugyventi šią dieną. Norėtųsi ištrinti baisiai praktiškus ketvirtadienius, nes patsai esu baisiai nepraktiškas. Transformavus vieną posakį, save apibūdinčiau kaip „gyvenantį ant popieriaus“, nes esu detalus planas, daugmaž numanantis savo likimą, bet veikti nemokantis.

Už lango skraidantys lapai, kurie dažniausiai nusėda mano kieme, ima įgristi. Mane nervina tokie dalykai, kai lapų grėbimas, nes tai reikalauja per daug jėgų. Ir toks jau tas likimas, kai pas kaimynus pilna medžių, o pas tave nėra, tačiau tau kliūna didžiausia jų dozė. Gali pasidaryti iš jų labai vegetariškus pusryčius, užtektų visam rudeniui. Vat būtent, tas likimas yra labai nepateisinamas – vieniems dovanoja laimės, gyvenimo džiaugsmo, juoko, o kitiems negandų, skriaudų ir nelogiškų neteisybių. Tikrai kartais taip jaučiuosi, nes rodos, lyg aukštesnė būtybė už mane, galbūt Dievas, mėgsta pasityčioti. Ir ne tik užpustant mano kiemą svetimais lapais. Mano piktdžiugai atgijus, tik ir sukasi noras, kad įvestų kaimynams kokį lapų mokestį.

Irzli, neveiksni, detali, konkreti, planuojanti, skaičiuojanti, pavydi asmenybė. Aš toks. Ir vat, su tokiomis baisiomis savo charakterio nuostatomis ir diagnozėmis ketvirtadienio rytą aš geriu karštą arbatą baisiai šaltą rudenio rytą. Aišku, gyvsidabris termometre dar neužšąlo, bet be šaliko ir šilto palto ne gyvenimas. Apskritai labai baisiai man skamba žodis ketvirtadienis. Nes būtent ketvirtąją dieną iš manęs reikalaujama daugiausia. Aš neveiksnus.

Rodyklė tiksi vientisai ir monotoniškai, o mano prote ir akyse rytinio išsiblaškymo ir nuo prasto miego užsilikusi migla. Taip jau tas likimas lėmė, kad žmogus pasirenka vakarą praleisti labai neturiningai, kratydamasis miego, o ryte skųsdamasis, kad Dievas jam davė per mažai pailsėti. O kam ilsėtis, atsipalaiduot galėsi tik numiręs. Ariam, reiškia, ariam. Tebūnie gyvenimas skriauda. Pesimizmo šventa gaidelė. O kur tu čia optimizmą ištrauksi, jei jau toks nelemtas tas gyvenimas. Viską skaičiuodami esam ne pochuistai. O pochuizmas ir optimizmas yra labai per daug susiję, kad galėtume vadinti tai atskirais terminais. Mano, užsigimusio pesimisto požiūriu, šie du žodžiai viens kitam yra gryni sinonimai.

Laikrodis rodo tiek, kiek man reikia. Jau deduos paltą, aunuos batus ir judu iš namų. O malonus būtų šiltas rytas su knyga prie židinio. Ne, tebūnie miegas autobuse ir pasiruošimas pasiekti savo šiandienos tikslus. Kad kuo geriau pasirodyt su lig kiekviena diena – toks mano rūpestis. Tobulėjimo siekiu.

Apie aštuonias ryto lyg ir nieko negirdėta. Miestas tuščias, ale prezidentas numirė, gedulą paskelbė? Nesuprantu gyvenime kai kurių dalykų. Kodėl kartais būna atvirkščiai nei įprasta. Kaip ir dabar. Arba ne, kaip su žmonių mąstymu. Jiems neįtinka elementarios alternatyvos, ieško gudresnių išeičių, planų, kažko tokio, ko niekas nebūtų matęs, už ką būtų pagerbtas, pagirtas, įvertintas. Ir dažniausiai gaunasi taip, kad nieko nesigauna. Nes žmogui smegenų per daug. Jų reikia tiek, kad galėtum normaliai, instinktiškai ir nesukant galvos veikti. Refleksas, o ne beribis planavimas turi mus valdyti. Net ir manoje asmenybėje vyrauja spontaniškumo deficitas. O taip, vėl prisiminiau savo išankstinį žadintuvą.

Sėdėti. Sėdėti ramiai. Tada bus viskas labiau nei tvarkoje. Ne, tai yra nesąmonė. Apsispręsk. Ai, nu ką čia ir prigalvojus, likimas vis tiek nuspręs tavo nenaudai. Vis tiek tave pakibins, užkalbins, lieps pristatyti, papasakoti. Kodėl negalima išlikti neutraliu. Dėl to, kad aš per daug kontraversiška asmenybė? Ar per rami? Kartais charakterių kontrastas sukelia įvairius visuomeninės harmonijos trikdžius, įvairius konfliktus ir karus. O kas sakė, kad turėtų būti harmonija. Kaip ir dailėje vyrauja kontrastas, taip ir žmonėse jis turi būti. Nors kartais atrodo, kad tai akivaizdi nesąmonė, bet daugiau pozityvo tame, tai tikrai. Įsivaizduoju, kaip visi miestiečiai senamiesčio gatve eina žaliais marškinėliais, ar kad visi vartoja tas pačias banalias frazes. Aišku, yra „pilkoji masė“ – jos reikia. Bet yra ir išsiskiriančių žmonių. Tokių mums ir reikia, kad neutralizuoti nuobodybių korporaciją, t.y. pilkąją masę.

Apčy! Nesveikas čiaudulys užkabino mane. Apčy! Kas per velnias, kiek galima. Apčy! Nu va, susir... Apčy!!! …gau. Taip, čia tas pats likimas mane pakibino. Oi, o kas čia. Nejau tai vyksta. Vyksta baisiausi drebėjimai, ūžia didžiausia audra. Nupūs, sutraiškys ir suvalgys... dinozauras. Čia gyvena tokių dinozaurų, kurių tikslas čia yra valgyti, užsitarnauti kitų neapykantą ir baimę, sutriuškinti visus, kas po kojomis maišosi ir neduoti niekam laimingai bei gražiai gyventi, nes pačiam to padaryti akivaizdžiai nepavyksta. O kur žmogiškumas ir pastangos? Dėl šių priežasčių aš tų dinozaurų žmonėmis net nedrįstu vadinti, nes jei tai ištarčiau, save laikyčiau psichiškai nestabiliu ligoniu. Nes aš akivaizdžiai šituos grobuonis pervertinčiau.

Ūžia galvoje chaosas. Toks jausmas, lyg ten degtų, kristų, belstų plaktuku, gręžtų, staugtų ir kratytųsi vienu metu. Neapsakomai malonus jausmas. Pats tas ketvirtadieniui. Viskas labai elementaru – šitą jausmą žmonės vadina galvos skausmu, o aš ketvirtadieniu. Taip kartais lemta. Kas tas likimas, kad jis taip galėtų iš manęs tyčiotis. Aš jį kažkada pagausiu, įdėsiu į puodą ir išvirsiu. Po to numesiu kaimynų šuniui jį suėsti. Tada tas likimas atsidurs to gyvulio skrandyje ir šis pataps mano likimo savininku. Su tokiu tvers ne ilgiau kelias dienas. Stebiuosi, kad dar nepertrenkė autobusas. Pertrenks šiandien. Neabejotinai.

Toks jausmas, jog laikas stovi vietoje. Kaip vienas mano bendramintis kažkada visai neseniai sakė: „kai kurie objektai ir subjektai turi poveikį sukinėti laikrodžio rodyklę taip, kaip jiems patiems patogu“. Visiškai tuo tikiu. Nesvarbu, kad aš skeptikas materialistas, bet tos antgamtinės galios tikrai kelia per daug atsitiktinumų, kad aš jomis netikėčiau. Aplink mane kažkur gyvena kenkėjiškas egzorcistas, kuris man užkrovė tonas sveriantį gyvenimo vežimą ant kupros.

Lipu laiptais. Vienas, du, trys, ..., septyni, ..., trisdešimt... Kiek dar jų, kiek galima lipti. Manęs kojos visiškai nebevelka. Šiandien fizinės ir psichinės sveikatos turiu nepakankamai, kad įveikčiau šią, palyginti paprastą kasdieninę užduotį. Kodėl pirmadienį užlipu jais laisvai, o ketvirtadienį man tai būna kažkoks Sizifo akmuo užkrautas. Jei yra Dievas, aš jį sunaikinsiu. Stengsiuos, kaip galėsiu. Visai nebijau pavirsti tokiu dinozauru, kaip nemaža dalis mano aplinkos žmonių, kurie kaip kokie nihilistai – kanda, pila rūgštį, kapoja galūnes, iškreipia iš normalios nusistovėjusios orbitos, trankosi žaibais, kutena padus ir pan. Būtent aš tokiu patapsiu, nes daugmaž numatau savo likimą. Bet su savo beribiu planavimu aš tik planuosiu, o nieko nepadarysiu. Ir paskutinis. Fu, šiaip ne taip užlipau.

Vakaras. Einu namo. Dabar galvoju, kaip nesuklupti ir pareiti. Labai skubu, kaip išdegęs akis. Mąstau apie šiandieną, mąstau apie susikaupusį pyktį. Einu, ne tiesiog bėgu. Ir kažkokios šviesos tik sužibėjo. Dar spėjau atsisukti ir pagalvoti – „prisikalbėjau“.

***

Ketvirtadienis. Einu gana linksmai į velnio įstaigą, kuri yra nervų ėdykla. Bet šiandien aš gerai nusiteikęs.

Kodėl man niekas nevyksta. Gal aš pradėjau dievinti gyvenimą. Gal to ir tereikėjo – neniurgzti. Kažkas sutvarkė mano likimą. Tai tiesiog neįtikėtina. Kai supranti, jog kartais tavo misija gali baigtis akimirksniu, supranti, kad viskas, kas tau duota, turi pats viską sutvarkyti ir panešti. Nepaisant visų trūkumų, privalumai, t.y. pati tavo misija viską nustelbia. Vis dėlto, gal to likimo niekas nesutvarkė, gal tiesiog pasikeičia žmogus. Vienam pasikeist lengviau nei visiems. Turi prisitaikyti. Ir ateis tas lengvumo pojūtis, kuris buvo užgožtas nepasitenkinimo. Nusprendžiau, kad aukso taisyklė teisinga. Taip, ir ne kitaip.

2013m. Gegužės 31d. 18:27

einaras13 / Šeštadienį žmonės eina į turgų  2015 m. lapkričio 19 d.  einaras13 / Kramtomosios gumos filosofija  2015 m. lapkričio 15 d.  einaras13 / Bandant (ne)subręsti  2015 m. rugpjūčio 29 d.