Raudona

---

Tipas: Proza Publikavimo data: 2006m. Vasario 22d. 07:06

Užsiregistruokite ir įvertinkite!

---

Temstant Jonukas ėjo taku. Kadangi mama ir tėtis būdavo darbe, iš mokyklos tekdavo grįžti vienam. Vargšas antrokėlis! Kuprinė sunki, o kelias ilgas. Mokyklą ir namus skyrė nedidelis miško lopinėlis, todėl dalį kelio tekdavo žingsniuoti tamsoje. Gerai, kad jau buvo pasnigę — temstant bent matėsi takelis.
Panašiai berniukas ėjo ir tądien. Oras buvo šaltas ir žvarbus. Jonukas žingsniavo sparčiu žingsniu, todėl pamiškėje greit pasivijo merginą, einančią ta pačia kryptimi. Ji dėvėjo džinsines kelnes ir raudoną striukę. Raudoną... „Kokia graži“, — pamanė Jonas.
Staiga iš už krūmų iššoko kažkokia žmogysta. Jis puolė stačiai į merginą, ją pargriovė ir visu kūnu užsigulė ant jos. Pasigirdo kurtus klyksmas. Berniukas kaip įgeltas šoko iš kelio, pasislėpė už medžio ir stebėjo dar niekada nematytą reginį: žmogysta kelis kartus sudavė merginai per galvą, po to nuo klubų nunėrė džinsus, nusismaukė savo kelnes ir dar tvirčiau užgulė ją. Berniukui pasidarė įdomiau: jis pakrūmėmis prislinko arčiau ir stebėjo, kaip to žmogystos nuogi klubai įnirtingai spaudė merginos dubenį ir judėjo rokenrolo ritmu. Mergiotė verkdama dar spardėsi, bet, gavusi dar keletą smūgių per veidą, nurimo ir pati pradėjo ritmiškai judėti.
Netikėtai nuaidėjo šūvis — šįkart sustaugė pats žmogysta. Jis atsiplėšė nuo merginos kūno, atsistojo ir bandė bėgti, bet antras šūvis pakirto jį, ir vyras krito ant sniego. Iš už medžių iššoko policininkas. „Tai jis šaudė“, — suprato Jonukas ir stebėjo toliau. Minėtas pareigūnas šoko prie vyro, kad surakintų jam rankas, bet žmogysta dar buvo gyvas ir, matyt, turėjo pakankamai jėgų, nes iš visos sveikatos spyrė policininkui į ranką, kurioje laikė pistoletą. Ginklas nuskriejo į pakelę, prie pat Jonuko; policininkas pargriuvo, ir abu susigrūmė. Vaikas nieko nelaukęs čiupo pistoletą, išlindo iš už krūmų ir nurūko kiek leidžia kojos. Nebematė jis, kaip pareigūnas surakino prievartautoją ir kaip mergina pravirko ant šalto snieguoto tako.
Kai berniukas grįžo namo, tėvai dar nebuvo grįžę. Jonas paruošė namų darbus, pažiūrėjo vakarinį filmuką vaikams ir nuėjo miegoti. Jau lovoje gerai apžiūrėjo pagrobtą policininko ginklą. Kadangi Jonukas turėjo daug žaislinių šautuvų, tai ir tikras nekėlė jam didelės baimės. Patikrino kiekvieną ginklo dalį. Dar buvo likę du šoviniai... Staiga Jonas pamanė: „Kokia graži buvo tos mergaitės striukės spalva... Raudona... Ir to dėdės kraujas ant sniego — irgi raudonas“. Su tokiomis mintimis jis pasikišo pistoletą po pagalve ir užmigo...
Kažkas dukart suskambėjo. Jonukas pakirdo, atsimerkė ir apsižvalgė. Tamsu. Jau antra valanda nakties. Kur jis? A, namie! Tėvai jau seniai turėjo grįžti, gal miega? „Keista, neatėjo nė labanakt pasakyti”, — sumurmėjo jis ir staiga išsigando. Po pagalve tebeguli pistoletas! Dabar berniukas prisiminė ką tik sapnavęs tą pačią sceną miške. Žmogysta, mergina, judantys klubai, raudona striukė, raudonas kraujas, džinsai, šūvis... Atrodė, tarsi tai būtų įvykę čia, jo namuose. Jonukas instinktyviai išsitraukė pistoletą iš po pagalvės, išlipo iš lovos ir išėjo iš savo kambario. Tyliai nutipeno koridoriumi iki tėvų miegamojo durų. „Imsiu ir pasakysiu, kas šiandien atsitiko, — mąstė jis. — Jei miegos, būtinai pažadinsiu. Negaliu tylėti“. Jonukas tyliai tyliai pravėrė duris ir įslinko į kambarį...
„O ne!!! “, — pamanė jis. Bet tai buvo realybė. Kambaryje tvyrojo prieblanda — švietė stalinė lempa. Prie lovos gulėjo numesti džinsai... Pataluose gulėjo kažkokia moteris, o ant jos, ritmingai judindamas klubus, stūksojo kažkoks žmogysta. Nuo stalinės lempos abažūro sklido rožinė šviesa, o žmogystos bei moters kūnai buvo purpuriniai. „Raudona spalva“, — dingtelėjo Jonukui. Klubai, judantys... rokenrolo ritmu. Judėjo ir moteris. Nebuvo tik smūgių per veidą, nebuvo ir sniego. Bet buvo sniego baltumo paklodė. Nuo baldų plazdėjo paslaptingi šešėliai, sudarydami tankų krūmų ir medžių šabakštyną. Trūko kažko vieno. Bet ko?
Jonukas suprato. Prisiminė turįs pistoletą. Jis ištiesė ranką, nukreipė ginklą į žmogystą ir nuspaudė gaiduką. Pasigirdo kurtus šūvis... Žmogystos staugimas... Moters klyksmas.... Jonukas gaiduką nuspaudė antrąkart. Tuo metu žmogysta pašoko ir atsisuko. Tai buvo berniuko tėvas, iš jo nugaros žliaugė kraujas. Jonukas norėjo sulaikyti antrą šūvį, bet kulka žaibiškai išlėkė iš pistoleto vamzdžio ir rėžėsi į tėvo krūtinę. Žmogysta sugargaliavo ir susmuko. Pistoletas nukrito ant grindų. Motina, visiškai nuoga ir krauju suteptomis krūtimis, klykdama šoko prie tėvo, verkdama bandė jį judinti. O Jonukas susimąstęs stebėjo raudonus tėvų kūnus, baltą, jau sukruvintą paklodę, šešėlių mišką. „Raudona spalva... Gražu“, — tarė jis garsiai ir aiškiai. Motina paklaikusiomis akimis pažvelgė į sūnų. „Tikrai gražu, mamyte“, — šyptelėjo vaikas.

2006m. Vasario 22d. 07:06

/ Akrostichas  2006 m. spalio 25 d.   / Taurė  2006 m. kovo 7 d.   / Ašutai (poetui H. Radauskui)  2006 m. vasario 22 d.